Žuvis tyrinėjantis mokslininkas, Klaipėdos universiteto ichtiologas Robertas Staponkus pastebi, kad užtvankų daroma žala žuvų populiacijai vis didėja. Kai kurių užtvankų nenugriovus, jau netolimoje ateityje Raudonoji knyga gali pasipildyti didele Lietuvoje gyvenančių žuvų rūšių dalimi.
„Iki šiol į Raudonąją knygą jau įrašytų žuvų populiacijos mažėjimui užtvankos taip pat turėjo įtakos – dar visai neseniai į saugomų rūšių sąrašą Lietuvoje buvo įtraukta lašiša, taip pat aštriašnipis erškėtas, skerssnukis. Vis tik iki šiol praeivių žuvų Raudonojoje knygoje nebuvo tiek daug, kiek jų galimai bus ateityje“, – sako R. Staponkus.
Ichtiologas atkreipia dėmesį, kad žuvų populiacijai didelį pavojų šiuo metu kelia ekstremalios hidrologinės sąlygos: nepaisant to, kad kritulių sulaukiame, upėse vanduo yra nusekęs, todėl šaltus ir sraunius upelius mėgstančios jautrios žuvų rūšys kenčia.
„Tiek mes, tiek kolegos iš kitų šalių – Estijos, Latvijos – prieš kelis metus pastebėjome, kad upėse jau atsiranda patogenų, ypatingai veikiančių lašišines žuvis. Dėl patiriamo streso, išnykti gali visas tų metų žuvų prieaugis. Šiuo atveju iš vienos pusės užtvankos gali būti naudingos – ypatingai aukštupiuose, kur vanduo sulaikomas ir vasarą atiduodamas. Tačiau jeigu mes turime atvirą vandens telkinį, visada nubėga tik viršutinis jo sluoksnis, kuris būna labiausi įšilęs. O sušilęs vanduo pakeičia visą terminį upės režimą ir žuvims įprastas gyvenimo sąlygas“, – paaiškina R. Staponkus.
Kitas svarbus aspektas – užtvankų daroma žala ne tik gamtai, bet ir gyventojų turtui bei sveikatai. Visai neseniai įvykusi Panevėžio „Ekrano“ užtvankos avarija – jau ketvirtoji šiemet. Prieš tai griuvo Adakavo, Palapojės ir Spiečiūnų užtvankos. Problema, regis, akivaizdi – Lietuvos užtvankos yra pasenusios, daugelis jų neprižiūrimos, todėl yra nesaugios.
Nugriovus techniškai netvarkingas ir reikšmingos naudos gyventojams neduodančias užtvankas, galima tikėtis bent dalinai atstatyti anksčiau buvusią žuvų populiaciją Lietuvos upėse.
„Tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse Lenkijoje ar Latvijoje lašišinių žuvų populiacija neatsistato būtent dėl riboto žuvų prieinamumo prie istorinių jų nerštaviečių, nes kai kurios itin svarbios upės – tokios kaip Jūros ar Salantų – vis dar užtvenktos. Žinoma, ne visas užtvankas būtina griauti, nes kai kur toks pasirinkimas aplinkosaugine prasme didelės naudos ir neturėtų“, – sako R. Staponkus.