Apie aplinką tausojančias perspektyvas žemės ūkio sektoriuje pasakoja Kristina Simonaitytė, Žemės ūkio ministerijos ministro patarėja klimato ir agroaplinkosaugos klausimais.

Žemės ūkis – ir aplinkos teršėjas, ir valytojas

Klimato kaitos kontekste, pasak K. Simonaitytės, žemės ūkis yra išskirtinis sektorius – būdamas vienas taršiausių, tuo pat metu jis laikomas ir potencialiu aplinkos taršos mažintoju.

„Dalis į aplinką išmetamų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) čia neišvengiamos, nes jos susidaro vykstant natūraliems dirvožemio ar gyvulių fiziologiniams procesams. Tačiau kitaip nei kiti sektoriai, žemės ūkis turi didelį potencialą prisidėti prie klimato kaitos mažinimo – jis gali imtis priemonių absorbuoti anglies dioksidą iš aplinkos, užrakinant jį dirvožemyje ar augalų biomasėje. Žemės ūkis yra vienas labiausiai klimato kaitos paveiktų sektorių, todėl svarbu didinti ir ūkių atsparumą aplinkos pokyčiams“, – svarsto K. Simonaitytė.

Didelį susirūpinimą, pasak jos, šiandien kelia dėl klimato kaitos vykstantis biologinės įvairovės nykimas – nuo meteorologinių sąlygų priklausomą derlių šią vasarą daugelyje ES šalių ypatingai neigiamai veikė įvairios gamtos stichijos, labiausiai – sausra ir gaisrai.

Ūkiuose išauginamo derliaus atsparumą aplinkos pokyčiams, sako K. Simonaitytė, galima padidinti imantis įvairių priemonių: skatinant auginamų kultūrų biologinę įvairovę, taikant sėjomainas, auginant tarpinius pasėlius, tinkamuose dirvožemiuose pereinant prie neariamojo žemės dirbimo.

„Tai pagerintų dirvožemio sveikatą, mažintų vėjo ir vandens eroziją, palaikytų tinkamą drėgmę, didintų dirvožemio biologinę įvairovę ir kitaip tausotų aplinką. Mišrūs ūkiai jau šiandien turi visas sąlygas sumažinti klimato kaitos sukeliamus padarinius“, – sako K. Simonaitytė.

Neišnaudotas potencialas

Deja, šiandien Lietuvos ūkininkai vis dar palieka taršų pėdsaką aplinkoje: žemės ūkis išmeta apie penktadalį visų šalies ŠESD – už jį taršesni tik transporto ir energetikos sektoriai. Nepakankamai subalansuotas, perteklinis mineralinių trąšų naudojimas taip pat blogina vandens telkinių būklę.

„Šiame sektoriuje yra neišnaudotas potencialas didinti energetinį efektyvumą ir tuo pat metu mažinti ŠESD emisijas, tausoti dirvožemį. Svarbu skatinti anglies kaupimo ūkininkavimą, kuris padėtų sugerti anglies dvideginį iš atmosferos. Būtina jau dabar tikslingiau naudoti trąšas ir augalų apsaugos priemones. Sprendimai turi būti kompleksiniai ir inovatyvūs“, – teigia K. Simonaitytė.

Gresianti maisto krizė?

Šiandien vis garsiau kalbama apie maisto krizę, sukeltą dėl karo Ukrainoje sutrikus saugaus maisto tiekimo grandinei. Pasauliniu mastu netolygus maisto paskirstymas pasak K. Simonaitytės, jau laikomas problema.

„Sutrikdytas grūdų eksportas iš Ukrainos didžiausią tiesioginę įtaką turi Afrikos, Azijos šalims – jos labiausiai priklauso nuo ukrainietiškų grūdų. Tačiau Europos Sąjungos (ES) pastangomis jau yra sukurti solidarumo koridoriai – vien per rugpjūtį Ukraina jais eksportavo daugiau kaip 3 mln. tonų grūdų“, – aiškina K. Simonaitytė.

ES deda didžiules pastangas skatindama ekologinį ūkininkavimą, tačiau pesticidais gausinamas derlius, pastebi K. Simonaitytė, šiandien neretam atrodo kone vienintelė išeitis kovojant su šia krize. Vis tik ji tikisi, kad pavyks pasiekti kompromisą.

„Europos Komisija birželį pateikė pasiūlymą dėl augalų apsaugos produktų naudojimo reglamento. Pasiūlymas ambicingas, bet jo įgyvendinimas praktikoje gali būti labai sudėtingas. Tai gali neproporcingai paveikti kai kurių šalių, įskaitant ir Lietuvos, žemės ūkio konkurencingumą. Derybos dėl reglamento dar tik prasidėjo, bus ieškoma kompromisų“, – sako K. Simonaitytė.

Tikslas – žmogui ir aplinkai palankesnė sistema

Siekiant sumažinti pesticidų naudojimą, anot jos, labai svarbu žemės ūkio veikloje taikyti integruotos kenksmingų organizmų kontrolės principus. Jais akcentuojamas sveikų augalų auginimas, kuo mažiau pažeidžiant žemės ūkio ekosistemas ir skatinant žmonėms bei aplinkai kuo saugesnius kenksmingųjų organizmų kontrolės mechanizmus.

„Prioritetas skiriamas necheminiams augalų apsaugos metodams. Cheminiai augalų apsaugos produktai turi būti naudojami tik išimties tvarka: kai kitos efektyvios ir ekonomiškai tinkamos alternatyvos nenaikina kenksmingųjų organizmų. Tam yra sukurtas informacinis įrankis, kuris stebi ir prognozuoja augalų ligų bei kenkėjų plitimą“, – aiškina K. Simonaitytė.

Pagrindinis sprendimas, specialistės teigimu, yra tvaresnio ūkininkavimo praktikų skatinimas. Tai leistų sumažinti trąšų ir pesticidų naudojimą, atstatytų dirvožemio sveikatą, palaikytų biologinę įvairovę. Bene svarbiausia – sušvelnintų klimato kaitą ir didintų derliaus atsparumą jos sukeltiems pokyčiams.

„Šiandien itin daug kalbame apie apsirūpinimo maistu saugumą – tvari žemės ūkio transformacija leistų jį užtikrinti ne tik šiandien, bet ir ilguoju laikotarpiu. Mažiau sąnaudų reikalaujančios technologijos ir subalansuotas išteklių valdymas sukurtų tiek žmogui, tiek aplinkai atsparesnes ir sveikesnes maisto sistemas“, – sako K. Simonaitytė.

Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.