Kurios amžiaus grupės žmonės išmeta daugiausiai maisto, kodėl ekologiškas maistas brangesnis už neekologišką, kas yra tvarus maistas, ką daryti, kad produktų būtų išmetama mažiau aiškintasi laidoje „Ateities karta“.
Kaip laidoje teigė skirtingų sričių specialistai, jei kiekvienas lietuvis imtųsi kelių paprastų žingsnių – žiūrėtų, ką perka parduotuvėje, eitų apsipirkti su pirkinių sąrašu, palaikytų tvarką šaldytuve, įvertintų savo puodų dydį ir pan. – situaciją būtų galima pakeisti iš esmės, nes net pusė viso išmetamo maisto susidaro būtent namų ūkiuose. Be to, pinigų sutaupytų ir patys vartotojai.
Daugiausia maisto spontaniškai perka ir išmeta jaunimas
Delfi atliko skaitytojų apklausą, per kurią siekta išsiaiškinti, kokia maisto švaistymo situacija yra Lietuvoje. Jos rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų maisto produktus perka keletą kartų per savaitę arba dar dažniau. Tarp jaunimo dažniausiai apsiperkančiųjų dalis yra didžiausia – beveik pusė jaunų žmonių maistą perka kasdien arba beveik kasdien.
Galima teigti, kad iš visų apklausos dalyvių atsakingiausiai maistą perka senjorai. Net 91 proc. iš jų į parduotuvę eina su pirkinių sąrašu. Spontaniškai – be išankstinio plano – daugiausia perka jaunimas.
Iš planuojančių apsipirkimus šiek tiek daugiau nei penktadalis naudojasi išmaniosiomis programėlėmis. Tarp vyresnio amžiaus apklausos dalyvių, kurie labiausiai linkę planuoti pirkinius, tokių – tik dešimtadalis.
Net trys ketvirtadaliai visų apklaustųjų dalį maisto išmeta, daugiausia tokių – tarp jaunimo. Vyresnio amžiaus žmonės maisto išmeta mažiausiai, taip pat jie daugiausiai ieško ir randa kitų maisto panaudojimo būdų, tad galima matyti ryšį tarp spontaniško maisto pirkimo ir išmetamos maisto dalies.
Trys ketvirtadaliai apklaustųjų maistą meta į mišrių atliekų konteinerius, daugiausia – tai didmiesčių gyventojai. Kaimo vietovėse, natūralu, ženkliai didesnė dalis – daugiau nei pusė gyventojų – maisto atliekas kompostuoja arba panaudoja kitais būdais.
Maisto švaistymo mastas Lietuvoje
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas Simonas Gurevičiaus teigia, kad pasaulyje trečdalis viso pagaminamo maisto yra išmetama.
Jis pristato ir „Maisto banko“ partnerio „Swedbank‘o“ atlikto tyrimo apie maisto švaistymo mastą Lietuvoje rezultatus.
„Paaiškėjo, kad kas penktas žmogus Lietuvoje maistą išmeta kas dvi savaites, kas antras tai daro bent kartą per mėnesį. Taip pat išsiaiškinta, kad labai daug maisto išmetame po šeimyninių švenčių, – tyrimo rezultatus apibendrina S. Gurevičius ir pabrėžia, – yra ir gerų naujienų, pavyzdžiui, tik 16 proc. žmonių maisto švaistymas neatrodo rimta problema. Šis skaičius prieš keletą metų buvo dvigubai didesnis“.
Anot „Maisto banko“ vadovo, apie pusė maisto yra iššvaistoma namų ūkiuose, kitą pusę išmeta prekybininkai, kavinės, taip pat jis iššvaistomas kitose maisto grandinės dalyse. Trečdalį visų išmetamų produktų sudaro vaisiai ir daržovės, antroje vietoje – duona, pyragai, gaminiai iš miltų, toliau – viskas, kas yra gaminama iš pieno.
S. Gurevičiaus teigia, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje ūkininkai, jeigu metai nesėkmingi, kaip taisyklė, būna nesuinteresuoti atiduoti produkciją.
„Jie neturi nei lengvatos tam, yra papildomų kaštų, – paaiškina jis ir pabrėžia, – aišku, džiaugiamės tais vertybiniais ūkininkais, kuriems yra nuodėmė išmesti maistą, bet negalėčiau pasakyti, kad tokių yra dauguma“.
Jis pateikia ir maisto švaistymo pavyzdį: „Tiesiog nebuvo išpirkti moliūgai, mums paskambino, kad atvažiuotume su viena sąlyga, jeigu mes patys surinksime moliūgus lauke ir juos išsivešime. Tai vieną dieną mes spėjome, kitą dieną – šalnos ir jau ta produkcija buvo nebetinkama vartoti“.
S. Gurevičius teigia, kad, pavyzdžiui, utilizavimas dažnu atveju vis dar yra vienas iš pasirinkimų, ką daryti su maistu, tačiau „Maisto bankas“ darbuotojai, kalbėdamiesi su gamintojais, ūkininkais, logistais, prašo to nedaryti, nes, anot S. Gurevičiaus, „bet koks maisto panaudojimas yra geriau negu utilizavimas“.
Ką dar švaistome, išmesdami kokį nors produktą?
Anot „Maisto banko“ vadovo S. Gurevičiaus, išmesdami maistą švaistome ne tik pinigus ir laiką.
„Tam, kad vištos kiaušinis atidurtų lentynose, iš pradžių reikia iškirsti lauką, kad jame būtų vietos toms vištoms, reikia pašaro, tvarto, šildymo, vištai padėjus kiaušinių reikia juos paženklinti, tada įdėti į pakuotes, atvežti, dauguma pirkėjų irgi atvažiuoja į prekybos centrus, – įvardija S. Gurevičius ir akcentuoja, – kai išmetame produktą, švaistome ne tik lėšas ir laiką, bet ir gamtos, ekonominius resursus, be to, ir pats produktas kenkia gamtai, jeigu, pavyzdžiui, atsiduria sąvartyne“.
Ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis akcentuoja, kad prieš tai įvardytas ekologiško kiaušinio atsiradimo parduotuvėse kelias, tačiau pigesniems kiaušiniams parduotuvių lentynose reikia daugiau resursų.
„Kalbant apie tuos kiaušinius, kurie lentynose yra pigiausi, tai vištoms, kurios juos padėjo, dar reikėjo ir narvus padaryti, į tuos narvus jas sugrūsti, vėliau išvežti utilizuoti. Tai irgi kainos sudedamoji dalis“, – paaiškina jis.
Kas yra tvarus maistas?
S. Daniulis įsitikinęs, kad žmogus, pirkdamas tam tikrus pigius produktus, turėtų žinoti perkantis ir nuodų porciją. „Kai vartotojas perka pigų kiaušinį, pagamintą ne Europos Sąjungoje, o atvežtą iš trečiųjų šalių, tai juos padėjusios vištos auginamos tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka jokių Europos sąjungos auginimo reglamentų, ne tiktai pagal gyvūnų gerovę, bet ir pagal pašarų, chemijos naudojimą nuo erkių, nuo visų ligų. Viskas galiausiai atsiduria tame kiaušinyje“, – teigia jis.
Anot S. Daniulio, neekologiškas produktas yra pilnai chemizuotas, tiktai pagamintas laikantis kažkokių taisyklių. „Už ekologišką produktą vartotojas moka brangiau, bet tuo pačiu metu nusiperka švarą, – teigia jis ir akcentuoja – tu neperki chemijos tame produkte – leistinos nuodų normos“.
Ekologinių ūkių asociacijos vadovas paaiškina, kodėl ekologiškų produktų kainos šiandien vis dar yra gana aukštos. „Nėra pasiektas kritinio vartojimo taškas. Kai bus pasiektas kritinio vartojimo taškas, ta produkcija pradės ženkliai pigti“, – teigia jis.
S. Daniulis, atsakydamas į klausimą, kas yra tvarus maistas, paaiškina, kad maistas yra tvarus, kai yra trumpoji maisto tiekimo grandinė: „Nuo šakės ant šakutės, per vieną tarpininką – išauginta ir patiekta vartoti“.
Jis kelia klausimą, ar argentinietiška jautiena yra tvarus maistas, ir atsako: „Ji yra giliai užšaldyta, pusę metų laikyta šaldytuve, plukdyta laivu, išgautos CO2 emisijos, ji atvežama čia, išdėliojama, pateikiama vartotojui“.
Perkantiems tiek lietuvišką produkciją, tiek atkeliavusią iš už tūkstančio kilometrų Ekologinių ūkių asociacijos vadovas pataria žiūrėti, kiek ji prisideda prie planetos taršos.
„Tarkime, vištiena, atrodo, elementarus dalykas. Tačiau ar Lietuvoje užauginta višta yra tvari? Klausimas. Pašarų bazė – braziliška, argentinietiška genetiškai modifikuota soja. Tam, kad ji būtų užauginta, buvo kertami miškai, ji purškiama rundapu, vėliau plukdoma laivais, atvežama čia ir šeriama, – pavyzdį pateikia S. Daniulis ir priduria, – nors Lietuvoje pilnai galima užauginti baltyminius pašarus, juos išvežame į Indiją, o iš Argentinos atsiplukdome čia“.
Kiek ir ko reikia pirkti, kad maisto būtų iššvaistoma mažiau?
Dietistė Vaida Kurpienė teigia, kad maisto švaistymą gali nulemti ir namuose turimi gaminimo reikmenys. „Didelė problema – per dideli puodai, skamba juokingai, tačiau tai yra tiesa. Kai yra du, trys namų ūkio gyventojai, o puodas didžiulis, tai jame išvirti mažo maisto kiekio nepavyks“, – teigia ji ir norintiems išvengti maisto švaistymo pataria atsižvelgti į indų dydį.
V. Kurpienė įvardija ir keletą pagrindinių taisyklių, norintiems neprisipirkti per daug ir vėliau maisto neišmesti. „Pirma taisyklė – griežtai draudžiama eiti į parduotuvę alkanam, – įvardija sveikatos priežiūros specialistė ir pajuokauja, – įeinant į parduotuvę, turėtų būti tikrinami ne tik galimybių pasai, bet ir alkanumo lygis“.
Antras dietistės patarimas – pasidaryti aiškų planą, ko ir kiek reikia nusipirkti. „Jeigu pažiūrėtume į pirkinių sąrašus, mes užsirašome, ko reikia nusipirkti, bet neužsirašome kiek, – teigia ji ir akcentuoja, – nuo plano, iš tiesų, labai daug kas priklauso“.
Siekiant neprisipirkti produktų, kurių jau turime virtuvės spintelėse ar šaldytuve, svarbu patikrinti ir kas yra namuose, taip pat reguliariai tvarkytis.
„Dažniausiai žmonės negamina labai daug įvairių patiekalų. Kadangi darome tą patį kartotinį veiksmą, mums nereikia išmanyti visų patiekalų, mums reikia maždaug pasiplanuoti, bet prieš tai pasitikrinti spintelę ar šaldytuvą, o tam, kad pasitikrintume spintelę ir šaldytuvą (taip, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių), reikia tą šaldytuvą būti susitvarkius, – teigia V. Kurpienė ir paaiškina, – įprastai maisto mažiau išmeta švaruoliai, kurie labai reguliariai – bent kartą per savaitę – išvalo šaldytuvą. Kai valome ir dėliojame, peržiūrime produktus, patikriname galiojimo datą, tuomet iš karto turime mintyje, kuriuos produktus reikia greičiau suvartoti“.
Dietistė taip pat akcentuoja, kad svarbu, ir kokiuose indeliuose yra laikomas maistas. „Naudoti tik peršviečiamus indelius, todėl kad yra daug mažesnė tikimybė suvartoti produktą, kurio nematote, – teigia ji, – kitas dalykas – svarbus indelių dydis, nes į kuo mažesnį indą įdedi produktą, kuo mažesnė oro cirkuliacija, tuo ilgiau jis išsilaiko“.
Anot sveikatos priežiūros specialistės, taip pat labai svarbu šaldytuve laikyti kuo žemesnę temperatūrą.
V. Kurpienė pabrėžia, kad geriau produktus pirkti mažesniais kiekiais ir mažesnėse pakuotėse.
„Jeigu aš produktą perku pirmą kartą ir nesu tikras, kad man patiks, geriau nusipirkti labai mažą kiekį, tai iš pradžių gal ir atrodys brangiau, bet galutiniame variante gali išeiti daug pigiau, mažiau teršiant, iššvaistant, – įžvalgomis dalijasi dietistė, – kalbant apie XXL dydžio pakuotes, tai ne tik kad žmonės dažnai nesuvartoja tų produktų, bet atsiranda ir didelė tikimybė patiems tapti XXL. Yra įrodyta, kad iš didelės pakuotės arba iš didelio puodo žmogus intuityviai įsideda 20–30 proc. daugiau maisto“.
Ką reiškia „Geriausia iki...“ ir „Tinkama vartoti iki....“?
Kalbant apie maisto švaistymą svarbi tampa ir galiojimo laiko žymos ant produktų etikečių reikšmė. Anot V. Kurpienės „Geriausa iki...“ reiškia, kad gerai būtų, jeigu produktas būtų suvartotas iki to laiko, kuris yra nurodytas ant etiketės, bet nieko baisaus, jeigu jis bus suvalgytas ir vėliau. Tai dažniausiai užrašoma ant ilgo galiojimo produktų etikečių.
„Tarkime, pamatysite, kad grikiai yra kažkur pasislėpę lentynėlėje, jeigu užvakar buvo ta diena, iki kurios buvo geriausia juos suvartoti, tokiu atveju grikius galima dėti į puodą ir virti, galima lengvai ant sviesto gabaliuko pakepinti sutarkuotą arba kubeliais supjaustytą moliūgą ir įdėti į tuos paslėptus grikius“, – įžvalgomis dalijasi dietistė.
S. Gurevičius teigia, kad užrašas „Tinkama vartoti iki...“ reiškia, iki kada galima tą produktą vartoti: „Jeigu pasižiūrėjote ir matote, kad viskas su tuo produktu yra gerai, net ir pasibaigus jo galiojimo laikui, tuomet tai yra jūsų rizika, bet „Maisto bankas“ tokių produktų atiduoti jau negalėtų, atiduodame produktus tik iki „Tinkamas iki...“ datos“ – pabrėžia S. Gurevičius ir priduria, – bet, sakykime, duona dar penkias dienas po galiojimo pabaigos net pagal Maisto ir veterinarijos tarnybos visus griežčiausius reikalavimus yra tinkama vartoti.