R. Jusionytė atvirauja, jog pati savo kailiu patyrė, kas yra visuomenės spaudimas. Ji karštligiškai stengėsi įtilpti į aplinkinių diktuojamus išvaizdos rėmus, kol galiausiai suprato, kad nei vidinės laimės, nei ramybės tai neatneša ir žengė į psichoterapeutės kabinetą. Aplinkiniai sako, kaip aš gražiai atrodau, pamena pašnekovė, o man viduje – juoda.
Kaip teigia verslininkė, pradėjus spręsti vidines problemas požiūris pradėjo keistis ne tik į save, bet ir į aplinką. Norėjosi unikalumo, tad tiek kasdienybėje, tiek darbinėje veikloje labai artimi tapo tvarumo principai.
– Savo Instagram paskyroje daug kalbi apie tvarumą kasdienybėje ir emociniame lygmenyje. Kaip tavo gyvenime atsirado tvarumo idėjos?
– Tvarumas į mano gyvenimą atėjo visai netyčia, kai prasidėjo dideli vidiniai pokyčiai. Pradėjau lankyti psichoterapiją, o ten turėjau sakyti tiesą, kuri yra labai nepatogi. Tai darant pradeda vykti dideli pokyčiai: pradedi norėti nebemeluoti sau ir niekam aplinkui, nori autentiškumo ir unikalaus ryšio su kitais. Kai pradedi gyventi taip stipriai, tiesiog nebesinori ir prastos kokybės daiktų.
– Į savo gyvenimą tvarumą įsileidai pradėjusi tvarkytis vidinį pasaulį?
– Visiškai. Man atrodo, kad į moterų gyvenimą tvarumas dažnai ateina susilaukus vaikų, nes tada jos supranta norinčios palikti geresnį pasaulį. Aš dar nesu tame etape. Į mano gyvenimą tvarumas atkeliavo per psichoterapiją. Pradėjau norėti vidinės kokybės, kad pirmiausia viduje būtų gerai.
Tačiau taip pat svarbu sau neužsikelti per aukštos kartelės, neva reikia gyventi idealiai tvariai. Medijos ir valstybių politika labai daug visko numeta ant vartotojo pečių, kad kiekvieno pareiga yra tvariai gyventi ir jei to nedarai – tavo kaltė. Visgi didžioji dalis tvarumo turėtų ateiti ir iš politikos. Sprendimai turėtų būti įgyvendinami platesniu mastu, pradedant nuo savivaldybių.
– Tavo namuose netrūksta unikalių baldų, daiktų, prikeltų antram gyvenimui. Kaip kilo išskirtinio namų dizaino idėja?
– Kai su vyru pradėjome įsirenginėti namus, mes abu netekome darbų. Buvo visiškai neaišku, iš kur ateis pajamos, o mes turėjome didžiulę erdvę, kurią reikia apstatyti baldais. Taigi pradėjom ieškoti pigesnių sprendimų iš antrų rankų. Biudžeto apribojimas yra nuostabus dalykas, nes turi pajungti kūrybiškumą. Pavyzdžiui, mūsų virtuvės lentynos padarytos iš senų lentų, rastų prie jūros. Vienas kaimynas net juokėsi iš mūsų – taigi lentynų yra ir parduotuvėse pirkti! Taip pat mūsų virtuvėje yra jūros nugludintas pagalys, ant kurio kabo puodai ir keptuvės. Atrodo nerealiai. Tai yra atliekos, kurios tiesiog mėtosi pajūryje. Taigi gyventi tvariai yra paprasčiausiai pigiau!
– Neseniai „Delfi“ atliktame tyrime „Tvari ir darni Lietuva“ kalbėta, kad tvariomis gali būti ir verslo įmonės. Vienas iš tvarumo kriterijų čia – darbuotojų gerovė, žmogaus teisių laikymasis, lyčių lygybė. Ar, žvelgiant per šią prizmę, tavo verslas tvarus?
– Mūsų versle tikrai nėra lyčių lygybės. Aš net esu susirūpinus, kad mano įmonėje dirba per mažai vyrų.
Kai išleidau patį pirmąjį žurnalo apie verslo kūrimą numerį, vienas vaikinas jį pravertęs paklausė, kodėl nieko nerašoma apie moteris. Man taip atsitiko netyčia! Tuomet supratau, kad turiu į tai kreipti dėmesį ir išlaikyti balansą. Nuo to momento viskas pradėjo verstis aukštyn kojomis – dabar turiu verslių moterų klubą. Kai jį kūriau, man sakė, kad Lietuvoje nėra tiek verslių moterų. Tačiau jų yra neišsemiama galybė. Dabar kaip tik kyla problema, kad reikia juk ir vyrus įtraukti.
– Asmeniniame gyvenime daug dėmesio skiri emocinei sveikatai. Kokią reikšmę ji turi darbovietėje?
– Aš per susitikimus nebijau pasakyti, kad esu apsiėmusi per daug darbų ir jaučiu perdegimą. Atvirai dalinuosi tokiais dalykais, nes noriu, kad mano komandos nariai irgi galėtų man pasakyti, kada darbo jiems jau yra per daug. Net negalvojau apie tai per tvarumo aspektą, tai kilo iš patirties, kai dirbdavau tragiškose darbovietes, į kurias eidama verkdavau, nes nesijausdavau galinti pasakyti, kad man yra emociškai sunku.
Darbdaviai puikiai žino, kaip yra sunku rasti gerų darbuotojų. Todėl noriu, jei žmogus išgyvena skyrybas, depresiją ar dar ką, kad nebijotų pas mane ateiti, o ne tyliai dirbti, kol palūš ir išeis.
– Skatini moterų verslumą, esi įkūrusi kursų ir seminarų platformą „Ką darai, daryk gerai“, „Veiklių moterų klubą“. Ar Lietuvoje yra daug verslių moterų? O vyrams tokių mokymų nereikia?
– SEB bankas neseniai atliko tyrimą, rodantį, kad iš visų Lietuvoje pradedamų verslų daugiau negu 80 proc. pradeda vyrų. Tai dabartinė mūsų statistika. Man kilo klausimas – kodėl? Kodėl moterys visų pirma netiki, kad galėtų pradėti verslą?
Iš kitos pusės, žiūrint į SEB ar kito banko investavimo statistiką, matome, kad nors ir vyrai daugiau investuoja, užtat moterų investicijos yra sėkmingesnės. Taip yra dėl to, kad vyrai labiau linkę prisiimti didesnę riziką, o moterys yra atsargesnės ir atsakingesnės. Statistika rodo, kad moterys investavusios pinigus palieka ilgesniam laikui. Jie gali kristi ar kilti, bet jos lengviau išbūna ilgąjį laikotarpį, kurio ir reikia investicijai. Tvarumas angliškai yra sustainability – šis žodis taip pat atspindi ir ilgalaikiškumo terminą.
Tuo tarpu vyrai vis perka ir parduoda. Atrodytų, taip jie išlošia, bet žiūrint ilgąjį laiko tarpą, jų investicijos būna mažiau sėkmingos. Tai suvokus atrodo, kad moterims netgi labiau apsimoka eiti į verslo sritį.
– Kas paskatino savo versle orientuotis į nišinę moterų rinką?
– Kai mokiausi 11 klasėje, vyko mokyklos prezidento rinkimai. Aš ilgą laiką buvau mokyklos parlamento narė, žinojau viską skersai išilgai. Jaučiau, kad galėčiau kuo puikiausiai eiti šias pareigas, todėl kandidatavau. Taip pat kandidatavo ir daug mažiau patirties turintis vaikinas.
Pamenu, kad paskutinę akimirką savo kandidatūrą atsiėmiau. Niekas kitas daugiau nekandidatavo, tai net ir balsuoti nereikėjo, išrinko tą vaikiną. Atsimenu savo mintį, kad aš kaip moteris galimai nebūsiu gera vadovė. Tą akimirką pagalvojau apie savo lytį. Pagalvojau, kad vyrai yra geresni vadovai. Pasirinkau būti jo pavaduotoja, dirbti labai daug darbo, labiau pasitikėti juo.
Mano tėvas buvo vadovas, o mama – laipteliu už jį žemiau. Mokyklos direktorius buvo vyras, klasiokų tėčiai buvo vadovai ar verslo savininkai, o mamos užėmė šešėlines pareigas.
Šitas suvokimas gyvenime ir liko su manimi. Gal ir gerai, kad taip pasielgiau, nes paskui vis prisimindavau, kad save nuvertinau, nes esu moteris.
Mes per gyvenimą ir nešamės tą kultūrinę konotaciją su savimi. Tačiau dabar Lietuvoje atsiranda vis daugiau puikių politikių ir verslininkių pavyzdžių. Esmė ne tame, kad reikia atsiskirti nuo vyrų ir pereiti į moterų nišą, o tame, kad reikia turėti kuo daugiau pavyzdžių. Tuomet pradedi ne pavydėti kito sėkmės, o žiūrėti kaip į pavyzdį, kad tai yra įmanoma. Moterys turėtų būti pavyzdžiais viena kitai, kelrodėmis žvaigždėmis. Nes jeigu man pavyko, tai yra tik įrodymas, kad pavyks ir tau.
– Pradžioje minėjai, kad tvarumą padėjo atrasti pokalbiai psichoterapeutės kabinete. Kaip prasidėjo tavo kelionė į meilę sau? Kiek ilga ir sunki ši kelionė gali būti?
– Meilė sau yra išsilaisvinimas iš dėžučių, į kurias mus įspraudė žmonės. O tos dėžutės gal mums visai netinka.
Mano kelionė į meilę sau prasidėjo nuo svorio. Turėjau valgymo sutrikimą ir labai stipriai pergyvendavau dėl savo kūno išvaizdos, labai daug galvojau apie savo išorę. Man atrodė, kad jei mano išorė atitiks standartus, tada jau būsiu verta meilės. Buvau pamiršusi savo vidų, praradusi ryšį su pačia savimi.
Turėjau labai skaudžią patirtį. Labai mylėjau vaikiną ir mes skaudžiai išsiskyrėme. Man taip skaudėjo, kad nebegalėjau su tuo skausmu išbūti. Pradėjau daug mažiau valgyti ir liesėti. Man visi žmonės sakydavo, po išsiskyrimo labai gražiai atrodau, net švyčiu, o man viduje buvo taip juoda...
Atsimenu, nuėjau į parduotuvę, nes reikėjo naujų džinsų. Matuodamasi suvokiau, kad anksčiau man tikę dydžiai, tiek M, tiek S, yra per dideli. Anksčiau įtilpti į kuo mažesnį dydį buvo mano pagrindinė siekiamybė. Norėjau tiek sumažėti, kad atitikčiau standartą, nes juk tik tuomet galėsiu jaustis laiminga.
Taigi stoviu kabinoje apsimovusi 34 (XS) dydžio džinsus, iš manęs nieko nelikę. Aplinkiniai pagaliau sako, kad gražiai atrodau, o aš jaučiuosi tokia nelaiminga...
Aš augau su pažadu, kad pasiekusi grožio standartą būsi laiminga moteris. O man nutiko atvirkščiai. Pamenu, sėdėjau toje matavimosi kabinoje ir galvojau, kaip man kažkas pamelavo! Net nežinau kas tiksliai, bet mane žiauriai išdūrė. Tada supratau, kad niekas gyvenime nėra apie išorę.
Mene moteris dažnai vaizduojama taip, lyg į ją žiūrėtų vyras arba ji pati matytų save veidrodyje, o Renesanso laikų mene į moterį dažniausiai žvelgia daug angeliukų. Taigi mene arba yra žiūrima į moterį, arba ji pati žiūri į save. Manau, svarbiausia yra atsiimti tą žvilgsnį į save ir padėti pačioms save matyti bei suvokti, koks yra tavo grožio standartas.
Būtent psichoterapija ir padeda atsiimti žvilgsnį į save, pradėti kurti savo vertybes, o nebe plaukioti masėje. Karjeros atžvilgiu taip pat. Mums yra pasakyta, kad turime gerai baigti mokyklą, įstoti į gerą universitetą ir susirasti puikų darbą. Tačiau kiek daug yra žmonių, kurie visą tai įvykdę atsiduria toje pačioje situacijoje, kaip aš su džinsais! Atrodo, padarai viską, ko visuomenė iš tavęs reikalauja, bet viduje – tuščia. Tuomet laukia ilgas kelias atgal į save. O kaip būtų buvę, jei nuo pat pradžių būtum klausęs savęs, o ne kitų? Manau, kad meilė sau yra apie grįžimą į save ir susipažinimą su savo vidiniu žmogumi.
– Kiti į meilės sau sąvoką žiūri pro pirštus ir tiesiog gyvena taip, kaip gaunasi. Galbūt žmonės vengia prisiliesti prie savo esybės naiviai manydami, kad jų vidus ir taip auksu žiba arba, atvirkščiai, bijodami ten atrasti daug purvo. Ar mums išties per daug skauda žiūrėti patiems į save? Kas atsitinka ten pažvelgus?
– Kai ėjau į pirmą terapijos sesiją, man buvo labai sunku. Neradau būdo išeiti iš skausmo po skyrybų bei buvau supratusi, kad man kažkas pamelavo apie kūno grožį. Tačiau su visu šiuo emociniu bagažu eidama į terapiją vis tiek galvojau, o ko aš ten einu? Man gi viskas gerai!
Atėjus į kabinetą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Bandžiau psichoterapeutei atsakyti, bet supratau, kad man tiesiog kaupiasi ašaros. Aš visą konsultaciją praverkiau, taip nieko ir nepasakiusi.
Išėjusi supratau, kad blogai jaustis mes paprasčiausiai priprantame. Priprantame gyventi skausme ir pyktyje. Juk seni žmonės, nuolat jaučiantys fizinį skausmą, tampa pikti, nes kiekvieną dieną jiems tenka atsikelti ir užmigti su tuo skausmu. Su emociniu skausmu yra tas pats. Nuo jo tampi toks pats irzlus ir piktas, tačiau įpranti taip gyventi.
Taip pat, kai žmonės neina į terapiją, jie mėgsta susikoncentruoti į kitus, aiškinti, kaip kitiems reikia gyventi, kad tik nežiūrėtų į save. Jie pradeda visur matyti negatyvą, kad tik nepažvelgtų į negatyvą savo viduje.
Kai renkiesi nejausti sunkaus jausmo, po truputį pradedi nebejausti ir gero. Tarsi susileidi sau narkozę. Kurį laiką palankiusi terapiją ėmiau pastebėti, kad į mano gyvenimą grįžta juokas. Kaip smagu yra juoktis! Kai pradedi norėti gyventi žaidime ir tikrume su pačiu savimi, tvarumas tampa netyčiniu šalutiniu to efektu. Juk kiekvieno iš mūsų vidinis vaikas yra tvarus. Ar mano vidinė mergaitė norėtų, kad suknelę jai būtų pasiuvusi moteris, tragiškomis sąlygomis dirbdama fabrike? Ne, ji norėtų, kad suknelę pasiūtų mama. Taip pat mūsų vidinis vaikas neieško pripažinimo. Jis tiesiog yra. Ir to užtenka.
– Bet dažnai paties sau žmogui, rodos, nepakanka. Nuolat, kad ir nejučiomis, siekiame pripažinimo iš aplinkinių. Kodėl taip atsitinka? Ar tau svarbu būti pripažintai kitų?
– Neseniai knygoje perskaičiau, kad jei save vertini per išorės pripažinimą, tai tau šakės. Aš kaltindavau faktą, kad pradinėse mokyklos klasėse patyriau dideles patyčias. Tuomet prašiau tėčio, kad nupirktų man ausinukus ir per pertraukas galėčiau klausytis muzikos. Man atrodė, kad jei išeisiu į koridorių ir užsidėsiu ausines, aš negirdėsiu, kaip iš manęs tyčiojasi.
Aš suprantu, kad mano vidiniam vaikui truputį patinka pripažinimas. Yra maža dalis manęs, kuriai svarbu turėti visus tuos follower‘ius. Taip jaučiuosi saugesnė, lyg mane pagaliau kažkas pripažino. Nors nuo patyčių praėjo jau daug metų, bet turėdama daug sekėjų socialiniuose tinkluose, mano vidinė mergaitė prieš tas merginas jaučiasi ramiau.
Prieš kurį laiką užsirašiau į internetinius moterų kursus. Čia iš viso pasaulio buvo atrinkta 40 moterų. Taip sutapo, kad viena iš jų yra būtent ta, kuri iš manęs mokykloje tyčiodavosi. Aš jos nemačiau nuo ketvirtos klasės. Tą akimirką suvokiau, kad dažnai savo galią vis dar atiduodavau jai. Kaltinau ją už tai, kad dabar jaučiuosi nepilnavertiška. Kartais dar esu nepakankamai drąsi, nepakankamai už save pakovoju, net atkalbu save nuo tam tikrų dalykų, nes mano vidinis kritikas kartais prabyla būtent jos balsu. Tuomet pagalvojau – kaip šis mano įsitikinimas man tarnauja? Supratau, kad turiu tai paleisti ir jai atleisti. Aš pati esu atsakinga už tai, kad patikėjau tuo, ką ji sakė. Bet juk tai nebuvo tiesa.
Taip pat visuomet jausdavau didelį nepasitikėjimą vyrais. Mano tėtis buvo alkoholikas. Sunku vyrais pasitikėti, kai matai, kiek kartų buvo nuvilta ir mama, ir aš pati. Bet po to supratau, kad mano mama yra suaugęs žmogus. Ji pati rinkosi būti tame santykyje ir iš jų neišeiti. Jei vaikystėje patyrei kažką sunkaus, paskui visą gyvenimą saugai savo vidinį vaiką ir nuolat esi gynybos rėžime. Atrodo, kad visur tyko grėsmė ir reikia save apsaugoti. O kai galiausiai tai paleidi, supranti, kad nėra jokios grėsmės.