Apie visa tai daugiau Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos parengtame vaizdo įraše.
Klimato kaita turbūt būtų viena iš pagrindinių išnykimo priežasčių
Gamtininkas, Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas teigia, kad tai yra matoma pagal tai, kaip nyksta rūšys. Anot jo, rūšių nykimo greičiai yra gerokai didesni ir tai vadinama šeštuoju masiniu rūšių nykimu – antropocenu.
Šiame klimato kaitos, rūšių nykimo kontekste, mes vis dar ignoruojame faktus, lyg būtume ne tos pačios motulės gamtos vaikai. Bet tik pagalvokime – jau yra įvykę penki masiniai rūšių nykimai, iš kurių bent trys buvo susiję su klimato kaita.
„Pastarasis, penktasis, įvyko tuomet, kada išnyko dinozaurai. Jis turbūt siejamas su nukritusio meteorito katastrofa. Tai labai greitai pakeitė klimatą. Gamta jau penkis išgyveno ir, iš esmės, išgyvens toliau. Tai motinai gamtai mes, žmonės, turbūt esame tik kaip blogas sapnas, kuris praeis ir toliau bus kitos ramios naktys. Gamtą išsaugoti pirmoje eilėje reikia mums – žmonėms. Čia mums turėtų labiausiai rūpėti ir labiausiai skaudėti“, – Ž. Morkvėnas.
Masinius išnykimus praeityje sukeldavo įvairūs veiksniai, tačiau, mokslininkų teigimu, jei žmonijai lemta išnykti, klimato kaita greičiausiai būtų viena iš pagrindinių priežasčių. Grįžkime į gyvąją gamtą.
Per visą XX a. išnyko 543 sausumos stuburinių rūšys
Aplinkos ministerijos ministro patarėjas, gamtos fotografas Marius Čepulis sako, kad per paskutinius penkiolika metų labai smarkiai pasikeitė rūšinė sudėtis.
„Rūšių daugėja kiekvienais metais, jos slenka iš pietų, dalis rūšių slenka į šiaurę. Žmonės visą laiką gali pastebėti patys, išėję į gamtą, į laukus. Jei mes čia pakankamai ilgai sėdėsime, kokią parą, tai pro mus tikrai praskris baltasis garnys. Jis skrenda medžioti į šitą salą. Anksčiau būtų stebuklas tokį pamatyti, o dabar jų yra pilna Lietuva. Jau turbūt daugiau negu pilkųjų garnių, kaip įprastų. Tai visiškai pietų paukštis“, – mintimis dalijasi M. Čepulis.
Taip po truputį griūna gamtos pusiausvyra, trapi it kortų namelis. Klausimas, kas bus ta lemtinga korta, po kurios prasidės didžioji griūtis.
Per visą XX a. iš viso išnyko 543 sausumos stuburinių gyvūnų rūšys. Vienas iš pagrindinių mokslininkų skelbiamų pavojaus signalų yra, vadinamasis „domino efektas“, kurį vienos rūšies išnykimas gali sukelti tarp kitų rūšių – išnykimas sukelia išnykimą.
Ž. Morkvėnas sako, kad kai vyksta paukščių migracija, jie grįžta į savo namus perėti.
„Bet dėl ypač šalto pavasario, kuris buvo šiemet, vabzdžiai dar nėra spėję išsivystyti ir paukščiai neturi ką ėsti. Tai lemia mažėjantį perėjimo sėkmingumą ir rūšių nykimą arba populiacijos nykimą, kuris galiausiai priveda iki rūšies nykimo“, – paaiškina gamtininkas.
Mokslininkai stebi, kad dėl kai kurioms rūšims gerėjančių sąlygų, jos per metus gali daugintis kelis kartus, kitaip nei buvo įprasta anksčiau – vieną kartą. Ir tai ne visuomet gera naujiena.
Paukščiai nebeskrenda žiemoti, daugėja žvėrių
Aplinkos ministerijos ministro patarėjas M. Čepulis atkreipia dėmesį, kad jau dabar yra padaryti tyrimai, kurie rodo, kad paukščiai nebeskrenda iki Afrikos žiemoti. Anot jo, paukščiai pasilieka Europoje, gervės ir gandrai jau pasilieka žiemoti Lietuvoje.
„Jie jau mato – kam man čia trenktis kelis tūkstančius kilometrų iki tos Afrikos, jeigu čia yra maisto, čia yra šilta. Kam? Tai, vadinasi, Afrikoje keičiasi visos sąlygos. Jie nebesuvalgo tų, ką turėtų ten suvalgyti. Čia maisto gali pradėti trūkti, didėti konkurencija. Visiškai keičiasi balansas.
Kodėl dabar žvėrių tiek daugėja? Visi sako, oi, kertami miškai ir žvėrių mažėja. Ne, žvėrių labai smarkiai daugėja. O daugėja todėl, kad šiltėja žiemos, daug lengviau išgyventi. Nes žiema buvo pagrindinis veiksnys, kai mirdavo mažiausiai prisitaikę“, – pabrėžia jis.
Gamtoje neturi kažko daugėti ar mažėti – turi būti pusiausvyra
M. Čepulis įsitikinęs, kad gerai, kai yra pusiausvyra ir viskas taip staigiai nesikeičia.
„Ką mes darome su klimato kaita? Mes labai staigiai viską pakeičiame. Tie smulkūs organizmai, kurie šiuo metu gyvena, iš karto labai greitai supranta: o, sąlygos gerėja, dauginamės, ryjame, valgome, atsivedame vaikučių, toliau plečiamės. Bet staiga viskas gali ir sustoti. Atsiras ligos, kurios paims ir nuneš juos visus. Jau dabar ateina ligos, kurios būdavo aptinkamos tik vidurio Europoje, pavyzdžiui, kokia nors babiziozės rūšis, kurią erkės perneša. Ir tų erkių pas mus nėra buvę. Dabar jau yra“, – pastebi Aplinkos ministerijos ministro patarėjas.
Invaziniai – taip vadiname mūsų aplinkai nebūdingus, tačiau jau prisitaikiusius čia veistis, tarkime, vėžius, visiems apkartusius šliužus ar kai kuriuos medžius. Lietuvoje jau ne vienerius metus prisitaiko gyventi rūšys, kurias anksčiau vadinome egzotinėmis. Ir kai kurioms iš jų čia puikiai sekasi.
Šiame kontekste gamtininkas Ž. Morkvėnas pamini ir animacinio filmo „Kung fu panda“ vieną iš personažų – vabzdį maldininką.
„Vienas iš veikėjų yra toks tikrai egzotinis gyvūnas, jisai Lietuvoje jau įprasta rūšis, kuri veda savo vaikus ir pilnas gyvybės ciklas jau sukasi. Arba savo kieme praktiškai kiekvienais metais aš sutinku vapsvavorį, kuris panašus į širšę savo spalvų gama. Tai voras plėšrūnas, kuris minta kitais vorais. Tai vėlgi yra rūšis, atkeliavusi iš pietų, kaip ir maldininkas. Tie rūšių arealai keičiasi. Vienos rūšys ateina, kitos rūšys traukiasi. Ir tos ateinančios rūšys nebūtinai visos yra labai draugiškos. Jos gali iš esmės veikti visą ekosistemą, nes neturi natūralių priešų“, – pabrėžia Ž. Morkvėnas.
Problema palies ir Lietuvą
Ar vis dar galvojate, kad, kai kalbame apie rūšių nykimą, galvoje turime tik Vidurinę Aziją ar Amazonės džiungles? Skaičiuojama, kad per pastaruosius 40 metų pasaulyje išnyko pusė iki tol gyvenusių žinduolių. Vargu, ar galime tikėtis, kad Lietuva taps salele, kurios ši problema nepalies.
Ž. Morkvėnas kaip pavyzdį pateikia žieduotąjį ruonį, kuris gyvena Baltijos jūroje, tiesa, daugiau Latvijos, Estijos, Rusijos teritorijoje – daugiau šiaurinėse dalyse. Anot jo, tai yra viena iš dviejų ruonių rūšių.
„Tai yra ruonis, kuris veda savo vaikus žiemą ant ledo: išsikasa urvą ir tame urve atsiveda palikuonis, savo vaikus. Rūšis taip yra prisitaikiusi. Ir čia pat neria į eketę, čia pat žvejoja žuvis ir taip gyvena. Bet ledas jau kuris laiko Baltijos jūroje neužšąla arba tie užšalimo periodai yra žymiai retesni, tada tie ruoniai nebeturi, kur vesti savo vaikų“, – paaiškina Ž. Morkvėnas.
Lietuvoje įprasti gyvūnai pastebimi vis rečiau
Klaidinga klimato kaitą suvokti tik kaip karštesnes vasaras ar šiltesnes žiemas. Kaistančios planetos poveikį gyvūnai jaučia intuityviai ir ieško jiems labiau tinkamos aplinkos. Tai susiję ir su vandenynų gyventojais. Dėl vandenynų šiltėjimo, juose ima trūkti deguonies, jie rūgštėja. Rūgštėjantis vanduo mažina gyvūnų aktyvumą ir dauginimąsi. Ramiojo vandenyno pusiaujo srityje masiškai nyksta koralai, o dėl nuolatinio vandens lygio kilimo, kuriam įtaką daro tirpstantys ledynai, Polinezijos, Mikronezijos salos atsiduria po vandeniu, kartu pasiglemždamos augaliją ir gyvūniją. Lietuvoje vis rečiau pastebimi mums įprastais atrodę gyvūnai.
Aplinkos ministerijos ministro patarėjas M. Čepulis sako, kad jau seniai nebeturime, pavyzdžiui, žvyrės, tundrinės kurapkos.
„Baltasis kiškis, jei sniego nėra žiemą, baltam lakstyti nefaina baisia, kai tave visi mato ir ėda. Arba tie patys šermuonėliai, visi, kurie keičia kailį, tikrai nesugalvos šiemet jo nekeisti. Ne, pas juos genuose tai yra, jie keis kailį, bet negalės prisitaikyti prie aplinkos ir turės trauktis į šiaurę. Briedžiai, pavyzdžiui, irgi nemėgstanti karščio rūšis. Jiems vasarą yra karšta. Iš tikrųjų jie visą vasarą prasėdi vandeny, kad atvėstų kažkiek. Tad jei jiems bus nepalankios sąlygos, po truputį varys į šiaurę“, – akcentuoja jis.
Kai kurioms rūšims klimato kaita gali tapti lemtinga
Ž. Morkvėnas pabrėžia, kad viena iš ikoninių rūšių – tai baltosios meškos. „Mes tiesiog tuoj nebeturėsime baltųjų meškų. Ir gana greitai, nes tai yra rūšis, kuri yra prisitaikiusi didžiąją gyvenimo dalį gyventi ir medžioti ant ledo. Bet ledo jau nebėra“, – sako jis.
Taip po truputį griūna gamtos pusiausvyra, trapi it kortų namelis. Klausimas, kas bus ta lemtinga korta, po kurios prasidės didžioji griūtis.
M. Čepulis įsitikinęs, kad gelbėti reikia ne žemę, o mums, kaip rūšiai, reikia gelbėtis, nes, anot jo, klimato kaita, visų pirma, gresia mums. „Visos kitos rūšys tikrai paskui prisitaikys. Taip, dalis išnyks, bet paskui tikrai atsigaus“, – sako Aplinkos ministerijos ministro patarėjas.
Mokslininkai jau ne kartą perspėjo, kad klimato kaitos ignoravimas sukels „nepakeliamų kančių“ žmonijai. Ar į jų įspėjimus kas nors įsiklauso?
M. Čepulis įsitikinęs, kad gamta tikrai atsigaus ir suvešės. „Nesvarbu, ar klimato kaita bus, ar jos nebus, bet mums, kaip rūšiai, išlikti – va čia yra pagrindinis klausimas. Ir apie tai mes kažkodėl negalvojam“, – pabrėžia jis.
Dar vienas svarbus, jei ne pats svarbiausias klausimas – kaip toli gali pažengti klimato kaitos keliami pokyčiai? Ar gali dėl klimato kaitos išnykti visa žmonija?
Ž. Morkvėnas nemano, kad gresia išnykimas žmogui kaip rūšiai, tačiau, anot jo, tai gerokai paveiks žmonijos populiaciją mažėjimo prasme.
Vis dėlto yra sakančių, kad klimato kaitos sukelti procesai jau pažengė tiek, kad jų nebesustabdysime. Tik nieko nedaryti irgi ne išeitis.
M. Čepulis pabrėžia, kad turime pagaliau suprasti, kad vartojimo procesas, koks yra dabar, prie gero neprives. „Anksčiau ar vėliau jį reikės keisti. Todėl geriau keisti anksčiau. Už taršą turime mokėti mes“, – sako jis.
Gyvename patogiame pasaulyje, važinėjame mašinomis, valgome, ką norime, ko nebereikia – išmetame, o galiausiai kai kurios šiukšlės atsiduria upėse, ežeruose ir vandenynuose.
„Kai visos dedamosios bus sudėtos ir vartotojas matys bei pradės vartoti pagal tai, kiek yra teršiama, o ne kas yra pigiausia, galbūt yra galimybė, kad mes truputį sustabdysim. Bent jau savo nykimą“, – mintimis dalijasi M. Čepulis.