Specialistai įsitikinę, kad stiklas – viena iš geriausių medžiagų, kurias galima naudoti statant ir gyvenamuosius, ir kitų paskirčių pastatus. Jo skaidrumas suteikia galimybių vizualiai padidinti patalpas, o ilgaamžiškumas ir lengva priežiūra – palengvina kasdienybę gyvenantiems bei dirbantiems tokiuose pastatuose.
Pastebima tendencija, kad langai projektuojami vis didesni, o žmonės nori daugiau matyti iš savo patalpų/pastatų, jausti didesnę erdvę būdami savo biure ar namuose. Tad siekiant sukuri šviesias ir erdvias patalpas neišvengiamai reikia pagalvoti, kaip tinkamai panaudoti stiklo konstrukcijas.
Lietuvoje stikliniai pastatai dažniausiai naudojami verslo pramonėje. Verslų centrai bei didieji prekybos centrai jau bene dešimtmetį naudoja išskirtinai daug stiklo. „Marisa“ architektūrinio stiklo pardavimo projektų vadybininkas Vilmantas Noruišis sako, kad taip daroma ne tik dėl grožio bei estetikos. Atkreipiamas dėmesys ir į praktines stiklo savybes.
Pašnekovas įsitikinęs, kad teisingai suprojektuotos skaidrios pastato išorės dalys: langai, vitrinos ir panašiai, gali turėti teigiamą energijos balansą – skaidrus fasado elementai į pastatą įleidžia daugiau šilumos, negu išleidžia:
„Daugiau skaidrios dalies pastato fasade –mažesnės išlaidos šildymui šaltuoju sezonu, daugiau šviesos patalpose, geresnis vizualinis kontaktas su išore, tačiau lazdos perlenkti nereikėtų. Kad sumažinti patalpų perkaitimo vasarą galimybę, naudojamas saulės kontrolės stiklas arba kintamos/valdomos saulės kontrolės sprendimai. Teisingi stiklinimo sprendimai daug prisideda sukuriant komfortiškas sąlygas patalpose visus metus su kuo mažesnėmis energijos sąnaudomis“.
Kenčia ir paukščiai, ir žmonės
Viena iš didžiausių išorinėms konstrukcijoms naudojamo stiklo keliamų problemų – žala paukščiams. Skraiduoliai nepastebėję itin skaidrių vitrinų ar gigantiškų langų tiesiog įsirėžia į juos. Kad taip nutiktų kuo rečiau, architektai atrado būdų, kaip paukščius įspėti apie kelyje pasitaikiusį stiklą.
Dar kita žūčių priežastis būna, kai pavasarį poravimosi laikotarpiu patinėliai gina savo teritoriją. Pamatę savo atvaizdą stikle puola „priešininką“. Šie atvejai dažniausiai nebūna mirtini, tačiau, paukščiai susižaloja.
„Skrisdami į langus dažniausiai atsitrenkia dėl refleksijos, nes ant stiklo atsispindi medžiai. Rugpjūčio – spalio mėnesiais reikėtų apsaugoti stiklus nuo atspindėjimo, pavyzdžiui, užtraukti žaliuzes, galima neplauti langų, klijuoti paukščių lipdukus ar bet kokį patinkantį lipduką, kad sumažintų atspindimą plotą. Taip pat naudojami antirefleksiniai stiklai, kurie neatspindi aplinkos“, – aiškina D. Makavičius.
G. Wolfo teigimu, kartais sunku suprasti, kurį stiklą paukščiai mato, o kurio – ne. Architektai pastebėjo, kad dažniau paukščiai atsitrenkia į tuos langus, per kuriuos pastatas matosi kiaurai ir susidaro įspūdis, kad galima praskristi kiaurai. Tokiais atvejai naudojami įvairūs lipdukai, kurie suformuoja vizualias kliūtis ant stiklo paviršiaus.
V. Noruišis papasakojo, kad Amerikoje ir Kanadoje yra miestų bei regionų, ypač pakrantėse, kur driekiasi pagrindiniai paukščių migracijos takai, kuriuose nustatyti reikalavimai stiklui, kad sumažintų paukščių atsitrenkimo riziką.
„Europa seks joms iš paskos. Pagrindiniai reikalavimai stiklui ten: bendras stiklo paketo šviesos atspindėjimas į išorę ne daugiau 15% ant išorinio paviršiaus (tada pasiekiamas geriausias efektas). Taip pat reikalaujama ilgaamžio piešinio, sudaryto iš ne mažesnių kaip 5mm skersmens taškelių, tarp kurių atstumai horizontaliai ir vertikaliai turi būti ne daugiau 5cm. Piešinys turi būti tiek pat ilgaamžiškas, kaip ir stiklas. Yra paukščių apsaugos sprendimas naudojant žmogaus akiai nematomą kliūties piešinį ant stiklo (teisingiau, ant plėvelės tarp stiklų), tačiau yra nuomonių, kad ne visi paukščiai geba matyti tą piešinį“, – atskleidė „Marisos“ atstovas.
Gamtininkas pasakojo, kad nuo smūgio paukščiai dažniausiai patiria smegenų sutrenkimą, nors kai kurie ir išgyvena. Jeigu aptinkate tokį nesiorientuojantį paukštį pastato apačioje, greičiausiai jis atsitrenkė. Pirma para tokiu atveju būna kritinė. Pašnekovas patarė tokį paukštį įdėti į nedidelę dėžutę ir palikti ramybėje, kad jis nepatirtų papildomo streso. Neduoti nei vandens, nei maisto, o jei pradės bruzdėti ir atsigaus – tiesiog paleisti į lauką. Plėšrieji paukščiai dažniausiai išgyvena tokį smūgį.
Taip pat ieškoma įvairiausių būdų, kaip paversti gyvenimą kuo patogesniu žmonėms, gyvenantiems ar dirbantiems stikliniuose pastatuose. Mat kuo daugiau stiklinių sienų ar didesni langai, tuo daugiau šilumos patenka į patalpas ir jos gali įkaisti. Ši problema negalioja tik į Šiaurę nukreiptiems langams.
Iš kitų pasaulio krypčių patenkančią šviesą ir šilumą pirmiausia bandoma sulaikyti išorinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, Vilniuje, Konstitucijos prospekte esančiame „Swedbank“ pastato fasade pritaikyti vertikalūs architektūriniai elementai, kurie sukuria šešėlį ir tokiu būdu saugo patalpas nuo perkaitimo. Taip pat naudojami dvigubi fasadai, žaliuzės, roletai, kelių sluoksnių stiklo paketai bei saulę atspindinti stiklo plėvelė.
Dažniausiai pastatams naudojami įvairios šių priemonių kombinacijos, kurios užtikrina maksimalią apsaugą nuo perkaitimo. Priklausomai nuo to, kokios priemonės naudojamos saulės spinduliams sulaikyti, atitinkamai vėliau patalpas reikia vėsinti. Kuo efektyvesnės pirminės priemonės, tuo mažiau tenka vėsinti. G. Wolfo teigimu, Vilniaus šilumos tinklai planuoja pasiūlyti vartotojams centralizuotą šaltį, kas išspręstų daug inžinerinių klausimų pastatuose.
Stiklą vadina viena geriausių medžiagų
Galvojant apie klimato atšilimą bei įvairių medžiagų daroma žalą gamtai, pasak pašnekovų, stiklas – viena mažiausiai taršių atliekų. Nors nemaža dalis jo vis dar patenka į sąvartynus, yra būdas tinkamai perdirbti duženas.
Iš stiklo atliekų pakartotinai pagaminti naują stiklo gaminį viena vertus nėra sudėtinga – stiklo atliekos iš naujo lydomos krosnyse ir procesas toliau vyksta kaip tradicinėje stiklo gamyboje.
„Didžiausias iššūkis – stiklo grynumas. Stiklui spalvą suteikia priemaišos, kurių koncentracija dažnai neviršija vieno iš tūkstančio, tad norint iš skaidraus stiklo atliekų pagaminti skaidrų stiklą, privaloma vengti net kelių gramų priemaišų tonoje medžiagos. Itin svarbu tvarkingas ir atsakingas panaudoto stiklo surinkimas ir rūšiavimas. O kol šie procesai tobulinami, stiklas yra naudojamas pakartotinai ne tik tradicinių stiklo gaminių gamybai – kaip inertinė medžiaga kelių tiesimui, priedas betono gaminiams, termoizoliacinėms medžiagoms“, – pasakojo G. Wolfas.
Jam antrino ir V. Noruišis, sakydamas, kad siekiama, jog panaudotas architektūrinis stiklas ir jo perdirbimo atraižos būtų perlydomos vėl į architektūrinį stiklą. Mat, likučių iš žemesnių stiklo perdirbimo ciklų: taros, stiklo vatos – antrinių žaliavų, architektūriniam stiklui panaudoti nebegalima. „Didesnis panaudoto stiklo (dūžio) procentas naujo stiklo gamyboje leidžia sumažinti CO2 išmetimą, tačiau iššūkis yra antrinių žaliavų sugrąžinimo grandinės suvaldymas, kad į gamybą sugrįžtų panaudoto stiklo atliekos be neleistinų priemaišų, kurios gali stipriai pakenkti naujo stiklo kokybei“, – apie stiklo perdirbimą pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad jam nėra žinoma kita tokia skaidri medžiaga, kuri bent kuo nors prilygtų stiklo universalumui, ilgaamžiškumui, patvarumui, cheminiam neutralumui bei kainai.
Specialistai sutarė, kad stiklas tebėra viena ilgaamžiškiausių medžiagų, naudojamų architektūroje. Jų manymu, ateityje stiklo architektūroje bus naudojama vis daugiau, tačiau, kaip ir dabar, jį rinksis turintys didesnį biudžetą.