Tokį hipotetinį klausimą profesorius psichologas dr. Gediminas Navaitis iškėlė per Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) surengtą forumą „Ar šiuolaikiniame moksle yra vietos lietuvių kalbai?“ skaitydamas pranešimą „Laimės ekonomikos principai švietimo sistemoje“ pagal savo netrukus pasirodysiančią knygą „Laimės ekonomika“.
Mokytojos atsakymai, pasak profesoriaus, gali būti keli. Ji gali Petriukui pritarti, gali jį sugėdinti (pati sau tyliai galvodama, kad jis, po galais, teisus) arba aistringai pradėti pasakoti apie Lietuvos istorijos didingumą ir lietuvių kalbos grožį.
Kad ir koks būtų atsakymas, jis atspindi mūsų visuomenės padėtį: mums tenka nuolat rinktis, koks gi gyvenimo būdas mums priimtinas ir kokioms vertybėms teikti pirmenybę.
Šiuolaikiniame pasaulyje tenka rinktis ir mūsų mokslui: ar kaip tam Petriukui dėl sotesnio gyvenimo ir pripažinimo aukoti tautinės tapatybės simbolį – savąją kalbą, ar išdidžiai jos laikytis ir taip likti it musę kandusiems tarptautinėje mokslo erdvėje.
Apie anglų kalbos veržimąsi į Lietuvos mokslą, lietuvių kalbos jame problemas bei perspektyvas ir buvo diskutuojama anksčiau minėtame forume.
Kas ten, moksle, dedasi?
Forumo vedėjas Vilniaus universiteto docentas filologas dr. Antanas Smetona stebisi, kad moksle lietuvių kalbą pavyko išsaugoti net sovietmečiu, o dabar, kai ji yra valstybinė kalba, ginama Konstitucijos, vis didesnė tampa grėsmė, kad ją iš mokslo išguis anglų kalba. Vis daugiau disertacijų, net lituanistikos temomis, rašomos ir ginamos anglų kalba, nors doktorantūros nuostatuose aiškiai pasakyta: visos disertacijos ginamos lietuvių kalba, tik esant reikalui galima sukurti individualų planą ir ginti kita kalba, dažniausiai angliškai. „Šiandien lietuvių kalba iš mokslo srities pamažu, bet traukiasi“, – apgailestauja A. Smetona.
Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus nario profesoriaus baltisto dr. Bonifaco Stundžios nuomone, kol kas lietuvių kalbai vietos moksle yra, nes nuo Nepriklausomybės atkūrimo labai daug padaryta gaivinant ir plėtojant lietuvių mokslo terminiją. Išleista daugybė terminų žodynų, net keliasdešimt daugiakalbių žodynų. „Tad turėdami tokią išplėtotą terminijos sistemą iš tikrųjų lietuvių kalba galime apie daug ką rašyti. Bet kad tai padarytume, reikia norėti tai daryti“, – pabrėžia akademikas ir atkreipia dėmesį, kad doktorantams, panorusiems bet kurios srities disertaciją rašyti ir ginti angliškai, privalu pateikti lietuviškai parašytų straipsnių disertacijos tema, suprantama, turi būti pateikta ir disertacijos santrauka lietuvių kalba. „Taigi, bent jau lietuviška terminija Lietuvoje ateitį turės“, – apibendrina profesorius B. Stundžia.
LMA prezidento profesoriaus dr. Jūro Banio nuomone, mes turime pripažinti, kad šiandien pasaulio mokslo kalba yra anglų kalba. „Jeigu tu nerašai angliškai ir nekalbi angliškai per tarptautines mokslines konferencijas, tavęs nežinos. Jeigu tavęs nežinos, tai tavo mokslo nėra ir, tarkim, apie Nobelio premiją ar dar ką nors nėra ko nė svajoti“, – sako jis.
Antra vertus, akademikas tvirtai įsitikinęs, kad privalu, net gyvybiškai svarbu, išlaikyti lietuvių kalbą kaip mokslo kalbą visose srityse. Jis, kaip ir kita diskusijos dalyvė – akademikė, profesorė, mokslo žurnalo „Acta Linguistica Lithuanica“ vyriausioji redaktorė habil. dr. Grasilda Blažienė, apgailestauja, kad dabartinėje mokslo vertinimo politikoje neskiriama deramo dėmesio žodynų kūrėjams.
„Nuolat atsiranda naujų dalykų. Jeigu nustosime kūrę savo terminiją, mes atsiliksime ir imsime vartoti angliškus, vokiškus ar prancūziškus, ir tai bus svetima“, – sako LMA prezidentas.
Svarbiau nei terminai – mąstyti lietuviškai
„Esu įsitikinęs, kad norvegų kalba man yra ir liks tik bendravimo darbe įrankis, o anglų kalba – mokslo rezultatų sklaidos ir tarptautinio bendravimo įrankis. Tačiau mąstyti ir dirbti fundamentalų mokslinį darbą filosofijoje ar apskritai humanitarinių mokslų srityje galiu ir galėsiu tik lietuviškai“, – sako dr. Gediminas Karoblis, Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) profesorius.
Jis atkreipia dėmesį į dar vieną opią problemą – vis daugiau lietuvių mąsto nebe lietuvių kalba. „Jei gerai pagalvotume, svarbiausia Lietuvos valstybės misija – puoselėti ir ugdyti lietuvių kalbą. Ateities Lietuva bus, be abejo, tamsesnio gymio, bet svarbu, kad ji mąstytų ir žinias apie žmogų gilintų lietuvių kalba. Mums, mokslininkams, trūksta laisvės ir drąsos rašyti trumpais lietuviškais sakiniais. Kai skaitau lietuviškai parašytas daktaro disertacijas, straipsnius, man neramu, kad jų autoriai mąsto labai miglotai, nesavarankiškai, dažnai angliškai, nors, regis, rašo lietuviškai. Mano rūpestis, skirtingai negu akademiko B. Stundžios, yra ne tiek terminija, kiek sintaksė. Norėdamas suprasti, ką koks Oksbridžo universiteto absolventas ar Briuselio biurokratas turėjo galvoje, turiu mintyse tariamai lietuvišką tekstą išversti atgal į originalą, t. y. anglų kalbą. Nes buvo mąstoma anglų kalba. Man daug lengviau susitaikyti su tuo, kad net rašydami anglų kalba mes vis mąstome lietuviškai ir ta mūsų anglų kalba susidėlioja griozdiškai, galbūt ne itin taisyklingai. Žinoma, daug tų problemų išspręs automatinio vertimo ir dirbtinio intelekto plėtra. Bet nepamirškime, kad dirbtinis intelektas mokosi iš žmonių. Kokį išsiauklėsime, tokį ir turėsime.“
Akademikas B. Stundžia sutinka, kad be sintaksės, plačiau – gramatikos, vien terminais jokio diskurso neparašysi, ir priduria: „Bet dar iš sovietmečio likusi tradicija, kad tiksliųjų ir technologijos mokslų atstovų tekstus iš esmės suredaguoja kitas žmogus – redaktorius.“
„Visą laiką galvoju, kodėl fizinių mokslų bakalaurai beveik nemoka trumpai, aiškiai, logiškai kalbėti apie savo dalykinę sritį. Niekaip nesuprantu, kodėl iš mokyklos ateina kalbėdami kilometriniais sakiniais, netaisyklingai vartodami pusdalyvius, padalyvius. Yra ir anglų kalbos įtakos. Manyčiau, čia ir mūsų lietuvių kalbos mokymo mokykloje problemos“, – svarsto Vilniaus universiteto profesorė dr. Valentina Dagienė, enciklopedinio kompiuterijos žodyno bendraautorė, Informatikos ir informacinių technologijų terminų komisijos pirmininkė.
Jai antrina ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė dr. Neringa Paužienė, neseniai su kolegomis parengusi elektroninį Anatomijos vardyną: „Pritariu: ateina studentai nemokėdami kalbėti. Mes diskutuojame, angliškai ar lietuviškai, įsivaizduodami, kad taisyklingai šnekame lietuviškai. Tačiau bent jau mano srityje tai didžiulė problema. Daugeliui paprasčiau vartoti lotynišką ar žargoninį pavadinimą, nors yra lietuviški atitikmenys. Atrodo, bus mandriau, jei pridėsime lietuvišką galūnę prie sunkiai ištariamo žodžio.“
„Buvo nutylėtas dar vienas bruožas – provincialumas. Juo serga ne tik paprasti žmonės, kurie sako: „Ai, noriu angliškai pakalbėt, čia, matot, moderniau“, bet ir mokslininkai. Ne vienoj paskaitoj esu girdėjęs į tekstą įterpiamus angliškus posakius ir net kalkes kaip „turėti gerą laiką“; jau vartojamas prieveiksmis „literaliai“, bet ne „pažodžiui“. Šnekama kažkokiu kalbų mišiniu. Jeigu moki angliškai – šnekėk angliškai. Jei moki lietuviškai – lietuviškai. Nepainiok! – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius baltistas habil. dr. Alvydas Butkus ir priduria: – Manau, lietuvių kalba iš mokslo slenka.“
Vis dėlto kodėl taip įsigalėjo anglų kalba?
Pasak akademiko B. Stundžios, kaip kadaise pasaulio mokslo kalba buvo lotynų kalba, iki Antrojo pasaulinio karo – vokiečių kalba, taip dabar yra anglų.
„Jei mes norime būti mokslas, humanitarinis ar tikslusis, mes vis tiek turime matyti tarptautinę situaciją ir būti matomi visur kitur. Todėl anglų kalba, kaip tarptautinių mokslų kalba, yra neišvengiama“, – pritaria docentas A. Smetona.
Profesorius G. Navaitis čia įžvelgia ir pasaulinių verslo korporacijų kėslų. XIX a. sugalvotos kaip jungtinės finansinių galimybių pajėgos dėl bendro gėrio, dabar jos vadovaujasi naudos prioritetu, o nacionalinis identitetas, kuriam būdingi bendri elgesio stereotipai, bendro likimo suvokimas, trukdo siekti šių tikslų.
„Visi šie nacionalinio identiteto komponentai šiandieniame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia savęs nebesieti su valstybės perspektyvomis, pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje, pavyzdžiui, specialios investicijos gali ženkliai sumažinti žemdirbių kiekį, kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinami importu. Panaši padėtis ir nacionalinės kalbos ir nacionalinio mokslo srityje. <...> Siekdamos išnaudoti atsiliekančių teritorijų pigią darbo jėgą, korporacijos taip pat skatina protų nutekėjimą iš ekonomiškai mažiau pajėgių šalių ir taip pasinaudoja jų išlaidomis švietimui“, – mano profesorius G. Navaitis.
Profesoriaus nuomone, rengti tam „nutekėjimui“ pradedama jau mokykloje.
„Protų nutekėjimas, dirbančiųjų migracija nėra Lietuvos ir jos švietimo sistemos tikslas, tačiau ši vis labiau orientuojama į globalią rinką. Todėl dauguma Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis prasčiau moka lietuvių kalbą. Dabartinė švietimo sistema ugdo godų vartotoją, nuo paauglystės žinantį, kad svajonių svajonė – naujausio modelio išmanusis telefonas, ir tas, kas jo neturi, yra nevykėlis, – teigia jis. – Todėl Lietuvos universitetai, kurie gali parengti išsilavinusius specialistus, žiniasklaidoje niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios įstaigos visaip šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos.
Tikrai skaitėte, kad trūksta statybininkų ir vairuotojų, tikrai neskaitėte, kad trūksta filosofų. Atgyvenusiai ugdymo sistemai nereikia nacionalinius interesus atitinkančių mokslinių tyrimų, todėl atliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams, todėl mokslininkų ir universiteto dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos ar Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai jau nelabai besiskiria nuo maksimos kasininkės atlyginimo. Bet jie visada gali užsidirbti darbuodamiesi užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbdami straipsnius moksliniuose žurnaluose užsienio kalba, nes jie bus vertinami labiau nei tas pats straipsnis, paskelbtas lietuvių kalba“, – rėžia dr. G. Navaitis.
Profesorius G. Karoblis atkreipia dėmesį į tarptautinio bakalaureato vajų Lietuvoje. Jo nuomone, tai smukdo lietuvių kalbos galimybes ateities moksle: „Moksleiviai mokosi tik anglų kalba, mokytojai irgi prievartaujami mokytis anglų kalbą, kad galėtų mokyti vaikus. Tarptautinio bakalaureato abiturientai nelaiko valstybinių egzaminų ir atsiskaito institucijai Ciuriche. Daug gimnazijų, mūsų švietimo elito, veikia pagal Tarptautinio bakalaureato sistemą, jos parengia kelis šimtus šviesiausių Lietuvos abiturientų. Žinoma, dalis jų taps mokslininkais, bet jei jau mokykloje nesimoko lietuviškai, apie lietuvių kalbą universitetuose arba akademijose nereikia nė kalbėti.“
Kaipgi reikėtų stiprinti lietuvių mokslo kalbą?
Akademiko B. Stundžios nuomone, kad mokslo kalba klestėtų, turi būti rašomi mokslo populiarinimo straipsniai visuomenei. Mokslo populiarinimas, mokslo sklaida yra vienas iš svarbiausių uždavinių, kurie turėtų rūpėti valstybei. O kaipgi yra? Sovietmečiu mokslo kalbą labai palaikę žurnalai „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Mokslas ir technika“ praėjusį dešimtmetį baigė savo gyvavimą. Pasirodęs gana neblogo lygio žurnalas „Geo“ ėjo tik aštuonerius metus, liko tik nuo 2009-ųjų leidžiamas „National Geographic“ ir „Iliustruotasis mokslas“. Tiesa, dar mokslo institucijos turi leidinių. Profesorius atkreipia dėmesį į VU leidžiamą žurnalą „Spectrum“.
Akademikas mini ir LMA projektą „Mokslas visiems“. Šio projekto lėšomis išleista daugiau kaip 20 knygų, daugiausia labai gero lygio verstinių mokslo populiarinimo knygų.
Leidžiamos ir lietuvių autorių knygos, profesoriaus B. Stundžios nuomone, ypač paminėtina Jono Grigo „Pažinimo šaknys ir vaisiai“. „Ne kiekvienas gali gebėti taip parašyti, bet tokių mokslininkų turi būti Lietuvoje. Jeigu jų bus bent iš kiekvienos krypties po vieną, lietuvių kalbai vietos moksle bus“, – tiki B. Stundžia.
Pasak jo, reikėtų dėti pastangas, kad esama padėtis bent jau neprastėtų. Ir čia jau valstybė turi priimti strategiją: skirti lėšų mokslo sklaidai, skirti gerokai daugiau lėšų nei dabar mokslo terminijai kurti ir Terminų bankui. Kad, pasak akademiko, vėl nenutiktų, kaip neseniai buvo nutikę: išaiškėjo, kad nebėra pinigų Terminų banko, kuriame labai gražiai lietuviški terminai sugulę greta kitų ES kalbų terminų, serveriui apmokėti.
Akademikas taip pat pabrėžia, kad lietuvių kalba turi būti gerai reprezentuojama skaitmeninėje erdvėje, kitaip ji tikrai nunyks.
„Lietuvos mokslo tarybos (LMT) Lituanistikos programa baigsis 2024 m. Mes, Kalbos komisijos žmonės, pasistengėme susipažinti su naująja vadovybe, ir... nuo tol nebesusitikome, nes jautėme, kad nesupratimo siena, kuri buvo iškilusi jau, matyt, palyginti seniai, tebeegzistuoja. Kai priminiau, kad lituanistika yra prioritetas, man buvo atsakyta: „Tokių prioritetų krūvą turime, ir lietuvių kalba yra tik tarp kitų prioritetų.“ Man taip ir neaišku, ką tada reiškia žodis „prioritetas“, jei jų gali būti septyni, aštuoni ar vienuolika?“ – įvardija dar vieną problemą VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis.
Žvilgsnis iš šalies
VU docentas dr. Diegas Ardoinas, paklaustas, ar lietuvių kalbai yra vietos moksle, pirmiausia išskiria dvi savybes, kurios turi būti būdingos mokslo kalbai: tikslumą ir vienareikšmiškumą. Pasak jo, lietuvių kalbai šios savybės būdingos.
„Taip pat visi sutiktume, kad tikrai ne visada būtina anglų ar kita populiaria užsienio kalba aptarti istorinio, filologinio, lingvistinio pobūdžio, su lietuvių kalba, istorija ir kultūra susijusius klausimus“, – sako docentas ir čia pat atskleidžia, kodėl vis dėlto taip daroma.
„Lietuvoje skatinant aukšto lygio mokslo pasiekimus ir nustatant vertinimo kriterijus, pagal kuriuos skiriamos premijos už veiksmingas publikacijas, aiškiai matyti tokia tendencija: ne tik tiksliųjų, bet ir humanitarinių mokslų srityje vis labiau skatinama publikuoti straipsnius ne Lietuvos, o užsienio žurnaluose. Ir tai (tikriausiai dėl impact faktoriaus svarbos) savo ruožtu suponuoja, kad straipsnius geriau rašyti ne lietuvių, o užsienio kalba, dažniausiai anglų, – atskleidžia kone svarbiausią, visų diskusijos dalyvių nuomone, anglų kalbos plitimo Lietuvos moksle priežastį dr. Diegas Ardoinas ir iškelia klausimą: – Jei norime padėti Lietuvos mokslui, ar neturėtų būti atvirkščiai – ar neturėtume Lietuvos, kitų šalių mokslininkų skatinti publikuoti straipsnius lietuviškuose žurnaluose, kad jų autoritetas padidėtų ir užsienyje? Jei patys lietuviai skatina publikuoti ne Lietuvoje, o užsienyje, rašyti ne lietuvių, o anglų kalba, dėl ko mes, užsienio baltistikos, lituanistikos centrų atstovai, dirbame? Kodėl turėtume stengtis ieškoti naujų studentų, stengtis, kaip, pavyzdžiui, daroma Vilniaus universiteto Baltistikos centre, leisti straipsnius lietuvių kalba Italijos žurnaluose?“
Docento D. Ardoino nuomone, atsakymas į klausimą, ar lietuvių kalbai yra vietos šiuolaikiniame moksle, priklauso ne nuo pačios lietuvių kalbos savybių, o visai nuo kitų veiksnių, kurie iš tikrųjų su mokslu turi ne tiek jau ir daug bendra. Taip pat nuo pačių lietuvių.
Profesorė dr. Laima Kalėdienė pritaria D. Ardoinui, kad viskas priklauso nuo pačių lietuvių ir noro, bet atkreipia dėmesį, kad kalba ir visuomenė yra dėsningumų organizuojamas ir reguliuojamas procesas, vadinasi, kiek bus sąlygų kalbai gyvuoti, tiek žmonės ir norės lietuviškai kalbėti.
„Faktiškai kol gaus už tai mažesnį atlyginimą, tol ir nekalbės lietuviškai. Pati esu vienoje aukštojoje mokykloje staiga paprašyta pradėti skaityti kursą angliškai, esą gal dėl to padaugės studentų. Tiesiog buvo pasakyta: mums taip labiau apsimoka. Visur visur tie procesai „mums geriau apsimoka“, – apgailestauja profesorė. – Mokiniai lygiai taip pat sako: „O tai kam man dabar reikia tos lietuvių, aš važiuosiu, aš tą darysiu...“
Profesorės įsitikinimu, kol nebus įstatymais sureguliuota, kad ekonomika neverstų rinktis ne lietuvių kalbą, tol kalbėsime, kad reikia tokių ar tokių sąlygų arba pakeitimų. „Dabar ekonomika akivaizdžiai nukreipta prieš lietuvių kalbą – tu tik nerašyk, nešnekėk lietuviškai, nes kur tu ją [lietuvių kalbą] kiši“, – teigia ji. Anot jos, tai rodo ir visas tas kalbinis kraštovaizdis gatvėse: žmonės mato, kas labiau apsimoka, – ar angliškai, ar lietuviškai rašyti.
Mūsų šalis – ne išimtis
Pasak A. Smetonos, Švedijos parlamentas dar 2000-aisiais sukūręs komisiją švedų kalbos padėčiai įvertinti ir nustatęs, kad švedų kalba virsta tik buitinio šnekėjimo kalba, t. y. moksle dominuoja anglų kalba. Ja ne tik rašomos disertacijos, bet ir skaitomos paskaitos, vyksta mokslo sklaida, dėl to nunyko vienas iš kertinių mokslo akmenų – terminija. Suburtoji parlamento komisija rekomendavo laikyti disertaciją apginta tik tada, jei jos tema paskelbiamas išsamus mokslo populiarinimo straipsnis švedų kalba. Komisijos manymu, tai – vienas iš būdų sutramdyti anglų kalbos veržimąsi į nacionalinį mokslą.
Dr. Gediminas Karoblis sako, kad pradėjęs dirbti Norvegijoje pagal įstatymus buvo priverstas per trejus metus išmokti norvegų kalbą ir išlaikyti jos egzaminą. Dabar šis reikalavimas dar sugriežtintas – privalu laikyti ne tik kalbos, bet ir pilietiškumo egzaminą. Profesorius išmokęs vieną iš dviejų – knyginę norvegų kalbą. Sunkiausia buvę suprasti norvegų tarmes, tam ir trejų metų nepakakę, o tarmėmis kalbama darbe, konferencijose, per televiziją – visur, įskaitant dalijimąsi moksline informacija.
„Su tokia kalbos laisve dar nebuvau susidūręs. Mes tik pasvajoti galime apie televizijoje žemaitiškai pristatomą orų prognozę arba viešai dzūkiškai kalbančią premjerę“, – sako profesorius. Kita vertus, jį nuvylė biurokratinės norvegų kalbos sausumas: „Tos pačios sukrešėjusios sąvokos, išverstos iš anglų kalbos. Jas išmokęs, greitai galėjau susigaudyti darbo aplinkoje. O aš labiau gerbiu tai, ką išmokti sunku. Iki šiol negaliu laisvai skaityti norvegų poezijos.“
Tačiau kad ir kokie griežti būtų reikalavimai dėl norvegų kalbos, į Norvegijos mokslą nenumaldomai veržiasi anglų kalba. Profesoriaus teigimu, NMTU rektoriui šių metų rugsėjį teko pripažinti, kad 2009 m. suformuota universiteto politika atgyveno. „<...> ir universitetas, ir išorinis pasaulis labai pasikeitė, NMTU <...> prigijo tarptautiškumas, daug bendradarbiaujama su užsienio mokslininkais ir publikuojama daug bendrų straipsnių, be to, vis daugiau NMTU darbuotojų nemoka norvegų kalbos. Tai reiškia, kad anglų kalba tapo dominuojančia kalba daugelio darbuotojų kasdieniame gyvenime“, – cituoja rektoriaus įsakymą NMTU profesorius dr. G. Karoblis. Įsakyme pabrėžiama, kad tarptautiškumas ir įstatymuose įtvirtinta atsakomybė ugdyti norvegų profesinę kalbą dažnai vienas kitam prieštarauja, taip universitetas patiria spaudimą iš abiejų pusių, todėl teko sukurti darbo grupę, kuri iki 2022 m. birželio pabaigos pasiūlytų atnaujintas universiteto kalbos politikos gaires.
„Lietuvos mokslo institucijos dar nėra tiek prisisotinusios tarptautiškumo. Problemos, su kuriomis dabar susiduria Norvegijos universitetai, Lietuvos dar tik laukia“, – mano dr. G. Karoblis.
Pasak docento Diego Ardoino, italų kalbos situacija kitokia nei lietuvių kalbos. Nors Italijoje tam tikrose srityse, pavyzdžiui, tiksliuosiuose moksluose, fizikoje, technologijose, medicinoje, skatinama mokslines publikacijas rašyti anglų kalba, ši tendencija nėra tokia smarki kaip Lietuvoje. Kalbininko nuomone, taip yra dėl to, kad vien Romoje žmonių gyvena daugiau nei visoje Lietuvoje. Be to, 2017-aisiais italų kalba aplenkė prancūzų ir tapo ketvirtąja pasaulio mokymo kalba (kitos – anglų, ispanų, kinų). Tai reiškia, kad Italijos mokslinė rinka gerokai didesnė nei Lietuvoje. „Mokslinės rinkos argumentas, manau, aiškus ir suprantamas, ypač kalbant apie tiksliuosius mokslus“, – sako dr. D. Ardoinas.
Baltistas habil. dr. Alvydas Butkus, tyrinėjantis latvių kalbą ir glaudžiai bendradarbiaujantis su Latvijos baltistais, paprašytas palyginti situaciją Lietuvoje ir Latvijoje, pirmiausia atkreipia dėmesį į skirtingą sociolingvistinę situaciją. Pasak jo, lietuvių Lietuvoje – 86 proc., o latvių Latvijoje – 60 proc., taigi, Latvijoje faktiškai yra dvikalbystė: nors latvių kalba yra valstybinė, su ja neoficialiai konkuruoja rusų kalba. Tai latvius mobilizuoja ir labiau susieja su latvių kalba, todėl čia situacija kitokia nei Lietuvoje.
„Kiek šnekėjau su kolegomis Latvijoje, ten tokių dalykų kaip disertacijos anglų kalba nėra, bent jau jie man to nesakė. Disertacijos rašomos latvių kalba. Bet kai kuriose mokymo programose, ypač filologinėse, primygtinokai pageidaujama, kad vienas iš dalykų būtų dėstomas anglų kalba. Projektai rengiami dviem kalbomis – ir latvių, ir anglų, bet vyrauja anglų kalba, nes, sako, užsieniečiai ekspertai latviškai neįkirs, turi būti parašyta jiems suprantama kalba“, – apibūdina mokslo kalbos situaciją Latvijoje profesorius A. Butkus ir pasidalija jam nutikusiu kuriozu: vienas Latvijos muziejus paprašęs parengti jų leidiniui straipsnį iš Lietuvos istorijos. Profesorius jį parengęs latviškai, o latviai išvertę į anglų kalbą, mat leidinys esąs anglų kalba. „Štai tau ir valstybinė kalba“, – sako profesorius.
Reikalinga valstybės politika
„Būkim atviri – jei politikams būtų taikomas koks nors išsilavinimo ar mokslo cenzas, jis, ko gero, būtų nelabai aukštas. Ir čia yra mūsų visos atkurtos jaunos valstybės bėda. Matome daug įvairių žmonių su įvairiomis idėjomis, bet nesuprantančių arba mažai suprantančių pirmiausia valstybingumo esmę, kalbos reikšmę. Svarstomas konstitucinis Lietuvių kalbos įstatymo projektas, ateis Asmenvardžių įstatymo projektas, Tautinių mažumų įstatymo projektas, kuris iš principo kalba apie trikalbystę, dar svarstysime teisę mūsų privačioms kompanijoms vartoti lotynišką abėcėlę savo pavadinimuose ne tik užsienyje, kaip buvo iki šiol, bet ir Lietuvoje. Tai verčia politikus, kad ir kokiai frakcijai jie priklausytų, rimtai susirūpinti, ką gi daryti, kaip su šituo tvanu tvarkytis“, – sako Audronius Ažubalis, Seimo lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys.
Jo nuomone, mokslo visuomenei, kuriai rūpi lietuvių kalba, reikia susitelkti. Kai kurie politikai kalbininkus yra nurašę, esą „jie visada taip kalba“, bet jeigu apie lietuvių kalbos svarbą Seime prabiltų tiksliųjų mokslų atstovas, poveikis iš tiesų būtų.
LMA prezidento profesoriaus habil. dr. Jūro Banio manymu, dėl mokslo vertinimo sistemos ir vadinamųjų krepšelių formavimo atsakomybę turėtų prisiimti Seimas. Kaip ir dėl to, kad humanitariniai mokslai ir lietuvių kalba nėra pakankamai finansuojami. Iki šiol neištaisytos 2009 m. Seimo priimtų įstatymų klaidos. LMA prezidentas piktinasi, kad Lietuvoje moksliniams tyrimams skiriama vos 0,25 proc. BVP – mažiau nei Bulgarijoje ir Rumunijoje: „Apie kokią mokslinę kalbą mes išvis galime kalbėti? Yra didžiulė bėda. Ačiū Dievui, kad pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl mokslinių tyrimų finansavimo didinimo. Tai va, tikiuosi, kad sudarant kitų metų biudžetą į tai bus atsižvelgta.“
LMA prezidentui antrina VLKK pirmininkas A. Antanaitis: „Norėčiau žinantiems priminti, o nežinantiems pristatyti švietimo ir mokslo ministrės 2017 m. spalio 4 d. įsakymą „Dėl kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir meno veiklos vertinimo reglamento“. Ten nustatytas mokslinių darbų vertinimas taškais. Taigi, už tarptautiniu mastu pripažintos mokslo leidyklos išleistos mokslo monografijos autorinį lanką skiriama 15, už kitos leidyklos autorinį lanką – 7 taškai. Už mokslo straipsnį tarptautiniame žurnale – 5 taškai, kitame recenzuojamame žurnale – 2. Moksliniai žodynai išvis neminimi tarp mokslo darbų, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos vietovardžių žodynas, kuris de facto yra mokslo tiriamasis darbas, vertinamas 7,5 karto mažiau nei monografija, išleista tarptautiniu mastu pripažintos leidyklos, 3,5 karto mažiau nei monografija, išleista kitos leidyklos, ir 2,5 karto mažiau nei vos ketvirčio autorinio lanko dydžio straipsnis tarptautiniame žurnale. Tai štai apie kokį lituanistikos tarptautiškumo ir nacionalumo balansą galime kalbėti.“
Tad ar išliks lietuvių kalba mokslo kalba?
„Šiandien mes turime susitarti, kokia turėtų būti kalbos politika ir mūsų mokslo kalba. Nes nesusitarimas akivaizdus. Minėjau Švietimo ir mokslo ministeriją, Mokslo tarybą, turiu paminėti ir universitetų rektorių konferenciją, prieš pusantrų metų reikalavusią universitetų rektoriams teisės nemokėti valstybinės kalbos. Dabar tos kalbos kol kas nutilusios, bet aš iki šiol niekaip negaliu suprasti, kam to reikėjo. Reikalavimas mokėti kalbą nekeliamas kviestiniams profesoriams, patarėjams ar konsultantams, bet ar gali valstybinės kalbos nemokėti rektorius, aukščiausio rango vadybininkas? Kokia kalba vyktų gyvenimas su visiškai lietuviškai nesigaudančiu rektoriumi?
Turime susitarti, bet, mano galva, tam tikrų prošvaisčių yra.
Pirmiausia Seimas neseniai priėmė kalbos politikos gaires skaitmeninėje erdvėje. Tas dokumentas veikia, einama prie konkrečių projektų. Visiškai sutinku: jei lietuvių kalbos nebus informacinėse technologijose ir visų elektroninių paslaugų, skaitmeninių išteklių neturėsime lietuvių kalba, tikrai neatlaikysime konkurencijos.
Antra, pradėjome kurti ilgalaikę lietuvių kalbos strategiją. Prie jos einame palyginti ilgai ir sunkiai, ko gero, vieni iš nedaugelio ES tokios strategijos dar neturime. Bet, manau, po metų, daugiausia dvejų ją turėsime. Ten turėsime atsakyti, kokia bus mokslo kalba“, – optimistine gaida baigia diskusiją VLKK pirmininkas A. Antanaitis.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
Užsakymo nr.: PT_88565149