Didžiausio lyderių ir komandų emocinės gerovės Baltijos šalyse forumo „Pauzė“ metu vykusioje diskusijoje „Nepasitikėjimo savimi anatomija per socialinių tinklų prizmę“ estų psichologė ir aktorė Rita Ratsep pasakoja apie tai, kokią įtaką socialinės medijos ir apskritai išmanieji įrenginiai iš tiesų gali daryti žmonėms, ypač vaikams ir paaugliams.
Socialiniuose tinkluose – be apribojimų
R. Ratsep teigia, kad ji kaip psichologė su socialinių tinklų daroma įtaka savo darbe praktiškai susiduria visą laiką.
„Maždaug 70 proc. mano klientų yra vaikai, juos socialiniai tinklai veikia žymiai labiau negu sąmoningus suaugusiuosius. Tai daro didelę įtaką ir vaikų pasitikėjimui savimi, nes jie per socialinius tinklus save vertina“, – sako psichikos sveikatos specialistė.
Ji pastebi, kad veikla socialiniuose tinkluose šiandien prasideda daug anksčiau – jau vaikystėje.
„Nors taisyklės, nuo kokio amžiaus jais galima naudotis, nustatytos, bet tie nustatymai sukurti tam, kad jų būtų nepaisoma. Tai jie ir daro. Mes nekalbame tik apie instagramą ir mesendžerį, čia priklauso ir jutubas, kuriuo naudojasi ir darželinukai. Buvimas ten be apribojimų jiems, deja, leidžiamas nesąmoningų tėvų, o aš susiduriu su to pasekmėmis“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Jauniausiam priklausomam asmeniui – 1,8 metuko
Psichologė teigia, kad pats drastiškiausias tokių pasekmių pavyzdys jos darbe yra susijęs su jauniausiu sutiktu priklausomybę turinčiu asmeniu. Ji pabrėžia, kad socialiniai tinklai sukelia priklausomybę, o jų kūrėjai – puikūs smegenų mokslininkai, tiksliai žinantys, kaip veikia smegenys.
„Į tą tinklą pateko ir maži vaikai. Mano jauniausiam klientui buvo 1,8 metuko. Jis turėjo visišką nerimo sutrikimą, tokiam mažam vaikui mes net negalime nustatyti diagnozės, bet jo elgesys buvo labai panašus į tai, kaip elgiasi žmogus su nerimo sutrikimu“, – pavyzdį įvardija ji.
R. Ratsep papasakoja ir apie tai, kaip tėvai suprato, kad tai – didelė problema. Ji svarsto, kad dažniausiai pas psichologą ateinama tuomet, kai susiduriama su kokia nors problema, tačiau, anot psichikos sveikatos specialistės, nebūna taip, kad ta problema atsiranda iš niekur netikėtai. Problema, anot jos, susidaro nepastebimai ir tuomet, kai pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, mes ją pastebime. Psichologė akcentuoja, kad situacija visada turi pradinę priežastį, kurios nepastebime, tačiau reikia ją surasti ir išrauti. Tai susiformuoja kaip gyvenimo dalis.
„Šiuo konkrečiu atveju, ta dalis buvo ilgos kelionės į kaimą – penktadienį pirmyn, sekmadienį – atgal. Deja, buvo nebežiūrima pro langą, vaikui neberodomi vaizdai aplinkui, o duodama didelė planšetė. Ta planšetė buvo jam prieš akis arba jau net įmontuota į sėdynę. Jis į ją žiūrėjo ir priprato prie to, o smegenys priprato visą laiką vartoti, jos norėjo gauti dar ir dar. Kai vaikas to negauna, pradeda reikalauti. Tai yra priklausomybės elgesys. Smegenys išskiria dopaminą – aš visą laiką noriu kažko naujo, nes tai sukelia gerą jausmą ir to vis maža. Galiausiai tėvai pastebėjo, kad kai tik jis gauna įrenginį, būna ramu, kai tik jis atimamas, atsiranda nerimas, vaikas daužosi, kandžiojasi, muša, nes nori to gero jausmo“, – pasakoja ji.
Psichologė sako turėjusi atvejų, kai vaikas mamai su planšete sudaužo galvą ir jai reikalinga greitoji pagalba.
„Taip pat daužomos durys, telefonai, televizoriai, baldai ir taip toliau. Kas tai yra? Tai yra priklausomybės elgesio rezultatas“, – įvardija ji.
Lemia suaugusiųjų tingumas ir patogumas
R. Ratsep mano, kad kuo daugiau apie tai kalbama, tuo daugiau žmonių tos kalbos turėtų pasiekti. Psichologė sako rengianti mokymus, kurianti tinklalaides, kalbanti su tėvais. Ji svarsto, kad kuo daugiau tai yra įsisąmoninama, tuo daugiau žmogus pradeda apie tai galvoti.
Pašnekovė pabrėžia, kad yra ir daug atsakingų tėvų, kurie žino, jog nuo gimimo iki trijų metų neduos jokių mobilių įrenginių vaikui, nes jam to nereikia. Vis dėlto dažnai elgiamasi priešingai. Viena iš problemų, anot jos, yra ta, kad vaikas, jaunas ar suaugęs žmogus dažnai neskiria, ko jis nori ir ko jam reikia.
„Jam to nereikia, bet jis to nori. Iš kur atsirado tas noras? Jam buvo sudaryta galimybė. Tai mūsų pačių suaugusiųjų tingumas ir patogumas. Nes iš tiesų pasaulis irgi nori ten (socialiniuose tinkluose – aut. past.) sėdėti ir tada turime depresyvų vaiką, kuris save žaloja, o realybė tokia, kad mama visą vakarą sėdi ir žaidžia gyvatės žaidimą. Mes to neįsisąmoniname. Tačiau aš nieko negaliu kaltinti dėl to ir nekaltinu – ta situacija susidarė dėl kažko, viskas turi priežastį“, – svarsto ji.
Psichologė pabrėžia, kad kalbant apie vaikus socialinių tinklų kontekste būtina kalbėti ir apie suaugusiuosius socialiniuose tinkluose. Anot jos, fokusas itin nukrypęs nuo bendravimo akis į akį.
„Kas yra socialinė medija? Tai yra visuomeninė medija, tai kažkas, ką mes kuriame. Kažkada seniai ta socialinė medija buvo sukurta, kad žmonės galėtų socialiai bendrauti. Kas ją sukūrė? Žmogus, kuris pats gyvenime nesugebėjo bendrauti, kuriam buvo sunku bendrauti gyvai, tai intravertas Zuckerbergas (feisbuko įkūrėjas – aut. past.). Viską sukuriame dėl kažko. Rinka susidaro dėl to, kad yra poreikis. Vis dėlto vartojimas nukrypo į kitą pusę – nuo kasdienio bendravimo“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Moteris pabrėžia, kad socialiniai tinklai tapo netgi stipresni nei pagrindinė žiniasklaida, tai tapo informacine žiniasklaida, ypač per pandemiją. Pasak psichologės, iš jų mes jau semiamės daugiau informacijos nei iš pagrindinės žiniasklaidos, o tai reiškia, kad mūsų fokusas jau ten – tai nebe tik bendravimo, o ir informacinis kanalas.
Smegenys neskiria, kas yra svajonė, o kas tikrovė
Psichologė įsitinusi, kad mes net nesuvokiame, kaip socialinės medijos tapo tokiu savaime suprantamu įtakos darytoju.
„Jos daro įtaką viskam, kas su mumis vyksta. Mes lyginame, suformuojame santykį, tapatinamės, gauname iš ten visą informaciją. Nebemokame filtruoti. Gal suaugęs žmogus ir sugeba daugiau filtruoti, bet vaikas to nemoka. Smegenys neskiria, kas yra svajonė, o kas – tikrovė. Joms viskas, kas yra ten, yra realybė“, – teigia ji.
Specialistė taip pat pabrėžia, kad socialinės medijos – tai socialinis bendravimas medijose, tačiau iš tiesų socialinis bendravimas reiškia bendravimą akis į akį.
„Kai aš žiūriu į tave, aš gi interpretuoju informaciją, ką mano smegenys mato, aš istoriškai-evoliuciškai įpratusi nuolat sekti tavo kūno kalbą, stebėti žvilgsnį, girdėti balso tembrą. Socialiniuose tinkluose to nėra, mes turime patys tai sugalvoti. Toks bendravimas nevyksta, kai, pavyzdžiui, bendraujant tėvui ir vaikui tarpininkauja socialinis tinklas – trečias asmuo, kuris atrodo lyg ir svarbiausias“, – svarsto pašnekovė.
Ji sako, kad kažkada anksčiau buvo sėdima aplink apvalų stalą, tada susiformavo pusratis dėl televizoriaus, visi žiūrėjo ir bendravo per televizorių, o dabar – kiekvienas savo kampe.
„Aš pati irgi prisimenu, kaip siunčiau vaikui į antrą aukštą žinutę: „ateik pavalgyti“. Iš pradžių tai atrodė juokinga, dabar tai visai nejuokinga. Kai tai buvo nauja, mes tai išbandėme ir buvo smagu, dabar tai – visai nesmagi realybė“, – nusivylimo neslepia psichologė.
Socialiniai tinkai susiję su pasitikėjimo savimi problemomis
R. Rotsep sako, kad pandemija dar labiau pastūmėjo naudotis socialiniais tinklais. Ji pabrėžia, kad žmogus socialinė būtybė, kuriai reikia bendravimo ir kuri naudoja tas galimybes, kurias gali naudoti – tai yra socialinius tinklus. Psichologė teigia, kad dėl to toje srityje, kurioje ji dirba, labiausiai nukentėjo paaugliai, ypač, kaip ji pati pastebi, kažkodėl merginos.
„Kodėl paaugliai? Vyresnio amžiaus žmonių pasitikėjimas savimi bent kažkokia apimtimi išsivystęs, galbūt man nebereikia tiek kitų žmonių, yra susiformavęs tam tikras ratas asmenų, su kuriais bendrauju. Mūsų visų galvoje yra veidrodinių neuronų. Ką jie daro? Atspindi informaciją – tu man siunti signalą, mano smegenys tai apdirba, aš atspindžiu atgal. Taip vyksta visas procesas.
Bet paaugliui reikia kitų žmonių, kad suprastų, kas jis. Jam reikia tą signalą išsiųsti gyvai, o ne per ekraną. Deja, bendravimas, ypač per pandemiją, dažnai vyksta per ekraną. Nori nenori, toks bendravimas – vienpusis, nes smegenys turi sugalvoti, ką kitas žmogus, pavyzdžiui, kokiame nors chate turi omenyje. Deja, tai daro įtaką ir mūsų kalbai, ir rašybai. Tą interpretaciją šiaip ar taip tenka sukurti savo galvoje“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Pasak psichikos sveikatos specialistės, nuotolinio mokymosi metu ir taip yra daug sėdėjimo prie kompiuterio, o nuo visos informacijos apdorojimo pavargsta ir akys, ir smegenys, nes evoliuciškai prie to dar nėra pripratusios, to dar tik mokosi.
Be to, anot jos, naudojimasis socialiniais tinklais sukelia ir daug pasitikėjimo savimi problemų.
„Pavyzdžiui, aš gal įkeliu vieną nuotrauką per savaitę – apie kokį nors svarbų renginį, kurį noriu pareklamuoti arba juo pasidalinti. Kai pasiimu telefoną, jų ten matau šimtus. Atrodo, kad visas kitas pasaulis gyvena linksmai, tai manyje sukelia nepasitenkinimą, nes aš to neturiu. Socialinis bendravimas yra realus bendravimas, socialinėje medijoje bendravimas nėra realus, bet jis vyksta realiu laiku ir man atrodo, kad jis realus, nes mano smegenų atžvilgiu tai veikia“, – teigia ji.
Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo daugiau jis renkasi
Psichologė sako, kad tarp vaikų ir suaugusiųjų įsiterpia trečia šalis. „Tarkime, aš virtuvėje gaminu valgyti, mano mažas vaikas ten žaidžia su puodais ir netyčia padaro taukšt. Jis iš karto pažvelgs į mane, kaip aš sureaguosiu. Tuomet vaikas gauna betarpišką žvilgsnio kontaktą. Aš pažiūriu ir pagalvoju arba pasakau, kad viskas gerai: „žaisk toliau, vaike“. O jei mano žvilgsnis visą laiką kažkur kitur, jei aš žiūriu tik į telefoną, kompiuterį arba televizorių ir mano bendravimas su vaiku toks: „eik pažaisk vienas“, vaikas supranta, kad kažkas kitas yra svarbiau. Kas atsitinka jo viduje? Kiekvienas vaikas nori dėmesio, grįžtamojo ryšio, supratimo, galiausiai tai paveikia pasitikėjimą savimi, nes kažkas kitas yra svarbiau nei jis“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Moteris įsitikinusi, kad viskas prasideda nuo sąmoningumo. Anot jos, kuo mažiau sąmoningas žmogus, kuo mažiau jis žino apie jo viduje vykstančius procesus ir įtakos veiksnius, tuo lengviau juo manipuliuoti.
„Kas tie socialiniai tinklai? Grynai pinigai – kuo daugiau klikų, tuo daugiau pinigų. Jei aš sąmoninga būtybė, aš pagalvosiu: „pala pala stop“. Ką aš čia maitinu? Aš maitinu tik tiek, kiek man reikia. Kuo mažiau sąmoningas žmogus, tuo labiau jis pasiduoda kažkokiai įtakai, bet kokios institucijos įtakai. Nesvarbu, ar tai totalitarinis režimas, ar bet kas. Kuo sąmoningesnis žmogus, tuo daugiau jis renkasi“, – teigi ji.
Svarbiausia, kiek ir kaip vartoju
R. Rotsep taip pat paaiškina, ir kaip veikia apsipirkinėjimas pagal socialinius tinklus. „Mes visi žinome, kad kai aš ieškau kažko, ar naujo palto, ar kelionės į pietus, tai lieka kažkur algoritmuose ir tada tau vis siunčiama informacija apie tai. Aš ieškojau sofos ir gaunu begalybę sofų pasiūlymų. Tai algoritmas ir tai mums sako, ko mums reikia, pagal tai, koks pėdsakas po mūsų yra likęs. Tu jau kažką davei iš savęs. Taip pat veikia ir tai, kokius straipsnius skaitai. Skaitai tam tikro tipo tekstus ir algoritmas pradeda siųsti tuos straipsnius. Tuomet atrodo, kad visas pasaulis taip pat galvoja. Tai vėl gi rodo, kiek manipuliuojamos mūsų smegenys“, – sako psichologė.
Ji teigia, kad pati stengiasi būti kuo sąmoningesnė socialinių tinkų atžvilgiu. „Aš nustatau sau apribojimus, kiekvieną pirmadienį gaunu tokį raportą ir pamatau: „oi oi, kur aš čia buvau“. Sąmoningai stebiu, suprantu. Taip pat kaip ir su nuovargiu, kai jaučiu, kad pavargau, reiškia, turiu pailsėti, o ne pasidaryti kavos. Tai yra sąmoningumas. Jau pati daugiau nei dešimt metų savo mokymuose kreipiuosi į žmones – tapkime sąmoningesni“, – patirtimi dalijasi psichikos sveikatos specialistė.
Moteris įsitikinusi, kad visi dalykai turi du galus – gerą ir ne tokį gerą. Anot jos, taip ir su socialiniais tinklais, iš esmės jie sukurti geru tikslu, pavyzdžiui, pintereste, instagrame, jutubėj, mesendžeryje, net ir tik toke yra daug gerų dalykų, tačiau svarbiausi klausimai – kiek ir kaip aš tai vartoju.
„Tarkime, turime dubenėlį saldainių, gerai, jei abi suvalgome po vieną, o jei suvalgytume visą kilogramą, būtų bloga. Taip pat ir su socialiniais tinklais – galiausiai supykina, tik mes to nepastebime. Mums norisi dar ir dar“, – svarsto ji.
Pašnekovė tikina, kad visų pirma, dėlto nukenčia jaunimo rašytinė ir žodinė kalbos vartosena. Taip pat socialiniuose tinkluose žmogus įprato vartoti greitai ir trumpai, dėl to jis nebesugeba vartoti ilgų tekstų, nebesugeba susikoncentruoti.
„Vaikai taip pat nebesugeba susitelkti, dėl to aš susiduriu su mokymosi sunkumais. Tai nepatogu, jie nebeįpratę pasistengti. Dabar mes kaip sąmoningi tėvai stebėtume save truputį daugiau ir išjungtume kai kuriuos dalykus galbūt vakarui, bet tai nepatogu. Tai reikalauja pastangų, nes, deja, tas pats telefonas ar planšetė – yra „puiki“ auklė“, – pastebi R. Rotsep.
Psichologė sako, kad yra ir nemažai sąmoningų tėvų ir jų, kaip teigia pašnekovė, vis daugėja.
„Tai reiškia, kad darbą reikia atlikti dar geriau, nes kitaip pjauname šaką, ant kurios patys sėdime. Aš visiškai sutinku, kad 2022-ieji galėtų būti sąmoningumo didinimo metai. Kiekviena krizė reikalinga, nes kitaip būtume komforto zonoje, o kur ta zona mus nuveda? Į algoritmų brūzgyną. O kai mes tampame sąmoningesni, mes pradedame patys daugiau spręsti, tada ne algoritmai mums vadovauja, o mes vadovaujame“, – svarsto psichikos sveikatos specialistė.
