„Jei neliktų vilkų – nebūtų ir miškų, o miestai skęstų potvyniuose. Jei neliktų šernų – dauguma susirgtume Laimo liga ar erkiniu encefalitu, o ąžuolus matytume tik paveiksliukuose. Jei neliktų bebrų – išnyktų ne tik žuvys, bet ir eglynai. Štai taip viskas gamtoje susiję, – sako gamtininkas Andrejus Gaidamavičius ir atkreipia dėmesį, kad norint padaryti tokias išvadas, reikia labai ilgai tyrinėti rūšių tarpusavio ryšius.
„Rūšys nyksta ne po vieną, o nelikus kurios nors – griūna visa ekologinė pusiausvyra. Nelikus pusiausvyros, labai išbrangsta ne tik žemės ūkis, bet ir miškų ūkis, nes skurdi biologinė įvairovė nulemia ligų ir kenkėjų išplitimą, kovai su kuriais sunaudojama daugybė chemikalų, o šie savo ruožtu mums patiems gali pasibaigti vėžiu“, – apie grandininę reakciją kalba gamtininkas.
Trūksta ir tyrinėtojų
A. Gaidamavičius sako, jog ne tik kažkur džiunglėse, bet ir Lietuvoje dėl žmonių veiklos nuolat prarandame daugybę rūšių, kurių net nespėjome pažinti ir aprašyti. Ypač kalbant apie kur kas smulkesnius organizmus – vabzdžius, grybus, samanas ir kerpes.
„Vis dėlto labiausiai nykstanti rūšis yra biologinės įvairovės tyrinėtojai, mat jų Lietuvoje liko tiek nedaug, kad tiesiog nebėra kam tam tikras gyvūnų grupes tirti“, – pastebi pašnekovas.
Oficialiais duomenimis, Lietuvos rūšių įvairovę sudaro daugiau kaip 20 000 gyvūnų, 6 000 grybų ir 1 800 augalų rūšių. Vis dėlto A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad nei šiais laikais, nei bet kada vėliau mes taip ir neišsiaiškinsime, kiek rūšių esama ir kiek jų praradome.
„Rūšies sąvoka yra dirbtinė, sugalvota tik tam, kad žmonės lengviau suprastų visą gamtos įvairovę. Bet toje įvairovėje nėra jokių ribų nei tarp rūšių, nei tarp bet kurių kitų sugalvotų taksonų. Pavyzdžiui, dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kiaulpienės, kurias jie rauna iš daržų arba grožisi pievose, yra viena rūšis. Bet mokslininkai ištyrė, kad paprastoji kiaulpienė susideda iš šimtų smulkesnių rūšių, kurios tarpusavyje taip mažai skiriasi, jog vargu ar Lietuvoje rastume mokslininką, kuris jas visas galėtų atpažinti“, – sako pašnekovas.
Įsivyrauja gamtinė dykuma
Gamtininko tvirtinimu, Lietuvos gamtinė įvairovė dar niekada nebuvo tiek sumenkusi, kaip dabar. „Ji pastebimai sumenko vien per mano gyvenimą, o ką jau kalbėti, jei lygintume su ankstesniais laikais. Lietuvoje šiuo metu turime labai intensyvų miškų ūkį, kuris natūralius miškus keičia monokultūromis, ir vis intensyvėjantį žemės ūkį, kuris naikina paskutines natūralias pievas, paversdamas jas pesticidais purškiamais rapsų laukais. Prie viso to dar prisideda sparti krašto urbanizacija: žmonės veržiasi gyventi ten, kur dar likę nepaliestos gamtos ir patys ją sunaikina“, – apgailestauja A. Gaidamavičius.
„Mano oponentai dažnai mėgsta sakyti, kad iškirtus mišką plynai rūšių įvairovė tik padidėja. Iš tikrųjų kirtavietėse priželia krūmų, dirbamų laukų augalų, kuriuos esame įpratę vadinti piktžolėmis, bet ir visa ši „įvairovė“ greitai pranyksta, kai eilėmis pasodintos pušaitės ar eglaitės paauga, susiveria ir saulės šviesos nebelieka jokiai kitai gyvybei. Taigi miško buveinėse tikroji biologinė įvairovė yra didesnė ten, kur žmogus nesikiša į natūralius procesus, bet pievose ir ganyklose – priešingai. Dauguma pievų yra tūkstančius metų trukusio gamtos ir žmogaus abipusio prisitaikymo rezultatas. Nykstant tradicinei kaimo gyvensenai, nyksta ir pievų augalai bei gyvūnai. Ketvirtadalis į Raudonąją knygą įrašytų rūšių ten atsidūrė dėl apleistų (mišku apaugusių) arba suartų pievų“, – teigia pašnekovas.
Skylėtas namas be pamatų
A. Gaidamavičius pasiūlo gamtą įsivaizduoti kaip namą iš plytų. Kiekviena plyta – atskiria organizmų rūšis.
„Pradedame tas plytas ardyti, viduje atsiranda skersvėjai, skverbiasi šaltis ir gyvenimas tokiuose namuose, kuriuos vadiname gamta, tampa jau nebe komfortiškas. O jei dar pradėtume ardyti pamatus – tai namas apskritai gali sugriūti. Tokie pamatai – tai pamatinės rūšys, dar vadinamos kertinėmis rūšimis, ant kurių laikosi visa ekosistema. Dažniausiai tai yra plėšrūnai“, – į kai kurių rūšių išskirtinę reikšmę atkreipia dėmesį gamtininkas.
Pašnekovas sako, jog plėšrūnus žmonės naikino nuo seno, laikydami juos kenkėjais. Vienas geriausių pavyzdžių yra vilkai, kuriuos tarybų valdžia iki 1980 metų stengėsi išnaikinti kaip rūšį ir net už sunaikintus jauniklius mokėdavo premijas.
„Bet jei nebūtų vilkų, tai šiandien mes neturėtume nei Labanoro girios, nei kitų girių, o jos, savo ruožtu, nesulaikytų perteklinio kritulių vandens ir upės momentaliai patvintų. Kanopiniai žvėrys žiemos metu maitinasi praktiškai vien jaunais medeliais, t. y. ateities mišku. Nesant vilkų miškas negalėtų atsinaujinti. Čia svarbiausias vilkų vaidmuo yra ne tas, kad jie mažina kanopinių žvėrių skaičių (tą galėtų daryti ir žmonės), bet tas, kad vilkai nuolat „ganydami“ savo aukas, pakeičia jų elgseną. Briedis, žinodamas, kad šiame miške gyvena vilkai, ramiai miško jaunuolyne nestovės – nugnybs tik vieną kitą pušelę prabėgdamas. Bet jei briedis žino, kad miške vilko nėra, tai jis suės visą miškininkų triūsą ir mišką teks atsodinti iš naujo“, – apie vilkų įvedamą tvarką pasakoja A. Gaidamavičius.
Geriausias miško draugas
Šernai, pasak gamtininko, miške svarbūs tuo, kad yra „miško artojai“. Vienas šernas per metus išaria 4 ha žemės. Daugiausia jie ieško grambuolio lervų, kurios 4 metus gyvena po žeme ir maitinasi medžių, daugiausia ąžuolų, šaknimis. Jei žemė labai grambuolėta, tai žūti gali ir stambūs ąžuolai. Be to, šernai, turėdami puikią uoslę, sunaikina daug pelinių graužikų lizdų. Peliniai graužikai yra pagrindiniai visokių ligų platintojai, tarp jų ir erkinio encefalito bei Laimo ligos. Būtent nuo miško pelių erkės pasigauna užkratą, kurį vėliau perduoda žmonėms.
„Vis dėlto, jei nėra „miško piemens“ vilko, šernai, užtikę laukinių orchidėjų pievelę, sunaikina jas visas, nes orchidėjų svogūnėliai jiems yra didžiausias delikatesas. Ne veltui vienas žymiausių Lietuvos ekologų profesorius Edmundas Lekevičius vilką vadino „geriausiu augalų draugu“, – primena pašnekovas.
Bebrų stichija yra vanduo. Po vandeniu, kaip pasakoja A. Gaidamavičius, yra jo namai, po vandeniu jis kaupia maisto atsargas žiemai, todėl jis stato užtvankas, kad tą vandenį išsaugotų, kad nenusektų jo apgyvendinti upeliai.
„Jeigu ne bebrų užtvanka, esanti šalia mano namų, tai praėjusią vasarą nebūčiau galėjęs nuo liepto pasiekti vandens, būtų sunku ir daržus palaistyti. Be to, krentantis gruntinio vandens lygis, kas jau tapo Lietuvos bėda, itin kenkia ir medžiams, ypač eglėms, kurių visos šaknys paviršinės ir jos pripratusios augti drėgmėje. Eglėms vanduo pirmiausia reikalingas tam, kad galėtų pasigaminti pakankamai sakų, o sakai reikalingi tam, kad galėtų jais užlipinti į žievę besigraužiančias kinivarpas. Jei stoja didelė sausra ir nukrenta gruntinio vandens lygis, eglės negali pagaminti sakų, negali apsiginti nuo kenkėjų ir visas eglynas gali išdžiūti.
Bebrų užtvankos taip pat labai švarina vandenį. Pro užtvanką prasiveržęs vanduo yra 10 kartų švaresnis, prisotintas deguonies, todėl žymiai pagerėja gyvenimo sąlygos žuvims. Bet viskas yra gerai tik tol, kol bebras saugosi vilko. Jei jis žino, kad vilkai čia nebegyvena, bebras tiek išdrąsėja, kad graužti medžių keliauja net kelis šimtus metrų į miško gilumą, taip miškui padarydamas nemenką žalą. Tai yra ganėtinai paprasti pavyzdžiai, kaip gamtai svarbi kiekviena rūšis, bet daugumos kitų rūšių, ypač smulkesnių, svarbos mokslininkai iki šiol nėra perpratę. Bet tai nepaneigia bendro suvokimo, kad kiekviena rūšis gamtai yra be galo svarbi ir, jeigu kokios nors rūšies trūksta, mes turime daryti viską, ką ji ten atsirastų“,– neabejoja A. Gaidamavičius.
Miškų ir pievų migrantai
Kiek mūsų rūšinei įvairovei grasina invazinės rūšys? „Kadangi aš ne tik biologas, bet ir geologas, ištyrinėjęs Labanoro girios augalijos kaitą nuo pat paskutiniojo ledynmečio, tai mėgstu sakyti, kad visos rūšys yra invazinės, nes iš karto po ledyno čia nieko nebuvo. Viena po kitos, šimtmetis po šimtmečio, čia atkeliaudavo vis naujos rūšys, o ypač didelė jų gausa atkeliavo kartu su žmogumi, kuris pradėjo kurti naujas, iki tol čia nebuvusias atvirų vietovių buveines. Bet kai visas šis procesas truko šimtmečius ir net tūkstantmečius, tai gamta spėdavo prisitaikyti prie naujų kolonistų ir šie rasdavo savo nišą ir vaidmenį ekosistemoje“, – pasakoja gamtininkas.
Pasak pašnekovo, mūsų suvokimas apie gamtą pirmiausia yra ydingas tuo, kad mes ją visą suskirstėme valstybėmis: „Lietuvos gamta“, „Rusijos gamta“, „Vokietijos gamta“ ir t. t.
„Iš tiesų nėra jokios Lietuvos faunos ir floros. Kiekviena rūšis turi savo paplitimo arealą, besitęsiantį per kelias valstybes, ir jis nuolat, netgi kasmet kažkiek pasikeičia, reaguojant pirmiausia į besikeičiantį klimatą, o vėliau ir į visus kitus veiksnius. Jei sustotų naujų rūšių invazijos, mūsų gamta paprasčiausiai išnyktų. Nereikia tikėtis, kad išsaugosime visas rūšis, kurios pas mus augo prieš šimtą ar du šimtus metų, nes dėl besikeičiančio klimato jos pasitrauks kitur, kur irgi bus vadinamos invazinėmis, o mūsų krašte savo vietą užleis naujoms rūšims“, – paaiškina A. Gaidamavičius.
Neįsitvirtins, jei nebus sąlygų
Į rūšių maišymąsi Europos viduje, t. y. vienų atkeliavimą, kitų iškeliavimą, gamtininkas žiūri palankiai, tačiau visai kas kita – kitų žemynų kilmės augalai ir gyvūnai.
A. Gaidamavičiaus teigimu, čia prasideda didžioji etinė dilema: naikinti ar leisti gyventi. Kol kas einama tik naikinimo keliu, tam skiriami milijonai, bet naikinimas dėl naikinimo, pasak gamtininko, yra ne tik nehumaniškas užsiėmimas, bet ir beprasmis, nes vos tik baigiasi pinigai, visos išnaikintos rūšys vėl grįžta.
„Panašiai atsitiko Vilniuje prie Vilnelės upės, kur cheminėmis priemonėmis (glifosatu) buvo naikinami invaziniai uosialapiai klevai. Keliuose hektaruose tuos klevus tikrai išnaikino, bet pasibaigus projektui, jų vėl atsirado tiek, kiek buvo ar net daugiau. Rezultatas: chemikalais užteršta žemė, kuri dar labiau palanki svetimžemėms rūšims augti. Štai čia prieinu prie vieno labai svarbaus aspekto. Pas mane kaime, Labanoro girios vidury, irgi auga uosialapiai klevai. Kiekvienais metais į upelį jie išbarsto tūkstančius sėklų, bet niekur kitur paupy jie neįsitvirtina. Nes gamta čia tiek natūrali, kad vietinė augalų bendrija tiesiog neįsileidžia svetimšalių. Taip, augalai yra labai socialūs ir gyvena bendrijomis, kaip ir mes. Ir kaip dauguma lietuvių, mūsų augalai taip pat yra ksenofobiški, t. y. nelabai mėgsta svetimų. Todėl svetimžemiai augalai turi galimybę įsitvirtinti tik ten, kur žmogus yra sugadinęs vietinę augalų bendriją. Tai įvairios pakelės, karjerai, šiukšlynai, suarta žemė ir pan. Kuo daugiau užteršiame ir sudraskome savo gamtą, tuo palankesnes sąlygas sukuriame svetimžemėms rūšims. Kai šių tampa labai daug, jos ima veržti jau ir į natūralias buveines. Taigi su svetimžemėmis rūšimis nereikia kovoti. Reikia pirmiausia nesudaryti sąlygų joms plisti ir, antra, atrasti tų svetimžemių rūšių naudą ir jas vartoti“, – teigia A. Gaidamavičius.
Galime tiesiog suvalgyti
Gamtininkas sako, kad dauguma svetimžemių augalų rūšių yra puikūs vaistiniai ir net maistiniai augalai. Radę jiems pritaikymą, mes kartu reguliuotume jų plitimą be milžiniškų vėjais paleidžiamų milijonų, kurie skirti tik naikinimui dėl naikinimo.
„Pavyzdžiui, bitinė sprigė kilusi iš Azijos. Jos sėklos nepaprastai maistingos, savo verte nenusileidžia „chia“ sėkloms, kurias perkame parduotuvėje. Jas lengva rinkti, valgomi taip pat ir žiedai bei lapai. Vartokime į sveikatą ir tokiu būdu be jokių pesticidų pristabdysime šios rūšies plitimą mūsų paupiuose. Sosnovskio barščiai ir gausialapiai lubinai nepakenčia reguliaraus šienavimo, tad prižiūrėkime pievas ir jos nebus apaugusios invazinėmis rūšimis. Uosialapiai klevai tinka biokuro gamybai ir juos lengva paimti, nes dauguma auga pakelėse. O štai, pagal naujausius škotų mokslininkų tyrimus, šluotinis raipstas, liaudiškai vadinamas zuikiakrūmiu, ateityje gali išmaitinti milijonus žmonių, nes nėra kito tokio baltymingo ir prie tokių skurdžių augimo sąlygų prisitaikiusio augalo“, – keisti požiūrį skatina A. Gaidamavičius.
Retųjų rūšių šienavimas
Iš Lietuvos raudonosios knygos pastaruoju metu išbraukta net 200 rūšių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai gera žinia – vadinasi, šių rūšių padaugėjo tiek, kad jos nebėra retos. O kaip yra iš tiesų? Deja, pasak A. Gaidamavičiaus, tos rūšys netapo dažnesnės.
„Tiesiog buvo pakeisti kriterijai, ir taip jau sutapo, kad dauguma išbrauktų rūšių yra miško rūšys. Tarkime, iš 90 samanų rūšių Raudonojoje knygoje liko tik 30, o samanų pagrindinė buveinė yra miškai, vadinasi, ir patys miškai, kuriuose augo iš Raudonosios knygos išbraukti augalai, automatiškai tapo nebesaugomi. Prisimenu, kaip kadaise nuo kirtimo išgelbėjau seną eglyną. Dėl retų rūšių gausos pavyko netgi prijungti šį miško plotelį prie Girutiškio rezervato. Dabar to jau nepavyktų padaryti, nes visos mano ten surastos rūšys jau yra „už borto“. Įdomus faktas – naujausios Raudonosios knygos jūs niekur nerasite nusipirkti, galite atsisiųsti tik elektroninį variantą. Matyt, tie, kurie ją pakeitė, jaučia tam tikrą gėdą. Daugelis mano kalbintų gamtininkų naujosios Raudonosios knygos nepripažįsta“, – sako pašnekovas.
A. Gaidamavičius viliasi, kad bus grįžta prie nacionalinių rūšių apsaugos kriterijų, kurie, jo manymu, buvo labai geri. Iki šiol visos saugomos rūšys buvo suskirstytos į šešias kategorijas: 0 – (galbūt) išnykusios rūšys, 1 – išnykstančios rūšys, 2 – sparčiai nykstančios rūšys, 3 – retos rūšys, 4 – neištirto retumo rūšys, 5 – išsaugotos rūšys.
Kiekviena kategorija numatė ir skirtingą bausmę už saugomos rūšies sunaikinimą. Deja, prieš keletą metų buvo išbrauktos visos (galbūt) išnykusios rūšys, taip pat neaiškaus statuso ir išsaugotos. Pirmuoju atveju, pasak gamtininko, uždėtas galutinis kryžius ant išnykusių rūšių, antruoju atveju toliau naikiname tai, kas neištirta, trečiuoju atveju nubraukiame savo gamtosauginius pasiekimus.
„Išsaugotoms rūšims sukeliame pakartotiną grėsmę, nesuprasdami paprasto dalyko, kad, jeigu kuri nors rūšis praeityje buvo nykstanti, tai ji gali pradėti nykti vėl. Juolab kad visa gamtinė situacija rodo, jog natūralių buveinių, tinkamų retoms rūšims tarpti, daugiau niekada nepadaugės“, – tvirtina pašnekovas.