„Svarbu išsiaiškinti, kuriuose miestų rajonuose yra probleminės teritorijos, susiduriančios su didžiausiais tvarumo iššūkiais. Planavimo įrankis leis suprasti, kada ir kur galimai buvo priimtas klaidingas sprendimas, o surinkti duomenys, jų pastovus monitoringas padės geriau suvokti tvarumo problemas, pasiūlyti geriausias išeitis“, – komentuoja AM Architektūros ir inovacijų politikos grupės vadovė Asta Rokickienė.
Pasak jos, iki šiol Lietuvoje formuojamos nuostatos tvaresniam miestų vystymui dažniausiai priklauso nuo labai skirtingo nekilnojamojo turto vystytojų, planuotojų, projektuotojų bei savivaldos politikų tvarumo suvokimo. Tačiau kompleksinio požiūrio į urbanizacijos koncentracijos taškus, kuriuose ir kyla didieji tvarumo iššūkiai, kol kas nėra.
Pranešama, kad, norint, kad miestai vystytųsi sistemiškai ir tvariai, reikia bendro įvairių specialistų – geografų, sociologų, ekonomistų, urbanistų įsitraukimo. Šiuo metu urbanistikos ir gretimų sričių profesionalų indėlis prisidedant prie darnios, tvarios urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų raidos yra nepakankamas.
Pasak ministerijos, rengiamos gairės ne tik leis identifikuoti Lietuvos miestų urbanizuotų teritorijų tvarumo lygį, bet ir paskatins savivaldybes organizuoti tam reikalingus planavimo procesus, inicijuoti projektus, diskusijas. Didinant miestų tvarumą bus remiamasi Lietuvos Respublikos Bendrąjame Plane numatytais kompaktiško miesto principais, darnaus vystymosi principais, pagrindinėmis Lietuvos urbanistinės politikos kryptimis, Europinėmis direktyvomis ir tendencijomis.
Dalijamasi, kad įkvėpimo ieškoma ir gerosios užsienio praktikos pavyzdžiuose pritaikant juos mūsų šalies miestų masteliui, įvertinus jų poreikius, kasdienes gyvenimo tendencijas ir gyventojų lūkesčius. Lietuvos miestai yra skirtingi dydžiu, struktūra ir charakteriu, todėl pagrindiniu planavimo įrankiu siekiant tvaraus vystymo tikslų taps kuriama erdvinių duomenų ir rodiklių sistema.
Tvarius miestus Pasaulio bankas apibrėžia kaip atsparius, galinčius prisitaikyti prie ekonominių, socialinių ir aplinkos pokyčių, juos sušvelninti ar skatinti. Tvarumo rodikliai apima ir biologinę įvairovę, gyventojų gerovę, socialinę nelygybę.
Minimalia tvarių miestų sąlyga turėtų tapti žalos nedarymas aplinkai ir žmogui, o siekiamybe – užtikrinti žmogiškųjų ir natūralių resursų atsikūrimą. Tvariame mieste tarša neviršija normų, nėra apleistų teritorijų, subalansuota susisiekimo sistema, priemiesčių plėtra vyksta kompleksiškai, kartu su socialine, inžinerine, susisiekimo infrastruktūra, turtinga gamtinė aplinka, daug želdynų.
Jungtinių Tautų požiūriu tvarūs miestai turi sugebėti prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų ir atlaikyti stichines nelaimes. Tam reikia investicijų į infrastruktūrą, pritaikytą ekstremalioms oro sąlygoms, pavyzdžiui, potvyniams ar karščio bangoms. Miestai turi būti pasirengę investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius, tokius kaip saulės ir vėjo energija, elektrinių transporto priemonių ir dalijimosi dviračiais skatinimą. Be to, jie turi būti prieinami visiems piliečiams, nepaisant amžiaus, lyties ar socialinės ir ekonominės padėties.