„Zero Waste Fest‘22“ metu pristatytame pranešime „Aplinka – mados auka?“ Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė, Žaliosios politikos instituto ekspertė Ieva Budraitė kalba apie milžinišką pramonės įtaką aplinkai, taip pat pristato rekomendacijas tvaresnei tekstilės gamybai ir vartojimui.
Specialistė patikina, kad sprendimų tekstilės pramonės sukeliamoms problemoms spęsti yra, tačiau prie pokyčio turi prisidėti visi – tiek politikai, tiek gamintojai, tiek vartotojai.
Tekstilės gamybos apimtys nuolat auga
I. Budraitė teigia kad pasaulyje yra stebimas nuolatinis tekstilės pramonės augimas.
„Iki 2000 metų jis koreliavo su populiacijos augimu, tačiau vėliau koreliacija pasidarė neproporcinga ir neadekvati. Tai reiškia, kad tekstilės pramonė augo daugiau negu augo žmonių skaičius“, – įvardija ji.
Ekspertė pabrėžia ir tai, kad pastaruosius keliolika metų drabužių gamybos mastai išaugo eksponentiškai – nuo 2000 iki 2015 m. jie padvigubėjo, o vidutinio vartotojo įsigyjamas drabužių skaičius augo 60 proc.
„Dar daugiau, galima prognozuoti, kad ši tendencija išliks. Skaičiuojama, kad jeigu augs gyventojų skaičius, tikėtina, kad augs ir vidutinės gyventojų pajamos, tad drabužių rinka ir suvartojimas taip pat išaugs neproporcingai – nuo 62 mln. tonų šiandien pagaminamos tekstilės drabužiams iki 100 mln. tonų 2030 m.“, – akcentuoja ji.
Lėmė greitosios mados atsiradimas
Tokį staigų drabužių gamybos augimą, anot I. Budraitės, nulėmė ne tik didėjantis gyventojų skaičius, gerėjanti jų gyventojų kokybė (mat, su gyvenimo kokybe yra asocijuojama ir drabužių spintos turinys), tačiau ir reiškinys, vadinamas greitąja mada.
„Tai pavadinimas apie 2000 m. atsiradusio verslo modelio, kuris yra orientuotas į tai, kaip kiekvienam vartotojui prieinamomis kainomis kuo greičiau ir kuo didesnėmis apimtimis pagaminti madingų drabužių“, – paaiškina pranešimo autorė.
Ji pabrėžia, kad, be abejonės, visa mados industrija nuo pat jos atsiradimo gyvena tam tikrais ciklais, tačiau skirtumas yra tas, kad anksčiau tie ciklai būdavo vos dveji ar keturi per metus – dažniausiai vasaros ir žiemos kolekcijos. Tačiau, kai atsirado greitoji mada, tų ciklų dažnumas pradėjo tankėti.
„2011 m. vidutinis Europos tinklas siūlė po penkias kolekcijas per metus, vėliau tas skaičius išaugo iki 12, dar vėliau iki 20. Šiuo metu kai kurie prekybos tinklai siūlo net po 52 mikrokolekcijas per metus, tai kone viena kolekcija per vieną arba dvi savaites“, – duomenis pateikia I. Budraitė.
Anot jos, greitąją madą akceleruoja socialiniai tinklai ir internetinė prekyba. Socialiniai tinklai diktuoja madas, sparčiai skleidžia žinią apie poreikį įsigyti naują gaminį, o internetinė prekyba teikia įrankį šiam epizodiniam ir staigiam norui realizuotis.
I. Budraitė pateikia ir daugiau statistikos. Pavyzdžiui, atlikus Europos jaunimo nuo 18 iki 25 metų apklausą, išaiškėjo, kad spaudimą išeinant susitikti su draugais kaskart dėvėti vis kitokią aprangą jaučia 41 proc. jaunų žmonių.
„Mano galva, tai siunčia labai ryškų signalą apie tai, kokia stipri yra reklama, kaip stipriai tai veikia savivertę ir kokio ryškumo tai yra problema“, – atkreipia dėmesį ji.
Žaliosios politikos instituto ekspertė sako, kad yra paskaičiuota, jog vienas europietis per metus vidutiniškai išleidžia apie 490 Eur drabužiams, tačiau nepaisant to apie 30 proc. tų įsigytų drabužių per metus jis nė karto neapsivelka.
Dar daugiau, per tuos pačius metus jis išmeta apie 11 kg. tekstilės atliekų.
„Vartotojai, pirkdami pigius drabužius, mažiau juos vertina ir yra linkę dažniau išmesti. Pagal Europos rodiklius vidutiniškai drabužis yra išmetamas po 7–8 dėvėjimų. Tai rodo, kad jo dėvėjimo laikas yra dramatiškai sutrumpėjęs ir toliau trumpėja. Savo ruožtu tai nulemia rinkos siūlomi vis pigesni gaminiai“, – paaiškina specialistė.
Greitosios mados žala
I. Budraitė atkreipia dėmesį ir į tai, kad yra manančių, jog greitosios mados idėja nėra tokia bloga ar pragaištinga, nes ji demokratizuoja pačią madą – leidžia ja mėgautis ir džiaugtis platesniam vartotojų ratui, nepriklausomai nuo jų ekonominės padėties.
Vis dėlto tokį argumentą pranešimo autorė iš karto kontrargumentuoja, pabrėždama, kad greitosios mados verslo modeliui egzistuoti leidžia tik pigi darbo jėga ir rūbams naudojamos pigios žaliavos.
„Visa tai kelia ir socialinių, ir aplinkosauginių iššūkių. Socialiniai iššūkiai – žmonių išnaudojimas, neadekvatus darbo užmokestis, dažnai pavojingos sveikatai ir net gyvybei darbo sąlygos ir pan. Kalbant apie greitosios mados ir apskritai tekstilės pramonės įtaką aplinkai, tenka konstatuoti, kad kiekviename tekstilės gyvavimo etape – nuo žaliavų gamybos, apdorojimo iki utilizavimo – ji daro neigiamą poveikį“, – pabrėžia pranešimo autorė.
Medvilnės pramonės įtaka
I. Budraitė teigia, kad neramina ir tai, jog neigiamą poveikį daro audiniai tiek iš natūralių, tiek iš sintetinių žaliavų.
Specialistė prisimena, kad vaikystėje jai būdavo akcentuojama, jog medvilnė yra geriausias, sveikiausias ir gamtai draugiškiausias pluoštas. Tačiau, anot jos, tai ne visai tiesa.
„Pasaulyje užauginama 24 mlrd. kg medvilnės kasmet. Medvilnė išgaunama iš medvilnės augalo, tačiau jam užauginti reikia labai daug planetos išteklių. Pavyzdžiui, medvilnės ūkiai užima 2,5 proc. visos dirbamos žemės pasaulyje. Kitu atveju, ji galėtų būti panaudojama maistinėms kultūroms auginti ar tiesiog žmonėms apgyvendinti. Taip pat medvilnei auginti reikia labai daug trąšų, kad augalas augtų greičiau, būtų atsparesnis. Be abejo, reikia ir daug pesticidų (jai auginti sunaudojama net 25 proc. visų pasaulio pramonėje taikomų pesticidų).
Visų pirma, tai ardo ekosistemas, kenkia vabzdžiams, paukščiams. Perteklinis trąšų naudojamas kenkia dirvožemio būklei, jis tampa vis labiau nualintas. Tai reiškia, kad dirvožemis vis mažiau pasitarnauja maisto gamybai. Trąšų likučiai kartu su lietaus vandeniu keliauja į paviršinius vandens telkinius, blogina vandens būklę, o tai daro neigiamą įtaką ten esantiems gyvūnams, žuvims, vėliau paukščiams. Jų nuotėkiai ardo ekosistemas, sukelia alergijas, apsinuodijimus ir kt.“ , – medvilnei auginti naudojamų cheminių medžiagų žalą įvardija pranešimo autorė.
Ji pabrėžia, kad gamta yra tarpusavyje susijusi pačiais tampriausiais ryšiais, tad paveikę vieną jos elementą, padarome poveikį visai grandinei.
Viena iš didžiausių ekologinių katastrofų pasaulyje
Žaliosios politikos instituto ekspertė akcentuoja ir tai, kad medvilnė yra labai imli vandens ištekliams. Anot jos, yra paskaičiuota, kad norint išgauti vieną kilogramą medvilnės, reikia maždaug 11 tūkst. litrų vandens. Tai yra tiek pat, kiek reikia 38 kg bulvių užauginti. Pramoniniu būdu medvilnę auginantys regionai sunaudoja apie du trečdalius pasaulyje suvartojamo gėlo vandens.
Pranešėja taip pat primena, kad dėl medvilnės auginimo išseko ketvirtas pagal dydį pasaulio ežeras.
„Aralo jūra, anksčiau buvusi ketvirtas pagal dydį ežeras, dabar yra jauniausia pasaulyje dykuma. Ežeras išseko, kai tuo metu dar Sovietų Sąjungos narė Uzbekija buvo verčiama išgauti kuo didesnius medvilnės kiekius, kuo našiau ją užauginti. Tam buvo kuriamos specialios irigacinės sistemos, kurios šį ežerą absoliučiai išsekino ir tai yra viena iš didžiausių ekologinių katastrofų pasaulyje, kuri įvyko dėl būtinybės drėkinti Uzbekijos medvilnės plotus“, – pasakoja I. Budraitė.
Iki 1960 m. Aralo jūros plotas buvo 66 000 km2. Per metus buvo sugaunama 40000 tonų žuvies, o aplinkinės pelkės užėmė 550 000 ha plotą. Šiandien 95 proc. pelkių virto dykuma. 50 aplinkinių ežerų išdžiūvo.
Naudojant sintetiką – kitos problemos
I. Budraitė sako, kad yra manančių, jog galbūt sintetinis pluoštas ar žaliavos galėtų būti sprendimas medvilnės sukeliamoms problemoms spręsti.
Anot specialistės, pavyzdžiui, poliesterio gamyba daro mažesnį poveikį aplinkai imlumo vandeniui ir žemės plotų atžvilgiu, tačiau ji reikalauja itin daug energijos. Mat, poliesteris yra kuriamas iš iškastinio kuro, naftos, kuri, kaip žinia, skatina šiltnamio efektą ir sukelia klimato kaitą.
„Kiekvienais metais apie 300 mln. barelių naftos yra sunaudojama vien poliesteriui sukurti, tai yra 21 tūkst. olimpinių baseinų. Štai tiek naftos reikia metiniam poliesterio poreikiui patenkinti, – įžvalgomos dalijasi Žaliosios politikos instituto ekspertė ir priduria, – gaminant poliesterį išmetama beveik 3 kartus daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) nei išgaunant medvilnę.“
Specialistė pabrėžia, kad poliesteris kelia problemų ne tik, kai yra gaminamas, bet ir kai yra naudojamas. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo išpopuliarėję bandymai kurti poliesterį perdirbant plastikinius butelius. Tačiau su tuo, anot pranešėjos, kilo dar daugiau problemų, viena iš jų – nuotekų užteršimas mikroplastiku.
„Skalbimo mašina, pilna poliesterio, nailono, akrilo ar drabužių iš kitų sintetinių medžiagų, gali paskleisti apie 700 000 mikroplastiko dalelių. Tai yra smulkios plika akimi nematomos plastiko dalelės, kurių, deja, daugelis nuotekų valymo įrenginių nėra pajėgūs sugaudyti. Tai reiškia, kad kartu su nuotekomis tos dalelės nukeliauja į mūsų vandens telkinius, kaupiasi žuvyse ir kituose gyvuose organizmuose, jo jau randama ir žmogaus kūne, netgi naujagimių organizmuose – tai reiškia, kad mama perduoda tas medžiagas savo vaisiui. – akcentuoja I. Budraitė ir priduria, – kokį poveikį mums tai padarys ilgainiui, kol kas dar nėra aišku. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokia yra šios medžiagos kilmė, tikėtina, kad tas poveikis geras nebus.“
Ketvirta pagal taršumą pramonės šaka pasaulyje
Specialistė pabrėžia ir tai, kad tekstilės žaliavų apdirbimo poveikis aplinkai taip pat yra labai ryškus, vertinant ŠESD apimtis. Taip yra todėl, kad didelė tekstilės dalis yra gaminama Azijos šalyse, Kinijoje, Indijoje, Bangladeše ir kitur, kur aplinkosauginiai standartai yra žemi, o energijai išgauti yra deginama anglis.
Kadangi tekstilei apdirbti reikia daug energijos ir ji pagaminta nešvariai, dėl to mados industrija yra ketvirta daugiausiai CO2 emisijų išmetanti pramonės šaka pasaulyje. ŠESD emisijos šioje srityje kasmet siekia apie 1,2 mlrd. tonų ir viršija bendras tarptautinių skrydžių bei jūrų laivybos emisijos apimtis.
„Tekstilės apdirbimo etape ryškiausias arba iliustratyviausias taršos pavyzdys yra tekstilės dažymo procesas. Pavyzdžiui, Kinijoje pro ašaras yra juokaujama, kad pirmieji apie madingiausią sezono spalvą sužino Kinijos ūkininkai, matydami, kokia spalva nusidažo jų laukai, upės ir upeliai. Nes iš tekstilę gaminančių fabrikų nevalytos nuotekos teka tiesiai ten ir tokia spalva, kuri yra dažniausia naudojama. Tų chemikalų tiek balinimo, tiek dažymo procesuose sunaudojama labai įvairių, didelė dalis jų netgi pavojingi sveikatai.
20 proc. pramonės vandens taršos pasaulyje yra sukeliama tekstilės dažymo ir apdorojimo procesų metų. Naudojama daugiau nei 1900 cheminių medžiagų, iš kurių 165 ES klasifikuojamos kaip pavojingos sveikatai ir aplinkai. „Greenpeace“ teigimu, net 5 kartą skalbiant drabužį į vandenį išsiskiria cheminės medžIagos. Tai reiškia, kad jis vis dar užteršia nuotekas ir daro neigiamą poveikį odai bei kitiems organams“, – paaiškina Žaliosios politikos instituto ekspertė.
Tekstilės atliekos dažniausiai atsiduria sąvartynuose
Pranešimo autorė atkreipia dėmesį, kad pasaulyje beveik 3/5 visų drabužių išmetama per vienus metus nuo pagaminimo.
„Ta iššvaistyta vertė, kai tokį ilgą kelią nukeliaujantį tekstilės gaminį lengva ranka išmetame, gali būti įvertinta pinigais ir tas metinis nuostolis dėl tokio lengvabūdiško požiūrio į tekstilę siekia 500 mlrd. JAV dolerių per vienus metus“, – įvardija specialistė.
Ji pabrėžia, kad jeigu drabužio dėvėjimo kartų skaičius padidėtų dvigubai, tai išmetamų ŠESD kiekis iš šios pramonės šakos sumažėtų 44 proc.
I. Budraitė taip pat atkreipia dėmesį, kad kai tekstilė tampa atlieka, dažniausiai ji atgula į sąvartynus (juose išmetama net 85 proc. drabužių ir tik 1 proc. senų rūbų yra perdirbama į naujus), taip neigiamai paveikiamas dirvožemis, išskiriamas metanas – dujos, kurios labai intensyviai skatina klimato kaitą.
„Perdirbimas turėtų būti visos žiedinės ekonomikos standartas – iš atliekos sukurti tokios pačios ar net aukštesnės vertės naują produktą.
Trūksta technologijų, kurios leistų cheminį perdirbimą, dauguma drabužių yra perdirbami mechaniškai (jie yra supjaustomi ir susmulkinami) – tačiau tokiu būdu pluoštai praranda 75 proc. vertės, todėl įprastai yra naudojami kaip šiltnamio medžiagos, šluostės ar čiužinių užpildai. Vis dėlto tai nėra tvarus sprendimas“, – įsitikinusi pranešimo autorė.
Ji akcentuoja, kad mokslininkai ir analitikai, matydami tokią situaciją, drąsiai konstatuoja, kad jeigu niekas nesikeis ir jeigu prielaidos dėl gyventojų augimo ir dėl ekonomikos pasiteisins, tekstilės poreikis augs, o kartu su juo augs ir visa įardyta neigiama įtaka.
Yra ne viena išeitis
I. Budraitė sako, kad viena iš išeičių drabužių pramonės sukeltoms problemoms spręsti – lėtoji mada.
„Tai priešingybė greitosios mados modeliui, kai vartotojas yra skatinamas įsigyti mažiau ir geresnės kokybės drabužių – tokiu būdu rūbą dėvėti daug ilgesnį laiką. Lėtosios mados filosofija apima patikimas tiekimo grandines, mažos apimties gamybą, tradicinius amatus, naudojant vietines medžiagas ir sezoninius drabužius.
Jeigu norime įgyvendinti tokį lėtosios mados mechanizmą, tai natūralu, kad ir visas tekstilės tiekimo grandines rinksimės atsakingiau. Tokiu būdu galėsime išvengti perprodukcijos“, – paaiškina ji.
Specialistė sako, kitas galimas problemos sprendimas – madą iš nuosavybės paversti paslauga. Tokiu būdu į drabužį žiūrima ne kaip į nuosavybę, bet kaip į produktą, kurį galima išsinuomoti tam tikram laikui. Tai naujas verslo modelis, paremtas dalijimosi ekonomikos principais.
Galimos ir prenumeratos paslaugos, kai vartotojai moka mėnesinius mokesčius, išsinuomoja fiksuotą drabužių skaičių vienu metu ir turi galimybę juos dažnai pakeisti nepirkdami naujų.
„Jeigu anksčiau buvo populiaru nuomotis proginius drabužius, vestuvines sukneles ar karnavalinius rūbus, tai dabar šis modelis populiarėja ir su kasdieniais daiktais. Yra netgi aukštosios mados parduotuvių, kurios siūlo savaitgaliui, savaitei ar mėnesiui išsinuomoti daiktus. Tokiu būdu vietoj to, kad, pavyzdžiui, rankinė nupirkta gulėtų spintoje ištisus metus vos kartą panaudota, ji gali patenkinti daugybės žmonių poreikius, nes pardavėjas po nuomos ją pasiima atgal, sutvarko ir išnuomoja kitam žmogui. Tokiu būdu ir gamintojas arba pardavėjas prisiima atsakomybę už tą daiktą ir tu esi išlaisvinamas nuo perteklinio vartojimo krūvio“, – įžvalgomis dalijasi Žaliosios politikos instituto ekspertė.
Kitas problemos sprendimo būdas, pasak specialistės, yra palankesnės sąlygos pakartotiniam naudojimui, taisymui. Jis labiau nukreiptas į „žaidimo“ taisyklių nustatytojus arba viešąjį sektorių, kitaip tariant, politiką.
„Kad tai galėtų veikti, viešasis sektorius turi sudaryti paskatas – tokiai veiklai pritaikyti mokestinę aplinką, galbūt kitomis priemonėmis remti šia veikla užsiimančius žmones ir kt. Nes kai pigiau taps suremontuoti daiktą, negu pagaminti naują, mes būsime linkę šia paslauga naudotis ne tik iš sąmoningumo, bet ir iš praktiškumo paskatų“, – paaiškina ji.
Anot specialistės, kitas sprendimas labiau nukreiptas į kūrėjus. Tai kūrimas drabužiams tokio dizaino, kuris būtų nesenstantis, aktualus nuolat ir nekirbėtų pagunda jį pakeisti vien dėl to, kad pasikeitė spalva ar koks nors fasonas.
Už tekstilės pramonės poveikį, anot I. Budraitės, atsakomybę turi prisiimti visi.
„Nebus taip, kad gyvensime nuogi ir apskritai nekursime tekstilės drabužiams. Tačiau tam, kad gebėtume sumažinti šios pramonės poveikį, kurį daro kiekvienas iš mūsų sprendimų, turime įsitraukti visi – ir tie, kurie nustato žaidimo taisykles bei reguliuoja kas, kaip, kada ir su kokiu atsakomybės laipsniu gaminama. Ir pramonė, kuri gamina bei yra pati pajėgi apsispręsti, kiek ir kokiomis kontrolės sistemomis ji naudosis. Taip pat ir pardavėjai, kurie yra atsakingi už tai, kad informuotų vartotoją apie būsimą pasirinkimą. Ir, be abejo, kiekvienas iš mūsų, kuris renkasi, ką ir kada dėvėti bei kokiomis apimtimis. Jeigu visi atliksime savo pareigas taip pat atsakingai, tikiu, kad tas kelias tvaresnės tekstilės gamybos ir vartojimo link tikrai bus įveikiamas ir žengsime juo gana sparčiai“, – pranešimą užbaigia specialistė.