Mitai apie biokurą: jie iškirs ir sudegins mūsų miškus

75 procentai centralizuotai tiekiamos šilumos Lietuvos miestams ir miesteliams pagaminama iš biokuro: miško kirtimo liekanų, menkavertės malkinės medienos, miškų retinimo ar medžiais apaugusių laukų valymo. Didelė dalis biokuro pagaminama ir iš įvairių medienos perdirbimo, baldų įmonių atliekų. Mediena priskiriama atsinaujinantiems energijos ištekliams. Dėl įdiegtų naujų biokuro deginimo technologijų labai sumažėjo vietinė oro tarša, išaugo katilinių ir elektrinių efektyvumas. Privalumas ir tai, jog šalies biudžete lieka vietinių biokuro verslo atstovų uždirbti pinigai, anksčiau iškeliaudavę į užsienį importuojamo kuro pirkimui. Dėl masinio biokuro naudojimo centralizuotam šildymui per pastaruosius metus (iki energetinės krizės) šilumos kainos šalyje buvo sumažėjusios beveik 2 kartus. Biokuro panaudojimas Lietuvos energetikoje - akivaizdi sėkmės istorija, tačiau vis dar atsiranda abejojančių šio kuro tvarumu ar perspektyva. Ir ne tik Lietuvoje. Pabandykime aptarti dažniausiai pasigirstančius biokuro priešininkų nuogąstavimus.

Mitas nr. 1: biokuras sudegdamas irgi išmeta anglies dvideginį į atmosferą

Reikia skirti iškastinį kurą nuo biologinės kilmės kuro. Iškastinis kuras (gamtinės dujos, nafta, anglys) Žemės gelmėse formavosi milijonus metų, augaluose sukauptam anglies dvideginiui virstant įvairiais angliavandeniliais. Pramoniniu laikotarpiu – per paskutinius 100 metų, o ypač po Antrojo pasaulinio karo - didelė šio kuro dalis buvo išgauta ir panaudota transportui, pramonėje ir energetikoje. Akivaizdu, kad tai padidino CO₂ koncentraciją atmosferoje ir galimai paspartino klimato kaitą.

Augdamas medis kaupia CO₂, o sudegdama mediena išskiria tokį patį jo kiekį į atmosferą. Jeigu mediena paliekama pūti miške, ji oksiduojasi ir medienoje buvusi anglis vis tiek virsta anglies oksidais. Taigi CO₂ kiekis, grąžinamas į atmosferą, yra praktiškai vienodas tiek palikus medį pūti miške, tiek jį sudeginus. Todėl biomasės augimas ir naudojimas energetikoje dar vadinamas CO₂ greitos apykaitos ciklu, neturinčiu įtakos ilgalaikiam anglies balansui atmosferoje. Medžio augimo atveju šis ciklas tęsiasi keliasdešimt metų, o krūmų ar energetinių kultūrų - tik keletą metų, skirtingai negu iškastinis kuras.

Moksliškai įrodyta, kad deginant biomasę, į atmosferą išskiriama anglis yra biogeninio anglies ciklo dalis – vykstant fotosintezės procesui, augalai absorbuoja CO₂ iš atmosferos, kuri dėl biomasės puvimo procesų arba dėl deginimo (panaudojant biomasę kaip atsinaujinantį energijos šaltinį), ilgainiui yra išmetama vėl į atmosferą. Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (angl. UNFCCC) apskaitos taisyklėse bei Stebėsenos mechanizmo reglamente (angl. MMR) yra pripažinta, kad deginant biomasę vyrauja neutralus anglies balansas. Dėl to pati biomasė yra laikoma kaip CO₂ neutralus kuras tiek pagal Energetikos Sąjungos reglamentą, tiek ir pagal Atsinaujinančios energetikos direktyvą. Europoje biokuro tvarumą paprastai kvestionuoja šalys, kurios turi mažai miškų ir gyvena švelnaus klimato zonoje.

Mitas nr. 2: gaminant biokurą ir jį transportuojant sudeginama daugiau iškastinio kuro negu sutaupoma

Įgyvendinant 2018/2001 direktyvos "Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją" nuostatas Lietuvoje jau diegiama teisinė sistema, nustatanti ir kontroliuojanti tvarumo kriterijus biokurui, naudojamam didesnės galios (virš 20 MW) katilinėse ir elektrinėse. Bus įvedamos biokuro sertifikavimo schemos, atliekami auditai, vertinantys koks yra faktinis CO₂ „pėdsakas", auginant medieną, gaminant ir transportuojant biokurą. Mokslo įstaigų atlikti tyrimai rodo, kad tvariai naudojant atsinaujinančios biomasės išteklius, nei viename biomasės augimo ciklo etape papildomų anglies emisijų nėra. Smulkintos medienos gamybos ir pervežimo nedideliais atstumais metu CO₂ išlakos sudaro mažą dalį to anglies kiekio, kuris sutaupomas, pakeičiant iškastinį kurą biologiniu.

Nuo 2027 metų Europos Sąjungoje planuojami įvesti biomasės tvarumo dėl CO2 neutralumo kriterijai labiausiai priklausys nuo atstumo, kurį reikia atvežti kurą iki panaudojimo vietos (katilinės ar elektrinės). Tai yra, didžiausią įtaką biomasės tvarumui turės transportavimo metu išmetami CO2 kiekiai. Pažymėtina, kad Europoje šilumos gamybai dažnai naudojamos medienos granulės, kurių gamybai ir transportavimui sunaudojama daug energijos, reikalinga speciali įranga - granulių gamyklos ir t.t. Tuo tarpu Lietuvos energetikoje daugiausiai naudojama vietinė smulkinta mediena, kuri transportuojama nedideliais atstumais.

Mitas nr. 3: gelbėkit, naikina mūsų miškus!

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, miškingumas Lietuvoje didėja, o potencialios žaliavos biokurui, tokios kaip menkaverčiai krūmynai, miškų retinimo ir valymo liekanos toli gražu nepanaudojame. Miškai kertami tik dėl vertingos rąstinės medienos.

Lietuvoje prieš pradedant investicijas ir skiriant valstybės paramą biokuro energetikos vystymui, valdžios ir mokslo įstaigos detaliai analizavo miškų augimo ir kirtimo apimtis, atliekų susidarymo ir panaudojimo mastą ir pramonės bei energetikos perspektyvas. Eilėje tyrimų ir studijų buvo konstatuota, kad biokurui tinkamos žaliavos metinis prieaugis yra didesnis, negu jo poreikis. Nepanaudojus menkavertės medienos, miško liekanos arba supus, išskirdamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas, arba, gal būt, bus išgabentos į kitas šalis. Eksportuojant neapdirbtą medieną – rąstus - iškeliauja ir jos perdirbimo liekanos, kurios yra vienas svarbiausių šaltinių biokuro gamybai.

Mediena naudojama įvairiausių pramonės ir statybos produktų gamybai, tačiau visuomet susidaro šalutiniai produktai – medienos atliekos, kurios retai būna panaudojamos kitaip, kaip žaliava biokurui. Medienos gaminių nauda klimatui yra didelė – iš jų pagaminami ilgaamžiai daiktai, „užrakinantys" anglį, o kartu mažinamas anglies dioksido išmetimas į atmosferą, panaudojant medienos atliekas vietoje iškastinio kuro. Medienos atliekų panaudojimas šalyse, kurios iš esmės neturi kitų energetikos išteklių, – labai prasmingas. Lietuvoje medžių augimui gana palankios klimatinės sąlygos - daug drėgmės ir derlingas dirvožemis. Lietuva neturi dujų, anglies, naftos, tačiau turi pakankamai didelius medienos išteklius. Todėl mūsų krašte miškininkystė turi būti tvari. Mūsų bendras tikslas - ne tik gausinti miškus Lietuvoje, bet ir racionaliai panaudoti miško dovanas.

ES laikosi politikos, jog būtina atsižvelgti į valstybių narių regioninius gamtinių veiksnių ir socialinių bei ekonominių aplinkybių ypatumus, ieškoma sinergijos su kitomis politikos kryptimis. Kaip tai susiję su miškų saugojimu? Lietuvoje daugiausiai energijos suvartojama patalpų šildymui. Pastatų renovacija ir energijos taupymas juose – svarbiausia energetinės strategijos dalis. Todėl priklausomybė labai paprasta: mažėjant šiluminės energijos poreikiams mažės ir biokuro naudojimo energetikoje apimtys. O Lietuvai, neturinčiai kitų reikšmingų energijos išteklių, biokuras vėl tapo svarbiausia kuro rūšimi, kuri visais laikas šildė lietuvių būstus.

Mitas nr. 4: yra tvaresnių šildymo alternatyvų už biokurą

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos bei Skandinavijos šalys, turi plačiai išplėtotas centralizuoto šildymo sistemas, kurios sudaro prielaidas efektyviam biokuro panaudojimui miestų šildymui ar karšto vandens ruošimui bei elektros gamybai. Skirtingai negu Pietų Europos šalys, kurioms tai mažiau aktualu. Žinoma, karštą vandenį ruošti vasarą galima ir saulės kolektoriais ar šilumos siurbliais. Tačiau žiemą spiginant šalčiams, šilumos siurbliai tampa tiesiog elektriniais šildytuvais, o saulės iš viso nebėra. Tad šiaurinėms šalims apsirūpinti tvariu šildymu žiemą, jeigu atsisakome brangaus ir taršaus iškastinio kuro, be biokuro kol kas nėra alternatyvų.

Mitas nr. 5: medienos liekanas galima panaudoti prasmingiau negu sudeginti

Kartais pasigirsta pastebėjimai, kad smulkinta mediena geriau būtų panaudojama pramonėje negu energetikoje. Dažniausia žaliava biokurui - kitur netinkančios kirtimo atliekos ir smulki nedidelės vertės mediena, kurios nėra kur panaudoti. Pramonei paprastai reikia geresnės kokybės ir brangesnės žaliavos. Biokuras dažniausiai ruošiamas iš miško ir apleistų teritorijų (melioracijos, grioviai, pakelės, apleisti žemės ūkio paskirties plotai), tvarkymo liekanų bei medienos pramonėje susidariusių atliekų, kurios nelabai kam daugiau tinkamos.

Tobulėjant biotechnologijoms galimai ateityje iš miško kirtimo liekanų bus gaminami ir biodegalai, biometanas ar kitos energnešių rūšys. Iškilus tokiam pasirinkimui reikės atsakyti į klausimą: kas svarbiau Lietuvos vartotojams. Laisvos rinkos sąlygomis atsakymą tikriausiai padiktuos ekonomika. Viena aišku - tiesioginis biokuro deginimas gaminant energiją – mažiausiai transformacijų reikalaujanti technologija, todėl bus pigiausia, lyginant su didesnio perdirbimo energetikos produktais.

Tiesioginis ir efektyvus biokuro panaudojimas įmanomas tik pramoninėse ir energetinėse katilinėse, kurios šiandien aprūpina Lietuvos miestus šiluma per juose įrengtas vamzdynų sistemas. Tuo tarpu dauguma ES šalių tokių sistemų neturi ir šildosi daugiausiai individualiai - gamtinėmis dujomis. Suprantamas jų noras gaminti biometaną ar vandenilį ir jais ilgainiui pakeisti gamtines dujas dujotiekiuose.

Lietuva, kartu su Baltijos jūros šalimis toliau pasikliauja centralizuotu šilumos tiekimu, kurio pagalba galima tvariai panaudoti ne tik biokurą, bet ir saulės, žemės ar kitokias pirminės energijos rūšis.