„Yra toks gražus pasakymas, kad meditacija įvyksta tarp dviejų įkvėpimų“, – sako J. Šeduikytė ir pabrėžia, kad besaikis tikslų siekimas ir rezultatų įgyvendinimo vaikymasis sukelia perdegimą, trukdantį toliau dirbti. „Deja, tai yra šių dienų aktualija. Tai pastebiu ir vesdama savo emocinės sveikatos laidą „Lipt stogais su Jurga“, nes, kalbindama žinomus ir daug dirbančius žmones, girdžiu, kad pertraukėlės dažnai yra pamirštamos, tarsi perkeliamos į ateitį, o ta ateitis taip niekada ir neateina“, – pasakoja atlikėja. Ji teigia, kad ilgesnės ar trumpesnės pertraukėlės yra būtinos, norint suprasti, kaip jautiesi, o geriausias jos atrastas būdas išsiaiškinti savo jausmus – kvėpavimo ir fizinė rytinė mankšta, dienoraščio rašymas arba knygų skaitymas, kai rašyti nesinori, ir būtinai – pokalbiai su artimais draugais.
Kalbėdama apie savo daromas pertraukėles J. Šeduikytė pabrėžia, kad skiriasi jų trukmė. „Viena pertraukėlė yra pranajamos (angl. Pranayama) pakvėpavimas, tai darau kiekvieną rytą. Jis padeda atsigauti po nakties sapnų ir būsenų, taip pat grįžti į save, kai užsisuku darbų sūkury. O būna ir tokia pertrauka, kai savaitei išvažiuoju atostogų. Tokiu atveju svarbu nepradėti ten dirbti, leisti smegenims pailsėti, – kalba atlikėja. – Nors dažnai to nepastebime, kūnas nuolat kalba su mumis, siunčia įvairius signalus, tad būtina atsisėsti ir įsiklausyti. Būtent pertraukėlės tarp darbų yra pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis, nes kūryba ateina iš jausmo, gimstančio atlaisvintoje vidinėje erdvėje. Dažnai informacijos ir atsakomybių gausa, nuolatinis bendravimas soc. medijų kanalais užgožia jausmą ir jam tarsi nebelieka vietos. Jautiesi persisėmęs kitų žmonių energijos kaip kempinė. Tokiu atveju svarbu atsitraukti ir pabūti su savimi, pastebėti ir įsivardinti vidinę būseną. Esu įsitikinusi, kad su kitu žmogumi geriausia dalintis iš savo vidinio pertekliaus, bet jokiu būdu neatiduoti paskutinių likusių jėgų.“
Vandens pertraukėlės – kūrybos, įkvėpimo ir vidinės ramybės šaltinis
Anot atlikėjos, vanduo yra svarbus ne tik kasdienybės, bet ir kūrybos elementas.
„Vanduo yra mano jautrioji pusė. Mano dainose vanduo visada yra vienas pagrindinių viską rišančių elementų, kartu su vidine ugnimi, gyvybę palaikančiu oru ir stabilią atramą teikiančia žeme. Nors vaikystėje labai bijojau vandens po to, kai vos nenuskendau, pradėjusi lankyti plaukimo pamokas, labai pamėgau plaukti. Dabar, nors ir nebelankau pamokų, kartais nueinu paplaukioti. Ir dar – šią vasarą pastebėjau, kad nebebijau plaukti ir ežere. Po keliasdešimt baimės metų į nieką šio jausmo nekeisčiau: jaučiu, kad išplaukčiau net ir sudėtingoje situacijoje, kūnas jau žino, kaip vandenyje elgtis, atsimena. Man atrodo, kad svarbu neatimti iš savęs ir savo vaikų galimybės mėgautis vandeniu, nes jis suteikia tarsi švelnaus apkabinimo jausmą. Vanduo ne tik ramina, bet ir grąžina energiją. Mokslininkų teigimu, 70–80 proc. mūsų kūno sudaro vanduo, todėl sąveika su juo yra ypač svarbi. Būdami šalia vandens ar jame, mes sugeriame jo ramybę ir atiduodame savo dienos nuovargį. Tarsi patys tampame vandeniu, kuris tyvuliuoja aplinkui. Pavyzdžiui, po koncerto visuomet mėgstu nusiprausti po dušu, būtinai pakišu ir galvą – šis ritualas nuima visus negatyvius dalykus, jaučiuosi kaip naujai gimusi“, – kalba J. Šeduikytė.
Ji atskleidžia, kad vandens gėrimas yra sąmoningas veiksmas jos gyvenime ir rytais visada galima rasti prie lovos pastatyto vandens. „Apsistatau vandens buteliukais ir talpyklomis visuose namuose, kai einu ir užkliūva akys, tuomet atsigeriu. Stengiuosi nešiotis gertuvę. Šiuo metu nešiojuosi „UNIQA“ gertuvę, nes pradėjau gerti šį vandenį, taip pat labai patogu turėti pusantro litro talpyklą. Manau, kad tai yra mano asmeninis minimumas, kurį per dieną, ypač vasarą, privaloma išgerti. Gertuvė yra puikiausias primintukas, nes apsisuki, pamatai ir atsigeri“, – sako ji. Moteris teigia, kad mes ne tik išgeriame per mažai vandens, bet ir pamirštame atkurti elektrolitų kiekį ypač karštomis dienomis.
Naujausia daina – apie baimę ir drąsą jai pasipriešinti
Vanduo – taip pat vienas pagrindinių naujausio atlikėjos kūrinio „Tik aš ir tu“ elementų. „Savo kūryboje visuomet siekiu parodyti vidinės žmogaus būsenos kismą. Naujausia mano daina, kaip ir jos vaizdo klipas, yra apie baimę ir drąsą ją pasitikti. Labai džiaugiuosi, kad vanduo, kuriame tyvuliuoja visa ši istorija, yra tiesiogiai susijęs ir su šio muzikinio vaizdo klipo partneriais – natūraliu mineraliniu vandeniu „UNIQA“. Šį prekės ženklą išvydau Ukrainai paremti skirtame renginyje ir panorau bendradarbiauti. Jiems labai patiko mintis prisidėti prie muzikinio vaizdo klipo sukūrimo, o man gera žinoti, kad tai nėra atsitiktinis rėmimas, bet, pirmiausia, sutampame idėjiškai, vertybiškai. Kuriant vaizdo klipą man buvo duota visiška kūrybinė laisvė, tuo labai džiaugiuosi, ir, manau, pavyko kūrybiškai įgyvendinti sumanymą“, – sako J. Šeduikytė ir užsimena, kad klipas dienos šviesą pasieks vėlyvą rudenį.
Ji priduria, kad naujajame vaizdo klipe nusifilmavo ir jo kūrybinės komandos žmonės. „Mes jų klausinėjome apie baimes, koks jų baimių įveikimo receptas ir kaip elgtis, kad ne baimės valdytų mus, o mes jas. Manau, tai labai aktuali tema, atsižvelgiant į neramią situaciją pasaulyje. Būtent mūsų vidinė stiprybė, susivokimas čia ir dabar, tikrųjų jausmų įvardijimas bei priėmimas yra mūsų asmeninis „gyvasis vanduo“, padedantis transformuoti baimę į motyvaciją. Nuo požiūrio priklauso, sunkus ar lengvas mūsų gyvenimas“, – sako atlikėja.
Įkvėpimas – sekundės reikalas
„Idėjos dainoms dažnai gimsta netikėtose vietose. Kelionės metu, pavyzdžiui, vairuojant, galima naudoti vairą kaip perkusiją ir bandyti sukurti ritmą, niūniuoti dainuoti ar rėkauti – vis tiek niekas negirdi. Atsipalaidavęs kūnas geriau įsiklauso į kūrybos procesą, todėl kelios dainos gimė būtent taip. Tas įkvėpimas yra sekundės reikalas, jį reikia gaudyti – pavyzdžiui, vieną kartą telefonui išsikrovus, teko valandą kartoti naujos dainos priedainį, kol grįžusi namo jį įrašiau. Todėl svarbu visada turėti po ranka pieštuką, tušinuką ar telefoną“, – pasakoja Jurga.
Moteris atskleidžia, kad jos pirmoji knyga gimė šalia upelio, o naujausios dvi knygos pradėtos ir užbaigtos prie marių – kiekvienas vandens telkinys skirtingai įkvepia kūrybiniam procesui, bet vienodai suteikia protui ramybės, o vaizduotei – erdvės. „Padeda ir ramus kvėpavimas, kai atsisėdi su stikline vandens, stebi savo kvėpavimą ar aplinką. Mintys rimsta, sąmonė, atrodo, prašviesėja tarsi dangus, iš kurio vėjas išvaiko debesis. Tada gali viską“, – priduria ji.
Ramybės ir laimės būsena ateina per savęs pažinimą
„Jeigu galvojate, kad kitiems sekasi geriau negu jums, noriu pasakyti, kad visiems būna ir šviesių, ir tamsių dienų, svarbiausia – atrasti ir priimti tikrąjį, o ne iliuzinį, išsvajotą save. Tikroji vidinė ramybė kaip pastovi būsena ateina per savęs pažinimą ir vėliau – per dalijimąsi, nes mes esame socialios būtybės, mums labai svarbus mūsų individualumo priėmimas ir palaikymas. Jei viduje kirba noras sulįsti į savo kiautą, svarbu laiku paskambinti draugui, draugei, mamai, broliui, paklausti, kaip sekasi, megzti ryšį. Ryšys gali būti ne tik su žmogumi, bet ir su gamta, medžiais, paukščiais. Pabuvę gamtoje dvi tris dienas be mobiliųjų telefonų mes nusiraminame, akys pradeda stebėti aplinką, protas nutyla. Kodėl? Todėl, kad natūralus gamtos tempas perpus lėtesnis nei aplinkinio skubančio pasaulio, kurį susikūrėme. Galime tuo puikiausiai pasinaudoti. Manyčiau, kad tokia pertrauka yra vienas esminių dalykų ir ją tiesiog reikia įsirašyti į darbų sąrašą maloniu pavadinimu „laikas sau“ arba žaismingai – tiesiog „pertraukėlė“, – sako J. Šeduikytė.