Televizijos laidų vedėja B. Nicholson prisipažįsta esanti Dainų šventės fanė nuo pat vaikystės.
„Tai mūsų tautos esmių esmė, Dainų šventėmis parodoma pagarba praeičiai, mūsų regionų skirtumams. Mes susijungiame dainoje, per ją pajuntame vienybę. Tai yra taip nuostabu! Joks koncertas šiai visuotinei šventei niekada neprilygs. Ypač šių metų 100-ąjį jubiliejų mininčiai Dainų šventei“, – įsitikinusi ji.
Laidų ir renginių vedėjas, humoristas M. Stonkus sako, jog šių metų Dainų šventė vyksta ypatingu laiku ir jos prasmė tampa kaip niekada aktuali:
„Nerami geopolitinė situacija mus verčia atsisukti į savo šaknis, į savo identitetą, susimąstyti apie tai, kas esame. Todėl labai svarbi tampa Lietuvos istorija, jos folkloras, kultūra.“
Pasak jo, būtent Dainų šventės yra viena iš tokių mūsų tapatybei ir jos stiprinimui svarbių tradicijų, kurias būtina puoselėti.
Dainininkas Free Finga sako, jog dalyvavimas Dainų šventėse ir dainavimas kartu visiems žinomas dainas suteikia unikalios patirties visa esybe pajusti garso galią ir vienybę su visais Dainų šventės dalyviais bei žiūrovais.
„Kur giria žaliuoja...“
M. Stonkus džiaugiasi, kad šįmet dalyvavo Dainų šventės žygyje per Lietuvą ir buvo koncerto vedėjas gimtojoje Plungėje.
„Dainų šventėse arba dalyvauju, arba pasižiūriu per televiziją. Šioje jubiliejinėje Dainų šventėje noriu būti su savo artimaisiais bei draugais. Tikiuosi pamatyti Dainų dieną, dar kartą gyvai išgirsti dainuojant „Kur giria žaliuoja“, taip pat labai norėčiau pasižiūrėti, kaip Kalnų parke šoka iš visos Lietuvos suvažiavę šokių kolektyvai“, – šventės planais dalijasi pašnekovas.
M. Stonkus pasakoja, kad Dainų šventėje žiūrovu teko būti daugybę kartų, tačiau dalyviu – tik vieną.
„Pirmoji ir vienintelė Dainų šventė, kurioje dalyvavau, vyko 1998 metais. Tuomet man buvo vienuolika. Pamenu, vykome į Vilnių, gyvenome buvusio Pedagoginio universiteto bendrabučiuose, kambariuose įsikūrėme po keturis, miegojome dviaukštėse lovos. Vaikui iš Plungės tai buvo neapsakoma patirtis“, – prisimena jis.
Ir nors jaunieji šokėjai turėjo kiekvieną dieną repetuoti tada dar nenugriautame „Žalgirio“ stadione, kęsti karštį, tačiau M. Stonkus renginio jaudulį bei džiaugsmą pamena iki šiol:
„Įsiminė vyriausiojo choreografo balsas, skambantis per megafonus. Daug jaudulio ir smagumo kėlė tiesioginė renginio transliacija. Vienoje vietoje buvo tiek daug vaikų, o kažkas pasirūpino, kad jiems visiems būtų dalijama kramtomoji guma. Anuomet tai buvo neįsivaizduojamo lygio pramoga – daugybė nemokamos kramtomosios gumos, kurią kišome į savo lininius kostiumus. Jei žiūrėsite kada nors tų metų vaizdo įrašą, galite būti tikras, jog visų vaikų kišenės prikimštos to gardumyno.“
M. Stonkus sako tuos metus įsiminęs dar ir dėl to, kad vyko Pasaulio futbolo čempionatas, taip pat pirmą kartą pamatė „McDonald's“ restoraną, kuris tuomet Lietuvoje buvo didelė naujovė.
Garsus aktorius džiaugiasi, kad Mažeikių choreografijos mokyklos tautinių šokių kolektyvo „Kauškutis“, kuriame anuomet jis ir šoko, vadovė Jolanta Tendienė buvo įvertinta – šįmet Prezidentas apdovanojo pedagogę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Tradicija, kuri augina asmenybes
Prisimindamas savo vaikystės laikų Lietuvą, M. Stonkus sako, jog anuomet didžioji jos dalis atrodė taip, kaip ir Mažeikiai, kuriuose jis lankė choreografijos mokyklą – pilka, niūri, žmonės neturėjo pinigų.
„Tačiau mes šokome. Kai kurių mano draugių mamos šoko, o dabar mano draugų vaikai šoka. Tai perduodama iš kartos į kartą. O dainuodami ar šokdami mes patiriame bendrumo jausmą, išmokstame disciplinos, puoselėjame savo identitetą. Taip sukuriama galimybė vaikui tobulėti, socializuotis“, – apie tapatybę puoselėjančias veiklas pasakoja garsus laidų vedėjas.
Jis įsitikinęs, kad jauniems žmonėms reikėtų suteikti terpę, kurioje jie galėtų būti drauge dainuodami, šokdami, o po to būtų apdovanoti tokiais dideliais ir gražiais renginiais, kaip Dainų šventė.
„Ši šventė graži ir reikalinga. Čia nėra vieno šokėjo ar dainininko pasirodymas – tai visos Lietuvos šokių ir dainų kolektyvų suvažiavimas, o kartu dar didesnis pasidalinimas bendrystės jausmu – kad ir visiems dainuojant tas pačias dainas“, – kalba M. Stonkus.
Jis sako negalintis suprasti, iš kur atsiranda kažkokie postringavimai apie Dainų šventes, tautinius kostiumus ir tariamas jų sąsajas su sovietmečiu:
„Jau šimtą metų žmonės susirenka į Dainų šventę. Ypač dabar ne laikas ir ne vieta ją kritikuoti tiems, kurie nėra nei joje buvę ir jos matę, nei dalyvavę. Vokiečiai dėvi tautinį kostiumą reikia ar nereikia, ispanai, italai, norvegai, suomiai puošiasi savo tautiniais kostiumais per nacionalines, religines šventes. Kodėl to nereikia mums? Žmogus laisvas rinktis. Svajoju ir aš kada nors turėti tautinį kostiumą.
Lietuva tokia maža šalis, kurią gali pervažiuoti per tris valandas, o kiekvienas regionas turi unikalų kostiumą, dialektą... Man tai labai gražu. Turėkime tai ir tuo džiaukimės.“
Dėl šventės atidės darbus
Televizijos laidų vedėja B. Nicholson sako nežinanti, ar yra Lietuvoje žmogus, kuriam Dainų šventė būtų nesvarbi.
„Tai mūsų tautos esmių esmė. Esu Dainų šventės fanė, visuomet einu, kai tik ji būna. Vaikystėje esu joje dainavusi, taip pat čia yra dalyvavusi ir mano dukra. Buvo didžiulė laimė žiūrėti į ją, dainuojančią ir vilkinčią tautinius drabužius“, – emocijomis dalijasi pašnekovė.
B. Nicholson dainuoti į Dainų šventę vyko kokių vienuolikos ar dvylikos metų kartu su Kėdainių muzikos mokyklos choru:
„Lankiau muzikos mokyklą, taigi dainavau ir jos chore. Dalyvauti Dainų šventėje anuomet visiems buvo didžiulis įvykis, choristams buvo pasiūti tautiniai kostiumai. Gyvenome vienoje sostinės mokyklų, miegojome ant grindų – tikrai buvo įsimintina ir smagu.“
B. Nicholson džiaugiasi, kad šiemet pavyko įgyvendinti vieną seną svajonę – pasisiūti tautinį kostiumą, kuriuo pirmą kartą ir pasipuoš būtent per Dainų šventę.
„Prieš siūdindamasi labai domėjausi tautiniu kostiumu, bendravau su specialistais. Drabužį siuvo ir audė meistrai, kurie apie jį gerai nusimano ir gerbia tradiciją. Danutė Keturakienė konsultavo, kad visas kostiumas būtų vientisas ir atitiktų regiono ypatybes. Pasirinkau gerbti etnografų, tautodailininkų požiūrį – regionai turi skirtingas tradicijas, ir mes nepainiojame – rūbas turi joms paklusti“, – pasakoja laidų vedėja.
Ji leido sau laisvę pasirinkti kostiumą ne pagal savo pačios šaknis, o pagal geografiją:
„Esu aukštaitė, tačiau siūdintis nutariau dzūkišką kostiumą. Gyvenu Vilniuje, arčiau Dzūkijos. Be to, man tas kostiumas tiesiog gražesnis“, – šypsosi pašnekovė.
B. Nicholson dėl jubiliejinės Dainų šventės netgi atsisakė kai kurių darbų, kad galėtų ja pasidžiaugti kaip svečias – ypač laukia Šokių dienos. Moteris prie renginio prisidės ir dar vienu aspektu – ves per LRT vieną laidą, skirtą Dainų šventei.
Vienybės su tauta ir istorija jausmas
Free Finga (T. Narkevičius) Dainų šventėse dalyvaudavo dainuodamas „Ąžuoliuko“ chore 2007 ir 2009 metais. Jis pasakoja, jog ryškiausi prisiminimai susiję su bendrumo jausmu, balsų mase ir kitų chorų pasirodymais.
„Kai ilgai ruošiesi dideliems koncertams atskiroje repeticijų salėje su choru, negali pajusti, kiek žmonių tuo pačiu metu taip pat ruošiasi. Tačiau Vingio parko estradoje, matydamas daugybę pačių įvairiausių, skirtingiausių žmonių, kartu dainuodamas, pajunti neapsakomą vienybę su savo veikla, tauta, muzika, istorija ir aplinka“, – išgyventa patirtimi dalijasi T. Narkevičius. Jis sako, kad šiemet pirmą kartą šventėje dalyvaus kaip svečias ir žiūrovas, tačiau nepaisant to pagrindines dainas vis tiek trauks drauge su visais.
Pasak T. Narkevičiaus, dalyvavimas šiose šventėse jam suteikia unikalios patirties pajusti ir pabūti milžiniško muzikinio instrumento – jaunimo balso – dalimi:
„Jis simboliškai stiprus ir reikalingas labiau nei bet kada. Dainuodamas su minia gali net fiziškai pajusti garso galią, kuri įsirėžia ilgam, ypač atliekant kai kurias labai dinamiškas dainas, pavyzdžiui, „Kur giria žaliuoja“.
Šimtmetį mininčios Dainų šventės organizatoriai kviečia apsilankyti 10 nemokamų renginių. Liepos 6 dieną Vingio parke vyksiančią Dainų dieną bus galimybė stebėti nemokamai stovimose vietose. Visa programa: www.dainusvente.lt/programa