Jau šešerius metus JAV programavimo paslaugų įmonėje „Devbridge“ dirbantis technologijų direktorius dalijasi asmenine patirtimi apie technologijų studijas, profesinę patirtį ir pirmąją pažintį su IT sritimi.
Gimėte ir augote medikų šeimoje, kas paskatino pasirinkti technologijų kryptį?
Mokykloje nežinojau, kokios profesijos atstovu norėčiau būti, nors abu tėvai yra medikai, tačiau savo kelio jie man nepiršo. Tėtis labai aiškiai pasakė, kad kiekvienam darbui reikia pašaukimo. O jeigu medicinai jo nepajutau dar vaikystėje, tada gal ir nebereikėtų rinktis šios srities. Man labai patiko tikslieji mokslai, todėl baigęs mokyklą svarsčiau apie verslą ir technologijas. Aplinkybės lėmė, kad įstojau į Kauno technologijų universitetą Informatikos studijas. Tuomet tarp populiarių specialybių buvo vadyba, teisė, kiti socialiniai mokslai, tad mano pasirinkimas šiek tiek mane patį baugino – nebuvau visiškas tikras, ką tiksliai veiksiu baigęs studijas. Tačiau šios abejonės kamavo tik pačioje pradžioje, įstojus mokytis klausimų nebekilo – antrame kurse pagal studijų mainų programą išvykau į Čikagą, kur dirbau ligoninėje, IT priežiūros srityje. O jau trečiame kurse, dar studijuodamas, pradėjau dirbti Lietuvoje.
Kokia buvo pirmoji pažintis su technologijomis? Nuo ko viskas prasidėjo?
Pirmą kartą susižavėjau technologijomis, kai buvau berods 9-oje klasėje, tėvai nusipirko kompiuterį, kuris tuo metu buvo daugeliui neprieinama prekė. Taip pat gavau diskelį su žaidimais, kuriame visi žaidimai buvo suarchyvuoti. Nei aš, nei mano tėvai nemokėjome jų išarchyvuoti, o aš labai norėjau pažaisti. Teko perskaityti visą prieinamą literatūrą, kol galiausiai pavyko. Nuo to viskas ir prasidėjo. Klausimų vis daugėjo, o atsakymus norėjosi kuo greičiau savarankiškai surasti. Taip susidomėjimas technologijomis augo, kol galiausiai įstojau į informatikos studijų programą, o vėliau išvažiavau studijuoti į Daniją.
Sėkmingai baigėte Olborgo universitete magistrantūros studijas ir gavote kvietimą studijuoti doktorantūroje, tačiau kodėl nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?
Danijoje buvo įdomu, motyvavo ir tai, kad gavau stipendiją. Studijos Danijoje yra mokamos, tačiau studijavau visiškai nemokamai. Sekėsi labai gerai, tačiau visada norėjau sugrįžti į Lietuvą. Man čia patinka, o ir mūsų šalyje yra atsivėrusios neribotos karjeros galimybės, ypač IT srityje. Danijoje buvo gana sudėtinga pritapti, kitokia aplinka, žmonės, ryškūs kultūriniai skirtumai. Kita vertus, mačiau, kaip keičiasi IT sritis Lietuvoje, kokios atsiveria didelės galimybės mūsų šalyje, todėl nusprendžiau sugrįžti į gimtąjį Kauną ir jomis pasinaudoti.
Esate viename interviu užsiminęs, kad programuoti gali išmokti visi ir kad tai nėra taip, sudėtinga, kaip gali atrodyti iš šalies?
Taip ir yra. Techninė dalis nėra tokia sudėtinga, kaip daugeliui atrodo. Žinoma, reikia analitinio mąstymo, bet išmokti programuoti tikrai gali visi. Programavimas – labai plati profesija, kurioje kiekvienas gali atrasti sau mieliausią darbo specifiką. Požiūris, kad programuotojas tik sėdi prie kompiuterio ir beveik su niekuo nebendrauja jau yra labai pasenęs. Kaip svarbius sugebėjimus šiai profesijai šiandien akcentuočiau komandinį darbą, bendravimo įgūdžius, gebėjimą spręsti konfliktus. Požiūris į darbą ir asmeninės savybės turi lemiamos reikšmės, nes techninius dalykus yra lengviau išmokyti nei pakeisti žmogaus nusistatymą. Su programavimu glaudžiai susijusios ir kitos sritys – dizainas, programinės įrangos testavimas ir daugelis kitų.
O kodėl jūs pasirinkote būtent programavimo kryptį?
Programuotojo darbas mane labiausiai žavi dėl to, kad gali išspręsti pačias įvairiausias problemas, nuolat mokaisi naujų dalykų. Spektras iš tiesų platus, o visuomet norisi darbą atlikti geriau, kokybiškiau. Tai ir yra tas variklis, kur kasdien padeda judėti į priekį. Mane labiausiai ši profesija žavi savo dinamiškumu – negali užsistovėti vietoje, turi nuolat mokytis, tad ir nuobodu nebūna. Tokiame darbe yra mažai rutinos. Pradėjau dirbti dar bakalauro studijų metais ir niekada nesigailėjau. Nors šiuo metu mano dabartinės pareigos didžiąja dalimi sudaro vadybinis darbas, tačiau programavimo irgi neužmirštu.
O ko reikia, norint tapti geru programuotoju?
Mažiau susidūrę su programuotojo darbu retai nutuokia, kad šiame darbe turi gerai išmanyti ir kitas disciplinas. Pavyzdžiui, kurdamas finansinę programą, turi suvokti kaip veikia finansai, medicininę – žinoti anatomijos pagrindus ir pan. Kartą turėjau atsiversti ir prisiminti 7-os klasės geometrijos vadovėlį. Man per savo karjerą teko išbandyti įvairiausių sričių, esu nuolatiniame pokyčių sūkuryje. Svarstantiems apie programuotojo darbą reiktų pasiruošti nuolatiniam naujų dalykų mokymuisi ir pažinimui, tai man yra didžiulis privalumas. Programavimas – tai veiksmų skaldymas į mažesnius vienetus. Reikia ne tik inžinierių savybių. Programuotojas turi mokėti programavimo problemą paaiškinti paprastai, viešojo kalbėjimo įgūdžiai čia irgi yra svarbūs, kaip ir mokėti perprasti kliento verslo specifiką.
Prie „Devbridge“ komandos prisijungėte prieš šešerius metus, kas paskatino ateiti būtent į šią įmonę? Kaip atrodo jūsų kasdieninis darbas?
Prie „Devbridge“ komandos prisijungiau, kai sulaukiau skambučio iš Lietuvos padalinio vadovo Viktoro Gurgždžio. Maloniai pasikalbėjome, iš karto supratau, kad bus daug iššūkių. Įspūdį darė ir klientų vardai, įdomūs projektai, todėl nedvejojau. Tuo metu norėjosi pokyčių ir labai norėjau išbandyti darbą būtent projektinėje įmonėje.
Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu konsultuodamas prie įvairiausių projektų įmonėje dirbančias komandas, stengiuosi iki smulkmenų išsiaiškinti, kokio rezultato tikisi klientai, kokią problemą jie sprendžia. Mano darbas – tai nuolatinis bendravimas su klientais. Karjeros pradžioje programuotojai techninio darbo turi daugiau, o kylant kvalifikacijai žmogus vis labiau įtraukiamas į įvairius procesus, bendravimą su klientais, tad ir darbo diena tampa įvairesnė.
Jauni specialistai taip pat turi kasdienius susirinkimus su komanda, kuriuose aptaria vykdomus projektus, įsivertina, kas sekasi gerai, o kur reikėtų pagalbos, tad komandinis darbas svarbus visuose karjeros etapuose. Visuomet sudaromos galimybės mokytis įmonės viduje, o toliau jau viskas priklauso nuo pačio žmogaus noro ir požiūrio į darbą.
Ką šiandien sau gali leisti pradedantysis ir patyręs programuotojas?
Šiandien rinkoje taip trokštamiems specialistams siūlomas dažnai vidutinį atlyginimą šalyje gerokai viršijantis atlygis. Paprastai programuotojai gali nesukti galvos dėl finansinės gerovės, leisti sau užsiimti mėgstamais hobiais, keliauti.
Žinoma, tik pradėjus karjerą jaunam programuotojui aukso kalnų nereikėtų tikėtis, tačiau augant kvalifikacijai auga ir už darbą skiriamas atlygis. Pačioje pradžioje atlygis siekia Lietuvos vidurkį, tačiau tobulėjant jis labai greitai kyla, jau po pusmečio, metų programuotojo alga gali augti dvigubai ir daugiau. Programuotojo atlygio ribos yra iš ties plačios. Visada sakau, jog mes visi savo atlyginimą ne gauname, o užsidirbame. Taisyklė paprasta – jeigu žmogus gali daryti sudėtingesnius darbus, jis už tai ir gauna atitinkamai daugiau.
Darbuojatės jau daugiau nei dvidešimt metų IT srityje, ar pakito jūsų požiūris į programuotojo profesiją? Ar galima teigti, kad mažėja stereotipų apie programuotojus?
Požiūris gerokai pakito, nors vis dar pasitaiko įvairiausių stereotipų. Anksčiau dažniausiai pasitaikydavęs stereotipas, jog programuotojas – tai moksliukas, kuris neatsitraukia nuo kompiuterio ekrano, su kuriuo sunku susišnekėti, tačiau pažvelgus į šios profesijos atstovus pamatytume visiškai kitokį vaizdą. Tai kūrybiškumo reikalaujanti profesija, tad savo aplinkoje turime daug įdomių žmonių. Vieni kaituoja, kiti bėgioja, konstruoja robotus ar prisideda prie socialinės veiklos – neatlygintinai moko vaikus mūsų įkurtose nemokamose „Sourcery“ akademijose. Džiugu, kad programavimas šiandien, nors ir pamažu, sulaukia vis daugiau moterų dėmesio. Greičiausiai stereotipai atsiranda dar mokykloje. „Devbridge“ organizuojame nemokamas kūrybinių technologijų ir programavimo pagrindų akademijas vaikams „Sourcery for Kids“, kurios skirtos 7-14 metų vaikams. Įdomu tai, kad į jas ateina beveik po lygiai berniukų ir mergaičių ir nėra jokių požymių, kad mergaitėms sektųsi prasčiau. Vis dėl to artėjant stojimams į universitetus šis skaičius ženkliai sumažėja, tad panašu, kad požiūris pasikeičia kažkur pakeliui.
Šių metų prognozės nedžiugina, atrodo, kad valstybinį IT egzaminą rinkosi dar mažiau abiturientų nei pernai?
Programavimas bus paklausi profesija ateityje. Didesnė problema ta, kad gerų specialistų nuolat trūksta, o ateityje trūks dar labiau. Ir tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, tad turės didėti darbo efektyvumas, o pats poreikis turbūt niekuomet ir nemažės. Be to, svarbu nepamiršti, kad programos sensta, tad reikia perdaryti ir tai, kas jau yra sukurta. Visiems, svarstantiems ir nežinantiems, ar programavimas galėtų būti jų pašaukimas, tiesiog reikėtų pabandyti pažvelgti į šią profesiją plačiau. Užsirašykite į būrelį, akademiją, pabandykite suprogramuoti robotuką, pasidomėkite populiariausiomis programavimo kalbomis internete. Gal tai bus įdomaus profesinio kelio pradžia? Viskas yra įmanoma, tik jeigu yra daug motyvacijos ir užsispyrimo.
Užsakymo nr.: PT_87567967