Prieš keturiasdešimt metų idėjų kalvė „The Club of Rome“ paskelbė tyrimą, kuriam davė tuo metu gana provokuojantį pavadinimą – „Augimo ribos“. Darbas turėjo paskatinti rūpestį aplinka ir atliepė vis sudėtingėjančią situaciją dėl mūsų planetos būklės. Visuose pažengusiuose ir industriniuose kapitalistiniuose Vakaruose savo ir visos planetos ateičiai neabejingi žmonės ėmė vis aktyviau įsitraukti į įvairius judėjimus, reiškusius nepritarimą branduolinei energijai, nerimą dėl gamtinių išteklių nykimo ir kalbėjusius apie prastėjančią mus supančios aplinkos būklę. Vienas iš tokių judėjimų galiausiai virto Žaliųjų politine jėga – jėga, prisistatančia kaip alternatyva tradicinėms kairės ir dešinės krypčių partijoms.
Pagrindinė „Augimo ribų“ žinutė, kurią išgryninti padėjo tarptautinė mokslininkų komanda Masačusetso technologijų institute, skelbia: „Tarpusavyje persipynę Žemės ištekliai – globalinė gamtos, kurioje visi mes gyvename, sistema – greičiausiai po 2100 metų, net ir padedant pažangiausioms technologijoms, bus nepajėgi atlaikyti dabartinio ekonomikos bei populiacijos augimo masto“.
Bendros, bet ir diferencijuotos atsakomybės
Akimirksniu pralėkė keturi dešimtmečiai, tačiau esminių pokyčių taip ir neįvyko. Greičiau jau priešingai: dramatiškas pastaruosius 30 metų vykstantis Kinijos augimas didžia dalimi lemtas neįtikėtinų vystymosi tempų. Anot Naujojo Pietų Velso universiteto profesoriaus Richardo Holdeno, „Kasmetinis Kinijos BVP nuo 361 mlrd. dolerių išaugo iki 14 tūkst. 720 mlrd. dolerių. Tai beveik 41 karto augimas arba 13,2 proc. kiekvienais metais. Per tą patį laikotarpį JAV ekonomika nuo 5,96 trilijonų dolerių išaugo iki 20,94 trilijonų dolerių (kasmetinis 4,3 proc. augimas).
Vienas iš svarbiausių ekonominio augimo padarinių – drastiškas skurdžiai gyvenančiųjų skaičiaus sumažėjimas. Lyginamosios Branko Milanoviciaus ir kitų studijos atskleidė ryškų tiek globalinės, tiek tarpvalstybinės nelygybės sumažėjimą. Tokį pokytį nulėmė ne kas kita, o Kinijos iškilimas.
Kaip akcentuoja neseniai paskelbto tyrimo autoriai, pasaulinės nelygybės sumažėjimą „daugiausia lėmė spartus augimas Kinijoje, iš esmės keitęs pajamų schemas. Dėl to, pagerėjus šimtų milijonų žmonių gyvenimo sąlygoms, sumažėjo turtinė atskirtis tarp šalių“.
Nepaisant to, skurde vis dar gyvena nemažai besivystančio pasaulio. Ir jeigu „The Divide: A Brief Guide to Global Inequality and its Solutions“ autorius Jasonas Hickelis neklysta, artimiausiu metu ši situacija iš esmės nepasikeis. Eksperto nuomonė gana pesimistinė. „Siektinu tikslu“ įvardydamas 1,25 dolerio pragyvenimui per dieną, J. Hickelis daro išvadą, kad, jeigu kliautumėmės dabartiniais augimo tempais, skurdo problemai išspręsti prireiks mažiausiai šimtmečio.
Pasirinkus realistiškesnį, bet vis dar itin mažą skaičių – 5 dolerius dienai, skurdui įveikti prireiktų 207 metų. Jeigu tokios prognozės dar nepakankamai nenuliūdino, tuomet J. Hickelis priduria, kad pasiekti 5 dolerių tikslą reikštų „pasaulinį BVP padidinti 175 kartus“. Tokios štai augimo ribos.
J Hickelio argumentai susiję su nelygybe, pamatiniu nesąžiningumu bei tarptautinei sistemai būdinga neteisybe. Ir tai ryškiausiai šiandien atsispindi ne kur kitur, o klimato kaitos ir pasaulinio klimato atšilimo kontekstuose. 2020 metais atliktame tyrime ekspertas, pasitelkęs turto duomenis, bando suskaičiuoti, kiek kiekviena valstybė prisideda prie CO2 emisijų „virš planetai pavojingos ribos“, kuri įvardyta kaip 350 ppm. Praeitais metais šis skaičius viršijo 412 ppm.
Gauti rezultatai šokiruoja. Nuo 2015 metų planetos Šiaurės teritorijos atsakingos už 92 proc. visų emisijų. Tad reikalaudama „bendrų, tačiau diferencijuotų atsakomybių bei įsipareigojimų“, įformintų Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencijoje, principo, Kinija neabejotinai neklysta.
J. Hickelio požiūris grįstas „visiems vienodos prieigos prie bendrosios atmosferos“ principu. Ši nuostata – vienas iš pagrindinių elementų, kuriais remiasi klimato teisingumo sąvoka. Klimato teisingumas susijęs tiek su atsakomybės dėl klimato kaitos klausimu, tiek jos poveikiu kitoms, ypač labiausiai pažeidžiamoms ir neprivilegijuotoms bendruomenėms (pavyzdžiui, skurdžiai gyvenantiems, vyresnio amžiaus ir moterims). Kaip pabrėžia Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas, „kaip ir visais atvejais, pirmiausia nukenčia ir smarkiausią smūgį visada atremia skurdžiausiai gyvenantys ir pažeidžiamiausi“.
Gamybos bėgimo takelis
Metas grįžti prie „Augimo ribų“. Esminė idėja – pripažinimas, jog beribis ekonominio augimo potencialas, apibrėžintis tiek rinkos liberalizmą, tiek marksistinį materializmą, yra itin pavojinga chimera, kurią būtina neutralizuoti. Deja, ši mintis, labai švelniai tariant, niekada nesulaukė didelio pritarimo. Augimas ir toliau propaguojamas kaip panacėja.
Richardo Holdeno straipsnis apie būtinybę lėtinti Kinijos augimą pataiko tiesiai į dešimtuką ir atkreipia dėmesį į Kinijos rinkos svarbą kitoms šalims: „Kuo sparčiau auga Kinijos BVP vienam asmeniui, tuo didesnė ne tik geležies rudos ir anglių, bet ir vyno, omarų, jautienos, švietimo ir atostogų užsienyje paklausa“.
Panaši gaida pastebima ir neseniai „Bloomberg“ parengtoje publikacijoje apie Kinijoje mažėjantį gimstamumą: „Norėdamas užtikrinti, kad augimas mažėjant gimstamumui nelėtėtų, Pekinas bus priverstas keisti augimo modelį, didindamas išlaidas pensijoms ir sveikatos priežiūrai, tačiau nemažindamas finansavimo korporatyvinėms ir valstybės investicijoms, reikalingoms pramonės sektoriaus atnaujinimui“. Tokiu būdu Kinija galės „ir ateinančius dešimtmečius skatinti prekių paklausą, o garbaus amžiaus šalies gyventojai taps puikia rinka užsieniečiams, sukauptos pensijos trauks pasaulines investicijų bendroves“.
Štai ką reiškia atsidurti, kaip kad teigia Deanas Curranas iš Kalgario universiteto, ant „gamybos bėgimo takelio“ – padėties, kai „nuolatinės spartesnio ekonomikos augimo paieškos verčia išsivysčiusias šalis jaustis tarsi ant bėgimo takelio, kai atrodo, jog ekonomikos augimas ne tik nebeprisideda prie jų gerovės, o tos nuolatinės pastangos atneša didžiulės ir neretai nebeatitaisomos žalos aplinkai“. Remiamasi ta pačia logika, kuria grindžiama pažengusių šiaurinių kapitalistinių šalių jau kelis dešimtmečius siunčiama žinutė, ir kuri dabartinėje situacijoje paverčia Kiniją patraukliu modeliu vis daugiau besivystančių šalių.
Kaip akcentuoja J. Hickelis, šiandien Kinija grasinasi peržengti „teisingo paskirstymo“ ribą ir rizikuoja tapti pagrindine klimato krizės kurstytoja.
Vieningai sutinkama – bent jau vieningai sutinka ekologiškai mąstantys mokslininkai – kad ekonomikos augimas yra vienas iš pagrindinių pasaulinių emisijų, ir atitinkamai klimato kaitos, sukėlėjų. 2014 metais parengtoje ataskaitoje Tarpvyriausybinė klimato kaitos taryba akcentavo, kad nuo 2000 iki 2010 metų ekonomikos augimo indėlis į CO2 emisijas „pastebimai išaugo“. Tais pačiais metais atlikto mokslinio tyrimo išvadose lakoniškai konstatuojama: „Spartesnis ekonomikos augimas – daugiau emisijų“.
Žinutė, kurios niekas nenori girdėti
Žinoma, tai žinutė, kurios niekas nenori girdėti, kadangi ji, be kitų priežasčių, ragina abejoti visa vystymosi paradigma bei pačiais Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslais, kurie, anot Aishos ir Parthos Dasguptų, iš tikrųjų „savo prigimtimi visa nėra tvarūs“.
Dasguptų tyrimas sutelktas į populiacijos augimą – tai antras itin svarbus veiksnys, apie kurį šiais laikais vis dar mažai kas išdrįsta kalbėti. Ir veltui. Kaip yra ne kartą akcentavęs „Greenpeace“, dažniau nei norėtųsi „per didelės populiacijos naratyvai“ iš esmės tėra paslėptas rasizmas: „Dauguma populiacijos kontrolės argumentų nukreipti į besivystančias šalis, gamtai darančias mažesnę žalą, o ne prieš pasiturinčias, baltųjų dominuojamas šalis, išsiskiriančias baltųjų rasės viršenybės propagavimu“.
Nors ir teisingas, šis argumentas neatspindi Kinijos modelio sėkmės ir jo patrauklumo besivystančioms šalims dinamikos. O pats modelis su tvarumu turi mažai ką bendro. Neseniai antrosios pagal dydį pasaulyje perdraudimo bendrovės iš Ciuricho „Swiss Re“ atliktas tyrimas patvirtina tą patį. Viskas kaip ir anksčiau, o tai reiškia, kad nesiimta jokių drastiškesnių veiksmų emisijų mažinimui, o tai reiškia, kad šio šimtmečio viduryje Kinijos BVP sumažės ketvirtadaliu, Jungtinėms Valstijos ir Europai teks 10 proc. smukimas, o pasaulinės gamybos apimtys sumažės 18 proc. – ir viskas dėl klimato kaitos.
Ekonomikos augimas ir vystymasis bendrąja prasme labai priklausomi nuo energijos. O didžiąją dalį energijos pasigaminame iš iškastinio kuro, tai gamtinės dujos, nafta ir ypač anglys. Vien Kinijoje nuo naujo tūkstantmečio pradžios anglių gavyba išaugo tris kartus ir pasiekė maždaug 4 mlrd. tonų. Tiesa ta, kad šiais metais anglių gavyba greičiausiai pasieks istorinių aukštumų, ir menkai tikėtina, kad situacija artimiausiu metu pasikeis, o tai reiškia, kad šalies indėlis į klimato kaitą tik didės.
Nuo 1988 iki 2015 metų Kinijos anglių sektoriaus emisijos sudarė daugiau nei 14 proc. pasaulinių pramoninių klimato kaitą sukeliančių emisijų. Dar viena besivystanti šalis, besikliaujanti anglimis kaip pagrindine energijos žaliava – Indija, ji atsakinga už kiek mažiau nei 2 proc. emisijų. Nieko keisto, kad per pastarąjį COP26 viršūnių susitikimą Glazge Indija meldė anglių ne atsisakyti, o ieškoti būdų, kaip mažinti jų naudojimą.
Norint pasivyti augančius, reikia augti, o augimas – papildomos emisijos. Afrikos vystymasis pateikia drastišką šios dilemos iliustraciją. Prognozuojama, kad 2050 metais gyventojų skaičius Užsacharėje bus išaugęs dvigubai. Kaip teigia Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų departamentas, dramatiškas darbingo amžiaus populiacijos augimas regione „sudarys palankias sąlygas spartesniam ekonomikos augimui, o šalys, norėdamos gauti naudos iš „demografinių dividendų“, privalo investuoti į švietimą ir sveikatą, ypač jaunų žmonių, bei sudaryti palankias sąlygas tvariam ekonomikos augimui“.
Remiantis Užsachario Afrikos populiacijos augimo prognozėmis 2100 metams, nurodomas 3 mlrd. prieaugis. Dasguptų tyrime atkreipiamas dėmesys, kad toks pokytis lems ir pajamų augimą iki dabartinio pasaulinio vidurkio, o regiono gamybos apimtys padidės nuo 3,5 iki 60 trilijonų dolerių.
1968 metais Garretto Hardino straipsnis apie „bendruomenių tragediją“ arba individo ir kolektyvo konfliktą – vienas iš dažniausiai socialiniuose moksluose cituojamų publikacijų. Autorius rašė, kad, „jeigu artimiausiu metu nesusivoksime, kad pasaulis, prieinamas žmonėms, yra baigtinis, mūsų laukia siaubingos kančios“. Tas artimiausias metas, ta ateitis, apie kurią kalbėta, jau čia. Tik pamokos dar neišmokome. O galbūt tiesiog šią informaciją suvokti pernelyg skausminga.