Kas yra COP27?
COP – tai kasmetinis Jungtinių Tautų (JT) organizuojamas renginys, pirmą kartą surengtas dar 1995 m., kurio metu Jungtinių Tautų lyderiai susirenka aptarti ir spręsti dėl klimato kaitos kylančius iššūkius.
Pagal 1992 m. JT Bendrąją klimato kaitos konvenciją (JTBKKK), kiekviena šalis sutartimi įsipareigojo „vengti pavojingos klimato kaitos“ ir rasti būdų, kaip visame pasaulyje sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. COP yra JTBKKK šalių konferencija, o kasmetiniuose susitikimuose būna ir triumfo (2015 m. Paryžiaus susitarimas), ir nesėkmių (2009 m. Kopenhagos susitarimas). Šiemet Egipte vyksta jau 27–asis toks susitikimas.
Kada jis vyksta?
Konferenciją Šarm el Šeiche rengia Egipto vyriausybė, ji prasidėjo lapkričio 6 d.
Pirmadienį (lapkričio 7 d.), ir antradienį (lapkričio 8 d.) pasaulio lyderiai renkasi į keletą uždarų susitikimų. Čia turėjo dalyvauti ir Prezidentas Gitanas Nausėda, tačiau mirus jo tėvui, Prezidento dalyvavimas susitikime atšauktas, o Lietuvos delegacijai vadovauja Aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Po uždarų susitikimų pasaulio lyderiai išvyks, sudėtingas derybas palikdami savo atstovams, daugiausia – aplinkos ministrams ar panašaus rango valdininkams. Planuojama, kad derybos baigsis lapkričio 18 d., penktadienį, 18 val. vakaro, tačiau ankstesnė COP patirtis rodo, kad jos gali užsitęsti iki šeštadienio ar net iki sekmadienio.
Ką daro Lietuva?
Nors nesame tvarumo lyderiai, Lietuva pritaria tiek Paryžiaus susitarimui, tiek Europos Žaliajam kursui. Veiksmai kovoti su klimato kaita ir vystyti žaliąją ekonomiką numatyti ir mūsų vyriausybės, ir prezidento Gitano Nausėdos darbotvarkėse. Vis dažniau girdimas Lietuvos tikslas iki 2030–ųjų metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas sumažinti 30 % (lyginant su 2005 m.). Be to, mūsų šalis yra išsikėlusi tikslą tapti klimatui neutralia valstybe ir transformuoti ekonomiką į žiedinę iki 2050–ųjų.
Kam reikalingas COP27 – argi jau neturime Paryžiaus susitarimo?
Pagal 2015 m. pasirašytą Paryžiaus susitarimą šalys įsipareigojo sulaikyti pasaulinės temperatūros kilimą „gerokai žemiau“ 2 °C, palyginus su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir „dėti pastangas“, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 1,5 °C. Šie tikslai yra teisiškai privalomi ir įtvirtinti sutartyje.
Tačiau siekdamos šių tikslų šalys taip pat susitarė ir dėl nacionaliniu lygmeniu nustatytų neįpareigojančių veiksmų (NDC) sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį (daugeliu atvejų iki 2030 m.). Deja, šių veiksmų nepakako, kad pasaulis neviršytų Paryžiuje nustatytų temperatūros tikslų.
Paryžiuje visi jau žinojo, kad NDC yra nepakankami, todėl prancūzai į susitarimą įtraukė, jog šalys kas penkerius metus turės grįžti prie derybų stalo ir prisiimti naujus įsipareigojimus. Šie penkeri metai baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d., o 2021 m. lapkričio mėn. vykusiame COP26 šalys susirinko nustatyti naujų tikslų.
Ar visa tai nebuvo išspręsta COP26?
Svarbiausias pasiekimas COP26 konferencijoje buvo tai, kad šalys sutarė sutelkti dėmesį į Paryžiaus susitarime numatytą 1,5 °C siekį, pripažindamos, kad 2 °C tikslas sudarytų sąlygas katastrofiniams scenarijams.
Moksliniai tyrimai parodė, kad temperatūros padidėjimas 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, sukeltų tokius klimato pokyčius, kurie daugeliu atvejų būtų katastrofiški, o kai kurie iš jų – ir negrįžtami, todėl dėmesio sutelkimas į 1,5 °C tikslą yra gyvybiškai svarbi pažanga, rašoma The Guardian publikacijoje.
Tačiau tam, kad nebūtų viršyta 1,5 °C, reikia ne tik pasiekti grynąjį nulį maždaug iki 2050 m., bet ir per šį dešimtmetį perpus sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginti su 2010 m. lygiu. Tačiau 26-ojoje konferencijoje priimti įsipareigojimai dėl išmetamųjų teršalų kiekio nebuvo pakankami šiam tikslui pasiekti. Šalys buvo paragintos šiemet ir taip dažnai, kaip reikės, teikti naujus NDC, kol jie bus tinkami.
Kas nutiko po to?
Praėjusiais metais Glazge niekas negalėjo numatyti, kokiame pasikeitusiame pasaulyje gyvensime šiandien. Vasario mėnesį Rusijos įvykdyta neteisėta invazija į Ukrainą buvo ne tik žiauri, bet ir sukėlė šoką visame pasaulyje. Geopolitika kone apsivertė aukštyn kojomis, perbraižytos sąjungos ir valstybių santykiai, o pasaulis paniro į krizę.
Energijos kainos dėl popandeminio šoko kilo dar ir prieš Putino pradėtą karą, tačiau prasidėjus karui dujų kainos išaugo smarkiai. Putinas parodė, kad yra pasirengęs Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų panaudoti kaip karo ginklą, užsukdamas dujas, grasindamas nutraukti jų tiekimą ir sabotuodamas „Nord Stream“ dujotiekį. Dėl to dujų kainos dar labiau išaugo.
Susidūrusi su rekordiškai aukštomis dujų kainomis, Europos Sąjunga (ES) ėmėsi įvairių priemonių, tačiau kai kurios šalys grįžo ir prie anglimis kūrenamos elektros energijos gamybos ir pradėjo ieškoti naujų iškastinio kuro šaltinių, statydamos suskystintų gamtinių dujų terminalus bei siekdamos sudaryti susitarimus su Afrikos ir kitomis šalimis.
Praėjusiais metais Tarptautinė energetikos agentūra įspėjo, kad jei norima, kad temperatūra pasaulyje neviršytų 1,5 °C, negalima plėtoti jokio naujo iškastinio kuro naudojimo. Jei tai nebus greitai sustabdyta, gali pražūti viltis išvengti baisiausių klimato kaitos padarinių.
Be to, dėl Rusijos karo Ukrainoje, išaugo maisto kainos, iškilo maisto trūkumo grėsmė, ypač pažeidžiamiausiems žmonėms, o besivystančias šalis apėmė pragyvenimo išlaidų krizė. Galiausiai prie geopolitinių problemų prisidėjo ir tai, kad dviejų didžiausių pasaulio teršėjų – JAV ir Kinijos – santykiai itin suprastėjo po to, kai Taivane šią vasarą apsilankė JAV Demokratų partijos narė Nancy Pelosi, primena The Guardian.
Praėjusiais metais, COP26, Kinija ir JAV visus nustebino pasirašydamos dvišalį susitarimą dėl bendradarbiavimo sprendžiant klimato krizę. Tačiau šiemet šalys nustojo kalbėtis ir šiuo klausimu. Egipto užsienio reikalų ministras Sameh Shoukry, kuris pirmininkauja COP27 deryboms, pasisiūlė tarpininkauti tarp JAV ir Kinijos. Tačiau jo užduotį apsunkins įtempta geopolitinė padėtis ir Egipto kaip pagrindinių naftos gamintojų sąjungininko pozicija.
Gal jau beveik pasiekėme 1,5 °C tikslą?
Atsakymas paprastas – ne. Net jei būtų įvykdyti visi Glazge prisiimti įsipareigojimai, Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, temperatūra vis tiek pakiltų maždaug 1,8 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Tai – didelė pažanga, palyginti su Paryžiuje valstybių pateiktais NDC, bet vis dar toli nuo to, ką pasaulis turi pasiekti.
Dar blogiau, kad šiuose skaičiavimuose daug dėmesio skiriama ilgalaikiams tikslams, o jiems įgyvendinti dauguma šalių turi tik menkus planus. Todėl šie skaičiavimai yra labai optimistiniai. Jei bus atsižvelgta tik į šalių trumpalaikius tikslus (NDC), kuriuose numatoma sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį iki šio dešimtmečio pabaigos, JT duomenimis, iki šio amžiaus pabaigos temperatūra gali pakilti apie 2,5 °C.
Taigi, COP27 konferencijoje reikės dar daug ką nuveikti, o ženklai kol kas nėra geri. Nuo 26-osios iki 27-osios COP konferencijos tik 24 šalys atnaujino savo NDC, o tai yra gerokai mažiau, nei tikėtasi.
Kodėl 1,5 °C tikslas yra toks svarbus?
Po Paryžiaus susitarimo, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK) buvo įpareigota atidžiai išnagrinėti, ką planetai reikštų temperatūros padidėjimas 1,5 °C. Jie nustatė didžiulį skirtumą tarp 1,5 °C ir 2 °C daromos žalos ir padarė išvadą, kad žemesnė temperatūra yra daug saugesnė.
Temperatūrai padidėjus 1,5 °C, vis tiek pakiltų jūros lygis, išbluktų koraliniai rifai, padažnėtų karščio bangos, sausros, potvyniai, smarkesnės audros ir kiti ekstremalūs orų reiškiniai, tačiau jie būtų daug mažesni nei 2 °C temperatūros padidėjimo atveju.
Naujausiose TKKG ataskaitose, paskelbtose po COP26 , šie perspėjimai buvo pabrėžti dar kartą ir padaryta išvada, kad pasaulis vis dar turi nedidelę galimybę neviršyti 1,5 °C ribos, tačiau tam reikės bendrų pastangų.
Ką turime pasiekti?
Temperatūra visame pasaulyje jau dabar yra maždaug 1,1–1,2 °C aukštesnė nei prieš industrializaciją, o išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis vis dar didėja.
COVID-19 laikotarpiu anglies dioksido išmetimai sumažėjo, tačiau atsigavus ekonomikai – ir vėl išaugo. Norint neviršyti 1,5 °C, šį dešimtmetį pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis kasmet turėtų maždaug po 7 proc. Tačiau realybė yra priešinga – jų kiekis tik didėja.
Ar COP27 skirtas tik 1,5 °C tikslui?
NDC veiksmai yra pagrindinė derybų dalis, tačiau, atsižvelgiant į geopolitinius sukrėtimus po COP26, mažai tikėtina, kad šiais metais bus padaryta didelė pažanga. Todėl 27-ojoje konferencijoje daugiau dėmesio bus skiriama kovos su klimato kaitos finansavimui, prisitaikymui prie jos ir nuostoliams bei žalai – tai besivystančioms šalims gyvybiškai svarbūs klausimai.
Daugelį metų pažanga šiose srityse buvo menka, tačiau išsivysčiusios šalys pagaliau davė suprasti, kad aptars naujus nuostolių ir žalos finansavimo mechanizmus. Mažai kas tikisi, kad šie klausimas bus išspręsti COP27 metu, tačiau turėtų būti žengti bent pirmieji žingsniai siekiant naujo susitarimo.
Tai jau 27–oji JT klimato kaitos konferencija – kodėl visa tai užtruko taip ilgai?
Nuo pat pramonės revoliucijos, šiuolaikinis pasaulis naudoja iškastinį kurą. Beveik visa mūsų gerovė ir technologijos buvo sukurtos naudojant pigią, lengvai prieinamą iškastinio kuro energiją. Norint panaikinti jos viešpatavimą, reikės smarkiai keisti energetikos sistemas, transportą, aplinką, gyventojų elgseną ir mitybą, rašoma The Guardian publikacijoje.
Visiems susitarti dėl tokio sudėtingo dalyko nėra lengva. Išsivysčiusios šalys nenorėjo prisiimti išlaidų, o besivystančios šalys reikalavo teisės ir toliau naudoti iškastinį kurą ekonomikos augimui užtikrinti. Buvo ginčijamasi dėl istorinės atsakomybės, naštos pasidalijimo, išlaidų, mokslo, o politikai įtakos turėjo ir vyriausybių kaita svarbiose šalyse – pavyzdžiui, Donaldas Trumpas pašalino JAV iš Paryžiaus susitarimo.
Džiugu yra tai, kad pastaraisiais metais sumažėjo atsinaujinančiosios energijos ir kitų žaliųjų technologijų kainos – daugelyje šalių jos yra pigesnės už iškastinį kurą. Taip pat sparčiai patobulėjo elektromobilių technologijos, kuriami nauji degalai. Energetikos krizė ir ekonominiai sunkumai gali lemti netgi tai, kad COP27 taps lūžio tašku siekiant švarios energijos ir mažiau anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ateities, kai vyriausybės nebebus priklausomos nuo iškastinio kuro gamintojų, nes dabar jos pamatė, kur tai gali nuvesti.