Šiais metais dar neišsiunčiau kalėdinių atvirukų, tačiau jau ne vieną mėnesį galvoje tarsi bičių avilys dūzgė mintys, kokius veiksmus iki tol turiu atlikti. Rugpjūtį rezervavau šeimos fotosesiją su profesionaliu fotografu. Spalį visai šeimai išrinkau aprangą. Lapkritį įvyko pati fotosesija, tačiau prieš tai teko iškęsti nelengvą susirašinėjimo elektroniniais laiškais maratoną derinant laiką, vietą ir laukiant palankių oro sąlygų.
Jau greitai sulauksiu rezultato – nuotraukų. Greičiausiai tinkanti nuotrauka bus viena vienintelė, bet vis tiek teks praleisti kelias valandas bandant nuspręsti, kuri mano mažojo stebuklo veido išraiška tinkamiausia rodyti seneliams. Jie juk negali kaip normalūs žmonės tiesiog nusišypsoti, tiesa? Negali, kad ir ką mainais už tai žadėtum. Tada reikės išsirinkti priimtiniausią fotosveikinimo atviruko formatą. Ir sveikinimą, sugalvoti tinkamą sveikinimą.
Prieš pateikiant užsakymą, sugalvoti, kas to sveikinimo šiais metais nusipelnė, susirasti jų adresus, patikrinti, ar niekas nepasikeitė, nupirkti pašto ženklų, ranka ant vokų užrašyti visą reikiamą informaciją ir galiausiai laižyti prieš pagaliau užklijuojant, kol imsiu nebejausti liežuvio.
Žinoma, galėčiau visų šių kančių išvengti iš kalėdinių darbų sąrašo sveikinimą artimiesiems paprasčiausiai išbraukdama. Galvoje atsirastų šiek tiek laisvos vietos, tačiau neišvengčiau nemalonių pasekmių – nuvilčiau brangius žmones. Puikiai tai žinau, nes vienais metais surizikavau ir kalėdiniais sveikinimais nepasirūpinau. Mano garbaus amžiaus tetai, negavusiai kasmetinio sveikinimo, iš skausmo plyšo širdis. Vyro seneliai skundėsi neturintys naujausios proanūkių nuotraukos, kuria galėtų papildyti ant židinio laikomų fotografijų kolekciją. Tad tą kartą ne tik nesugebėjau pakelti emocinės tos kalėdinės fotosesijos ir atvirukų misijos naštos, bet ir neišpildžiau kitų žmonių lūkesčių.
Moterys ir taip ant savo pečių neša didžiąją dalį emocinio krūvio – arba, jeigu formuluotume kiek kitaip, nudirba daugiausia emocinio darbo. Tai psichologinis neapmokamo, dažnai nepastebimo darbo, užtikrinančio, kad visi aplinkiniai jaustųsi komfortiškai ir butų laimingi, fenomenas. Prieš šventes tas krūvis tampa nebepakeliamas. Daugiau iššūkių, daugiau įsipareigojimų, daugiau įrašų kalendoriuje, daugiau derinimosi ir derinimo. Daugiau spaudimo sukurti magiškas šventes artimiausiems. Tam reikia daug niekam nematomo ir neįvertinamo darbo.
Licencijuota socialinė darbuotoja ir ugdomojo vadovavimo specialistė Melody Wilding, padedanti savo klientams įveikti emocinio darbo ir kitokius iššūkius, atvira: prieš šventes bandoma atkąsti daugiau nei įmanoma apžioti, o rūpinimasis pirmiausia savo emocine ir psichologine gerove nustumiamas net ne į antrą, o į neaišku kelintą planą.
„Spaudimas sau sukurti „idealias šventes“ streso lygį pakelia į kosmines aukštumas. Netausojant savo jėgų, gresia perdegimas ir pervargimas“, – perspėja ekspertė.
Tad kaip prieš gražiausias metų šventes suvaldyti emocinio darbo keliamą stresą?
Žinoma, stengiuosi tiek prieš šventes, tiek per jas savęs neužmiršti: praktikuoju jogą, geriu daug žaliosios arbatos be kofeino ir kitais būdais stengiuosi laikyti stresą kuo atokiau. Tik nelabai pavyksta. Nors girliandos ir kalėdinė eglutė – vyro darbas, didžioji dalis prieššventinio planavimo ir pasiruošimo tenka man.
Man tenka pareiga prisiminti ir pasiruošti visiems vakarėliams, pasirūpinti šventiniu meniu, šventine visos šeimos apranga, visiems supirkti dovanas. Tai be proto sekina ir, atrodo, niekada nesibaigs – viena prieššventinė pareiga veja kitą. Įprastai toks produktyvumo lygis mane priverstų jaustis mažų mažiausiai roko žvaigžde, po kurios kojomis visas pasaulis, bet artėjant Kalėdoms jaučiuosi taip, tarsi kažkas iš manęs lėtai siurbtų gyvybines jėgas.
Ekspertų teigimu, toks intensyvus spaudimas gali baigtis perfekcionizmu – ir ne šiaip noru viską atlikti tobulai, bet ekstremaliausia jo forma, kuri jau gretinama su rimtomis psichikos sveikatos problemomis. Ne vienas mokslinis tyrimas perfekcionizmą sieja su nerimu, depresija ir netgi mintimis apie savęs žalojimą.
Šiaip tikrai nesu iš tų žmonių, kurie nori viską atlikti tobulai, bet, artėjant Kalėdoms, kažkodėl pagaunu save mąstančią, jog galiu padaryti daugiau, galiu padaryti geriau. Juk galėtume patys vykti į mišką ir nusikirsti sau Kalėdų eglutę, bet niekada to neišdrįsau padaryti ir nesuplanavau tokios išvykos. Galėčiau išmokti naudotis siuvimo mašina ir pasiūti šventinę staltiesę bei servetėlių. Galėčiau nuo nulio pagaminti imbierinį kalėdinį namelį – jeigu tik iš tikrųjų pasistengčiau. Vis pagaunu save galvojančią, kad greičiausiai jau ir taip stengiuosi pakankamai, tačiau neapleidžia jausmas, kad galėčiau padaryti dar daugiau.
M. Wilding teigimu, atsikratyti tokio neracionalaus jausmo gali padėti atsiribojimas nuo instagramo. Sutikite: patarimas tikrai vertas dėmesio – ne vienas tyrimas nustatė, kad pernelyg gilus panirimas į socialinius tinklus siejamas su vienišumo jausmu, nerimu ir depresijos simptomais.
„Socialinė žiniasklaida iškreipia realybę, atrodo, kad visų gyvenimas tobulas ir stebuklingas. Visų, bet ne tavo“, – tiesą rėžia M. Wilding.
Ekspertė rekomenduoja laiką, kurį kitu atveju praleistumėte naršydamos feisbuke, skirti prasmingesnei ir naudingesnei veiklai (omenyje turimas ne imbierinio kalėdinio namelio kepimas, nebent tai tikrai jūsų pašaukimas ar sena svajonė). Tų emocinių užduočių ir taip į valias, tad spausti save iki negalėjimo tikrai nėra prasmės. Geriausia būtų įsivertinti, ką darote, kelių įsipareigojimų lengva ranka atsisakyti ir pasirinkti tik tas emocinio darbo užduotis, kurios jums nuoširdžiai atrodo svarbios ir, kas svarbiausia, prasmingos.
„Nebijokite pasipriešinti savo vidiniam kritikui, vis kartojančiam, kad nesate pakankamai gera“, – pataria M. Wilding. Tas balsas dažniausiai klysta, pabrėžia ugdomojo vadovavimo specialistė. Taigi, kai jis vėl pasirodys, paprasčiausiai ignoruokite.
„Nebijokite suklysti. Ateis išlaisvinantis supratimas, kad dėl to pasaulis nesugrius. O ir kitus žmones paskatinsite prisiimti dalį atsakomybes už jūsų bendras stebuklingas šventes“, – sako M. Wilding.