Užsiima gamtine žemdirbyste
Iš Vilniaus į užmiestį Gina persikraustė maždaug prieš 20 metų, kai sukūrė šeimą. Būtent tuomet atsirado noras gyventi gamtoje, o poreikis užsiauginti sau maistą atėjo natūraliai.
„Gyvename užmiestyje, turime šiek tiek žemės ir auginame sau tiek, kiek galime, – paaiškina moteris ir priduria, – labai mėgstu po žemę pasikapstyti, pasiknisti. Įleisti į ją rankas man būdavo poilsis po darbo, aš labai myliu gamtą“.
Ilgainiui G. Kriščiūnienė pastebėjo, kad nuo daržovių lieka labai daug atliekų, todėl pradėjo galvoti, kur visa tai dėti.
„Su vyru pasidarėme kompostavimo priemonę su tam tikromis technologijomis, aš užsiveisiau Kalifornijos sliekų, kurie labai greitai perdirba visas maisto atliekas. Vėliau tą kompostą mes grąžindavome atgal į žemę, taip pradėjau domėtis gamtine žemdirbyste“, – teigia ji.
Iš pradžių Gina susirado gamtinės žemdirbystės kursus, kuriuose buvo išsamiai aiškinama, kaip tuo užsiimti. Anot jos, tokių seminarų Lietuvoje daugėja, yra didelis susidomėjimas šia žemdirbystės rūšimi, daugėja ir panašiai mąstančių žmonių.
„Yra mulčias – šienas, šiaudai, žolė ir kita žaluma, kuri lieka. Viskas gulasi ant žemės, ją užkloja, ten susidaro mikroelementų, visokie grybeliai, kurie dauginasi ir daržovei duoda laba daug naudos. Neišrauti tą piktžolę ir kažkur išmesti, o taip ir guldyti ją šalia tų daržovių. Tuomet jos ten draugauja viena su kita ir duoda naudos“, – pagrindinius gamtinės žemdirbystės principus paaiškina moteris.
Tokiu būdu – per kompostą, per sliekus, anot jos, iš žemės yra ne tik imama, bet jai ir duodama.
Moteris trąšoms naudoja žolių, pavyzdžiui, dilgėlių raugus, susmulkintas anglis iš laužo. „Tai irgi yra labai gera trąša žemei, kai tu gali be jokios chemijos, be purškimo auginti daržoves labai sveikai ir tai suteikia žemei ilgaamžiškumo. Pavyzdžiui, jeigu įdedi anglį, ji žemei poveikį darys 20 metų – ne vienus metus, o ilgai. Nes, pavyzdžiui, kai kompostą padedi į žemę, daržovė labai greitai ištraukia tas naudingas medžiagas ir vėl jų trūksta“, – paaiškina G. Kriščiūnienė.
Tikslas – kad visi šiame pasaulyje tilptų
Moteris sako, kad jie stengiasi nenupjauti visos aplink esančios žolės, o palikti tokių plotų, į kuriuos galėtų atskristi drugeliai, vabzdžiai. Net ir ravėdama ji išrauna ne viską – palieka kažkiek žolės vabzdžiams.
„Jeigu viskas labai švaru, viską „iščiustai“, ten ir gyvybės tada nėra, turi juk gamta draugauti, bendradarbiauti. Reikia paisyti ir tų piktžolių, ir tų dilgėlių. Yra tam tikrų rūšių piktžolių, kurios netgi atbaido kenkėjus, padeda. Tai jeigu jas visas išrausi, reikės kažką purkšti, bet mes juk galime surasti, kas padeda mums draugauti. Pavyzdžiui, kai tas pievutes nuskuta, neva labai gražu, bet tada galvoju, kur ten atskris kokia bitė, kur jai dulkelių ar medučio rasti“, – mintimis dalijasi tvarumo entuziastė.
Anot jos, yra ir tokių baisių gyvių kaip kurkliai, tačiau net ir jie pasaulyje yra ne be reikalo. „Galvoju, kad jis atsirado šiame pasaulyje ne veltui, vis tiek kažkokią naudą teikia, – sako moteris ir apibendrina, – Tikslas, kad visi tilptų šiame pasaulyje, kad visiems būtų gera“.
Reikia įdėti nemažai darbo
Gina kartu su šeima prieš porą metų tapo vegetarais. „Mūsų užaugintos daržovės mums visada yra prioritetas, o kad jos būtų didelės, sveikos ir džiugintų valgytojus, reikia daug pastangų. Joms įtakos turi ir vabzdžiai, kenkėjai“, – tikina ji.
„Pradėjau domėtis, kaip tą daržovę užauginti, bet su intencija, kad ji būtų be jokių cheminių priemonių, nes mes patys jomis maitinamės ir vaikus maitiname“, – pasakoja moteris.
G. Kriščiūnienė taip pat pabrėžia, kad ji nėra ūkininkė ir daržoves bei kitas gėrybes augina tik savo šeimai. „Pas mus žemės yra labai nedaug. Gyvename tuose kolektyviniuose soduose, kaip visi žino, ten gi ne tiek jau daug žemės, bet sau, šeimai, žinokite, dar ir pasidalinti sočiai užtenka. Tiktai reikia žinoti, tuo domėtis, darbo nemažai įdėti“, – įvardija ji.
Su mokiniais perdirbo popierių
Moteris kartu su mokiniais perdirbo popierių, kurio, anot jos, mokymo įstaigose visą laiką yra be galo daug – testai, užduotys, spalvinimo medžiaga ir kita.
„Mokykloje buvo projektas apie ekologiją, galvojome, kaip sumažinti popieriaus naudojimą. Kalbėjome, kad popierius atsiranda iš medžių, kad tuos medžius kerta, gamina spintą, stalą, popierių, sąsiuvinius, – sako ji. – Būna, vaikai paima spausdinimo popierių, papaišo ir meta, negalvoja. Iš tiesų yra labai daug tų popieriaus atliekų. Tada kažkur pamačiau, kad galima jį perdirbti – tai yra itin nesudėtinga ir vaikams labai patinka. Tai netgi yra, kaip pasakyti, meditacija“, – mintimis dalijasi ji.
G. Kriščiūnienė sako, kad popieriaus perdirbimas prasideda nuo plėšymo į gabaliukus. „Vaikams labai patinka plėšyti popierių, jie gali visą pamoką – 45 minutes – tai daryti. Niekada negalvojau, kad mokiniams taip gali patikti toks monotoniškas popieriaus plėšymas į mažus gabaliukus. Jie priplėšo visą kibirą popieriukų“, – pasakoja pedagogė.
Vėliau ant popieriaus gabaliukų yra pilamas karštas vanduo, kad jie išbrinktų. „Popierius išsipučia, išbrinksta. Palaukiame, kol atvės ir tada jį permalame – tą masę įpilame į maišytuvą, išmalame ir padarome gana skystą košę. Į ją, kad tas popierius išeitų lygus ir būtų greitesnis procesas, įpilame lipalo. Tuomet vėl viską išmaišome ir išsausiname vandenį. Galima per sietelį, kad išvarvėtų vanduo ir kad ta košė pasidarytų gana sausa. Vėliau surandame lygų paviršių ir ant tam tikro ploto, žiūrint, kokio gabaliuko to popieriaus norime – didesnio, mažesnio, kvadrato, trikampio – čia jau kūrybos reikalas, ją uždedame. Tada jisai per parą, dvi, jeigu šiltesnis oras, išdžiūsta ir išeina kaip kartonas, labai įdomios struktūros“, – popieriaus perdirbimo subtilybėmis dalijasi mokytoja.
Ant to popieriaus, anot mokytojos, galima ir piešti, ir rašyti, tačiau galima žiūrėti į jį tiesiog kaip į menišką dalyką.
„Mokiniai manęs visą laiką klausia, kada dar perdirbinėsime, – teigia pašnekovė. – Tikrai labai gražu ir vaikams patinka, kad jie kažką padarė, kažką perdirbo, kad iš vieno dalyko išėjo kitas, ant kurio jie vėl gali rašyti, piešti “.
Gita tikina, kad ta popieriaus košė yra gana universali ir iš jos galima padaryti daug įvairių dalykų – sulipdyti visokių objektų, kažkokių instaliacijų, ne tiktai pagaminti popierių. Anot jos, tai kaip molis.
Vis dėlto pedagogė pabrėžia, kad popieriui perdirbti reikia nemažai laiko. „Vieną pamoką reikia skirti popieriui plėšyti, per kitą – išmali, kol viską sudedi. Visą laiką reikia iš anksto numatyti, o mums jo vis trūksta“, – sako moteris.
Ji pabrėžia, kad tokiu užsiėmimu džiaugiasi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai: „Žinoma, norisi kažką naujo išmokyti, kažką kita. Ir vyresniems, ir jaunesniems vaikams tai labai patinka. O mokinių tėveliai, pamatę per susirinkimą, buvo labai nustebę, kad jų vaikai būdami dar tik antrokai jau yra supažindinami su popieriaus perdirbimu ir mokomi tokio dalyko“, – patirtimi dalijasi mokytoja.
Kilimėlių gamyba iš naudotos tekstilės
Gina sako, kad labai mėgsta rankdarbius, užsiima mezgimu, vilnos vėlimu, to vaikus moko ir mokykloje per darbelių pamokas. Moteris atrado būdą, kaip iš dėvėtų nailoninių pėdkelnių, kurias prairus akiai, dažnai išmetame, galima padaryti kilimėlius. Tai išbandė ir su savo mokiniais.
„Jas (pėdkelnes – aut. past.) sukarpome į tokius žiedelius ir juos pagal specialią techniką piname ant pirštų, vėliau supinama kasa ir ji susukama į tokį žiedą – į kilimą. Labai paprasta – viskas vyksta tarp pirštų, nereikia mokyti nei megzti, nei nerti, vaikams nereikia nei virbalų, nei vąšelių, jie dirba su pirštais, lavinama ir motorika. Vėliau suaugusiems reikia susiūti tą kilimuką. Jis yra labai gerai vonioje, nes greitai išdžiūsta, yra labai lengvas, daugiau skirtas drėgmei sugerti“, – įvardija pedagogė.
Ji teigia, kad vaikams labai patinka tai, kad jie be niekieno pagalbos gali tuos kilimėlius pasigaminti. „Taip ir pėdkelnių neišmetame, jas pasidedame, sukarpome. Jie namuose giriasi, kad iš vieno daikto galima padaryti kažką kita, tėveliams rodo, kad savarnakiškai be kažkokių didelių pastangų gali kažką padaryti namams“, – pasakoja Gina.
Tai, kaip mokiniai yra supažindinami su tvarumu, priklauso nuo mokytojų
Pedagogė sako, kad pati mokykla duoda temas, mokytojų kolektyvas jas numato, tačiau mokytojai labai skirtingai į tai pažiūri. „Vieni ekologiją ar tvarumą mato vienaip, kiti kitaip, kitaip tariant, yra tam tikri lygiai, kaip jie tai supranta. Bet mokykloje tvarumo ir ekologijos temos yra gvildenamos gana seniai“, – tvirtina ji.
G. Kriščiūnienė įsitikinusi, kad tai, kiek mokytojai su mokiniais narplioja tvarumo temas, priklauso nuo pačių mokytojų. „Jeigu mokytojas gyvena tvarumu ir jam tai yra įdomu, jis visada tuo, kuo gyvena, pasidalins su savo mokiniais. Bet, matote, negali į metus kartą apie tai kalbėti, tu arba esi toksai (tvarus – aut past.), arba nesi. Ir jeigu toks esi, tai gali vaikams kiekvieną dieną parodyti, padėti pastebėti, kad galima kažką padaryti. Tai labai priklauso nuo asmenybės, nuo mokytojos“, – įsitikinusi pašnekovė.
Gyvenime užtenka labai nedaug
G. Kriščiūnienė sako, kad ją ypač pradėjo erzinti daug nereikalingų daiktų namuose. „Pamatai, kad gyvenime užtenka labai nedaug, minimaliai. Daug ko nereikia. Ir mesti, žinokit, man sąžinė neleidžia. O tai ką daryti? Tuomet arba perdaryti, kad tas dalykas tarnautų, arba kažkam atiduoti“, – teigia ji.
Moteris prisimena, kad iš pradžių nereikalingus daiktus norėdavo atiduoti, manydama, jog jų galbūt kažkam prireiks, bet tada suprato, kad reikia daug pastangų ir jėgų, kol surandi, kam atiduoti. Tuomet ji pradėjo galvoti, kaip tą daiktą galima panaudoti kažkaip kitaip – antrą kartą, kad jis būtų naudingas, pasitarnautų.
„Išmesti man jau nekyla rankos, nes suprantu, kiek resursų išeikvota jam pagaminti, kiek vandens sunaudota, ypač, pavyzdžiui, tekstilei. Megztinį pagaminti reikia tonų vandens, – mintimis dalijasi ji. – Pavyzdžiui, Ispanija, Italija yra tos šalys, kurios neturi vandens. Mes turime gręžinių, bet yra šalių, kurių vandens resursai yra labai riboti. Reikia ir vandens, ir elektros, ir žmogaus. Vėl gi – pigesnis daiktas iš karto verčia pagalvoti apie žmogaus išnaudojimą. Aš įsivaizduoju tuos vaikus, kurie yra išnaudojami, jie dirba, kad gautų pavalgyti. Jeigu aš nepagalvodama perku pigų daiktą, aš palaikau tą sistemą, kurioje galbūt išnaudojami vaikai“.
Tvarus gyvenimo būdas – kasdienybė
Tvarumo entuziastė sako, kad domėjimasis tvariomis veiklomis atsirado savaime galvojant apie šeimą. „Tai atėjo natūraliai per poreikius, šeimą, išnaudojant tą aplinką, kurioje gyvename. Jeigu yra galimybė, noras, tai yra tik į gera – dėl savęs, sveikatos, vaikų. Manau, kad tai yra geras pavyzdys ir vaikams, jie taip pat tą patį darys ir jų gyvenime tai bus gana svarbu“, – kalba pašnekovė.
Moteris teigia, kad visos šios veiklos tapo jos kasdienybe, jų ji nesureikšmina. „Mūsų kasdienybėje yra dalykų, kurie tapo tokie natūralūs, kad jų jau nebepastebime, – teigia ji ir paaiškina, – pavyzdžiui, nueiname į parduotuvę ir žiūrime, kaip prekės supakuotos, nes mūsų plastiko konteineris užsipildo pats pirmas, tuomet galvojame, kokiose pakuotėse produktus pirkti, kad tas plastiko konteineris taip greitai neprisipildytų“.
Gina sako, kad mieliau renkasi popierinę pakuotę, ją namuose arba sudegina krosnyje, arba perdirba. „To plastiko tiek daug, viskas daug dažniau yra supakuota į plastiką negu popierių“, – teigia ji ir akcentuoja, kad nuėjusi į parduotuvę savaime renkasi produktus taip, kad plastiko būtų kuo mažiau. Anot jos, tai jau tapo kasdiene veikla, apie kurią nereikia daug galvoti.
Moteris akcentuoja, kad niekada negalvojo, kad tvarus gyvenimo būdas apsunkina, jai tai įdomu, tame ji mato prasmę. Gina taip pat pabrėžia, kad Žemės resursai nėra begaliniai, o nuo mūsų priklauso jos savijauta.
„Žemė – tai kiekviena gyvybė – žmogus, gyvūnas, medis. Žmonių daugėja, mes ją išsiurbiame, išnaudojame. Kuo mes džiaugsimės, kuo gyvensime, po ką vaikščiosime? Mes iš Žemės tik imam, naudojame jos resursus, ją tiktai išnaudojam, tačiau ką mes jai duodame? Noriu džiaugtis Žeme, bet kad galėčiau džiaugtis, reikia kažką ir duoti. Tai yra kiekvieno atsakomybė. Gal mažiau imti iš jos, mažiau vartoti“, – svarsto ji.
G. Kriščiūnienė sako, kad šios mintys ją įkvepia pagalvoti apie tai, kad daug ką galima pasigaminti ir patiems.
„Pavyzdžiui, liko lentutė, galiu kažką susikalti, nusidažyti ir kaip tai yra miela – pats padarei, gal tau dar padėjo vyras, dukra ar sūnus. Gal tas daiktas paprastesnis, ne toks tobulas, bet kažkaip labai gera. Kad ir tie vaikų daryti kilimėliai – tėveliams taip gera žiūrėti, gal jie netobuli, bet jų vaikų padaryti“, – sako ji.