Spalį visame pasaulyje minimas sąžiningos prekybos (angl. fairtrade) mėnuo. Kas gi yra sąžininga prekyba? Kaip ją atpažinti? Ir kodėl turime spręsti darbuotojų išnaudojimo problemą besivystančiose šalyse? Apie sąžiningos prekybos judėjimą ir jo reikšmę pasakoja nacionalinės nevyriausybinės organizacijos „Litdea“, kuri sieka plėsti savanorystę Lietuvoje, vadovas socialinis darbuotojas Tomas Kurapkaitis.
Dėmesys planetai ir žmogui
T. Kurapkaitis teigia, kad sąžininga prekyba yra pasaulyje veikiantis judėjimas, kuris bando pakeisti tarptautinę prekybą mažų ūkių, ūkininkų arba atskirtyje esančių darbuotojų naudai.
„Iš esmės jis bando kitaip suorganizuoti tarptautinę prekybą, kad silpnieji joje kuo mažiau nukentėtų arba iš jos gautų kuo daugiau naudos“, – pabrėžia jis ir priduria, – apie sąžiningą prekybą būtų galima kalbėti labai įvairiais aspektais, <...>, bet didelė šios idėjos dalis yra planeta ir žmogus – du esminiai elementai.“
„Litdea“ vadovas sako, kad jį patį prie sąžiningos prekybos temos atvedė savanorystė Gvatemaloje.
„Prieš kurį laiką man su šeima vienus metus teko savanoriauti netoli pusiaujo esančioje Gvatemaloje, kuri yra viena iš šalių, labiausiai nukentėjusių nuo klimato kaitos. Gvatemala taip pat yra iškentėjusi įvairius karus – joje buvo susitikę Vakarų ir komunizmo interesai, šalis išgyvena labai didelius pokyčius. Tad, sąžininga prekyba yra būdas smulkiems ūkiams atsistoti ant kojų.
Lietuvoje taip pat esame patyrę, kaip keičiantis sistemai, galingieji perima didžiausias gamyklas, didžiausius ūkius, plotus. Panašūs procesai vyksta ir Lotynų Amerikos šalyse, o smulkūs ūkininkai ir ūkiai labai nuo to kenčia. Jie atlikdami pagrindinį darbą – augindami įvairius produktus – gauna bene mažiausią pelno dalį nuo to produkto pardavimo galutiniam vartotojui. Tad, sąžininga prekyba yra judėjimas, kuris stengiasi perorganizuoti sistemą ne stipriųjų didžiųjų korporacijų, o silpnųjų ūkių ir ūkininkų naudai“, – paaiškina T. Kurapkaitis.
Anot jo, šiuo metu sąžiningos prekybos sistemoje veikia bent milijonas dažniausiai smulkių ūkininkų ir ūkių, kurie susijungia į įvairius kooperatyvus arba organizacijas ir jose bando ne tik savo produkciją kuo geriau užauginti, kokybiškiau paruošti, patekti į pasaulinę rinką, bet ir užtikrinti orumo minimumo sąlygas.
Gamtosauga – tik sočiu pilvu
„Tvari Lietuva“ jau rašė apie tai, kad iš besivystančių šalių į Vakarus keliaujančios prekės – egzotiniai vaisiai, kava, kakava, cukrus, medvilnė ir kitos – neretai auginamos tinkamai neatlyginant ūkininkams už darbą. Pavyzdžiui, pasaulinė bananų eksporto vertė siekia 7 milijardus dolerių per metus, daugiau nei 450 milijonų žmonių visame pasaulyje bananų auginimas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Visi tie žmonės yra nustumti į skurdą, jiems mokant vos 1,5 JAV dolerio atlyginimą per dieną.
„Nesąžininga prekyba pelną ir nuostolius paskirsto netolygiai: galutinis produkto pardavėjas susišluoja didžiulį pelną, o kitoje tiekimo grandinės pusėje esantys darbuotojai gauna itin mažą atlyginimą. Gyvendami iš žemės ūkio, jie labiausiai nukenčia nuo klimato kaitos padarinių, nors patys prie jos prisideda mažiausiai. Jei ūkininkas uždirba tiek mažai, kad negali išmaitinti savo šeimos, sau leisti medicininių paslaugų ar išsilavinimo, jis niekada neturės galimybės galvoti apie aplinkai draugiškesnį ūkininkavimą, klimato kaitą, mąstyti apie darbuotojų teises ir būdus, kaip padidinti pasėlius be kenksmingų cheminių medžiagų ar GMO“, – sakė Jana Jesmin, organizacijos „Fair Trade“ koordinatorė Baltijos šalims.
Kenčia silpniausi
„Litdea“ vadovas T. Kurapkaitis pateikia ir vergiškų žmones išnaudojančių darbo sąlygų pasaulyje pavyzdžių.
„Mes puikiai žinome ugurų situaciją Kinijoje. Džiaugiamės pigiu rūbu, bet gali būti, kad jį pagamino ugurai koncentracijos stovyklose“, – teigia jis.
Laidos pašnekovas pasidalija ir Gvatemaloje savanorystės metu patirta situacija, kuri jį sukrėtė.
„Kai nuvažiavau į mažą kalnų miestelį, kuris buvo labai tvarkingas, buvo dienos metas – mokyklos metas, todėl paklausiau (vietinių – aut. past.), kodėl jis toks tuščias? Kur vaikai? Nes tuose kraštuose vaikų yra labai daug, todėl buvo labai keistas jausmas, kur jie dingę. Man paaiškino, kad visi vaikai išėję nurinkti kavos pupelių. Bet sakau: palaukite, dabar gi yra mokyklos laikas, tai kaip jie gali būti išėję? Man pasakė: dabar visos šeimos spaudžia vaikus rinkti pupeles.
Tokiu būdu gauname sąlyginai pigesnes kavos pupeles, bet vaikai tose šalyse arba konkrečiau Gvatemaloje negauna išsilavinimo. Tai reiškia, jų gyvenimas ir toliau lieka pasmerktas neteisingumui. Todėl gali būti, kad gerdamas kavą, pagamintą be sąžiningos prekybos kokybės kriterijų, prisidedu prie to, kad vaikai pasaulyje neitų į mokyklas, o dirbtų man kaip tam tikram šiuolaikiniam vergvaldžiui, jeigu taip galima pasakyti“, – teigia T. Kurapkaitis.
Jis pabrėžia, kad nuo nesąžiningos prekybos labiausiai nukenčia besivystančios šalys, kur, anot jo, turtingieji greičiau prieina prie resursų ir juos pasisavina, atimdami iš mažiau galimybių turinčių žmonių.
„Mūsų socialiniame darbe visada sakydavo – duok žmogui meškerę ir jis išmoks žvejoti. Bet šiuo atveju meškerės nebepakanka, jeigu nėra tvenkinio, kuriame galima žvejoti. Tai sąžininga prekyba yra būdas kurti tuos tvenkinius, kuriuose žmonės galėtų gaudyti žuvis pragyvenimui, nes vien meškerių nebeužtenka, mums reikia sukurti kitokias ekonomines sąlygas, kuriose jie galėtų augti ir gyvuoti“, – pabrėžia jis.
Su galia elgtis atsakingai
„Litdea“ vadovas teigia, kad aplink pusiaują esančios šalys pagamina tam tikrus produktus ir parduoda juos Šiaurės šalims, vadinamajam turtingųjų pasauliui. Ten auga cukranendrės, kava, kakava, bananai, medvilnė – tai, kas Šiaurės šalyse neauga.
„Mums dažnai sunku save priskirti prie turtingųjų pasaulio, bet iš esmės mes gyvename tarp 20 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų. Tai reiškia, kad jeigu žemėje būtų 100 kepalų duonos, tai Vakarų pasaulis iš to 100 kepalų suvalgytų 80, nors jie sudaro tiktai 20 proc. pasaulio gyventojų. Vadinasi, visiems kitiems 80 proc. paliktų tik 20 kepalų duonos. Tai reiškia, kad yra disproporcija“, – teigia laidos pašnekovas.
Anot jo, mes turime įsisąmoninti, kad esame galingi ir su savo galia turime elgtis labai atsakingai. Tai reiškia, kad mūsų galia įpareigoja mus prisidėti prie teisingesnio pasaulio kūrimo, nes kaip ir gamtoje, taip ir socialinėje srityje viskas labai susiję.
„Išgyvename migrantų krizę. <...>. Mes kiekvienos dienos vartojimu prisidedame prie to, kad tų žmonių gyvenimas savo šalyse negerėtų ir jie bėgtų pas mus. Per didėjantį pabėgėlių skaičių iš Pietų šalių labai tiesiogiai patiriame, kad sistemoje esame susiję ir negalime elgtis bet kaip, nes tai grįžta į mūsų gyvenimus per visus kitus šonus“, – įžvalgomis dalijasi T. Kurapkaitis.
Kaip prisidėti prie sąžiningos prekybos?
Anot specialisto, vartotojams šiandien nėra lengva atskirti, kuris produktas pagamintas, remiantis sąžiningos prekybos principais, o kuris ne, mat, ženklinimų, etikečių ar pakuočių yra daug ir įvairių, todėl reikia įdėti pastangų ir skirti bent keletą valandų pasidomėti, kas po kuriuo ženklu slypi.
„Konkrečiai sąžiningos prekybos ženklas yra žmogeliukas žalsvai mėlyname fone. <...>. Esmė yra ta, kad produkto savininkai labai daug investuoja, jog viskas būtų skaidru ir vieša, dažnai tikrina gamintojus, kad nebūtų apgaudinėjimo. <...>.
Dažniausiai pasaulyje nevyriausybinės visuomeninės organizacijos rūpinasi sąžiningos prekybos plėtra, deda pastangas, kad viskas būtų labai skaidru. Atsekama iki pat pirmutinio gamintojo, reiškia asmens, kuris gamina tą produktą, ir daug dėmesio skiriama visuomenei šviesti, nes tai yra būdas kovoti ne tik su problema, bet ir užtikrinti prevenciją“ – įsitikinęs „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Gamta ir žmogus aukščiau pelno
Pasak T. Kurapkaičio, sąžininga prekyba padeda besivystančių šalių ūkininkams stiprinti savo bendruomenes ir jose oriai gyventi.
„Sąžiningos prekybos sistema pasižymi tuo, kad didesnę dalį pelno ji grąžina į vietinius ūkius. <..>. Esu matęs, kaip kaime, kuriame nebuvo mokyklos, ją pastato, kažkur padaro gręžinį, nutiesia kelią, kad jų gyvenimas taptų oresnis ir jie galėtų likti toje bendruomenėje. Tokie elementai man atrodo labai svarbūs, kai neįdedant daug pastangų, tiesiog pasirenkant tam tikrą produktą (angliškai Fairtrade arba lietuviškai sąžiningos prekybos produktą), tu prisidedi prie teisingesnio pasaulio kūrimo. Nėra taip, kad tu iš karto jį pakeisi arba kad iš karto problema išsispręs, bet tu veiki proaktyviai ir labai tikslingai stiprini tuos kraštus“, – teigia jis.
„Litdea“ vadovas pabrėžia ir tai, kad sąžiningos prekybos sistema perorganizuoja visuomenę – gamtą ir žmogų iškelia aukščiau pelno.
Anot jo, sąžiningos prekybos sistema yra sutarusi dėl 10 pagrindinių principų, į kuriuos per sąžiningos prekybos mėnesį kreipiama daugiausiai dėmesio.
„Tai yra moterų ir vyrų lygybės tema, vaikų neišnaudojimas, klimato kaitos tema, nenaudojimas prievartinio darbo, kalbėjimas apie Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, darbuotojų teises, įvairius draudimus ir kitus dalykus. Visa tai yra labai daug apie žmogų ir apie mūsų indėlį, kaip mes labai paprastu pasirinkimu galime keisti pasaulį būdami Lietuvoje savo namuose“, – sako specialistas
Didėja žinomumas
Statistika rodo, kad apie pusė Lietuvos gyventojų šio termino nėra girdėję ir daugiau nei 60 proc. apklaustųjų nežino, kur galima įsigyti sąžiningos prekybos ženklu pažymėtų produktų.
Vis dėlto T. Kurapkaitis pabrėžia, kad sąžiningos prekybos ženkliuku pažymėtų produktų atsiranda vis daugiau, o pati sąžininga prekyba yra tema, be kurios nebegalime gyventi.
„Gyvename globalioje ekonomikoje ir tai, kaip mes gyvename, daro įtaką šimtams kitų pasaulio gyventojų, kalbant apie klimatą, bet lygiai taip pat kalbant ir apie socialinį „gerbūvį“ bei apie socialinį teisingumą. Žinomumas tikrai auga ir nenorėkime visko iš karto. Pradėkime po truputį nuo savo asmeninių pasirinkimų. Kartais net tenka paaukoti vienu ar dviem eurais daugiau, bet tada galvoji, gal mažiau pirksiu bet tikrai vartosiu dalykus, kurie nekris man ant sąžinės“, – dalijasi „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
