Mokykla, kurioje laukiami visi
Nuo 2002 m. ugdymo programą, paremtą įtraukiojo ugdymo vertybėmis, įgyvendinanti Raseinių r. Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazija – puikus pavyzdys, kuomet mokinių įvairovė yra vertinama ne kaip iššūkis, o galimybė kurti tolerantišką ir empatišką aplinką. Gimnazijos direktorės Danutės Janukienės teigimu, šiandien stebimi pokyčiai švietimo sistemoje – tai besikeičiantis visuomenės požiūris į skirtingus vaikų poreikius.
„Nors apie vaikus, turinčius specialiuosius ugdymosi poreikius, viešai pradėta kalbėti gana neseniai, jie neatsirado per vieną naktį. Jų buvo visada, tiesiog anksčiau tokių vaikų poreikiai nebuvo tiriami. Viena to priežasčių – pačių tėvų nenoras, kad jų vaikas būtų išskirtas, ugdytųsi įstaigoje, kuri nėra šalia namų. Tačiau baigę mokyklą, kurioje apie jų poreikius nebuvo žinoma ir jie nebuvo atliepiami, mokiniai sunkiai adaptuodavosi visuomenėje. Šiandien apie tai kalbame jau drąsiau, visuomenė tampa sąmoningesnė, o galimybė ugdytis ten, kur vaikui būtų patogiausia – didelis žingsnis siekiant mažinti atskirtį“, – sako D. Janukienė.
Anot mokyklos vadovės, bendrosios ugdymo įstaigos, kuriose yra atliepiami individualūs poreikiai – geriausia vieta specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, kad specialių mokyklų neturi būti – svarbiausia suprasti, kas kiekvienam vaikui individualiai labiausiai tinka.
„Geriausia ugdymo priemonė yra įvairialypė aplinka. Mokantis visiems drauge, tobulėja vaikų socialiniai įgūdžiai, skatinamas ne tik socialinis, bet ir emocinis augimas, stiprėja gebėjimas bendradarbiauti. Tėvai taip pat natūraliai jaučiasi saugesni, kai vaikas ugdomas šalia namų, su bendraamžiais. Baigęs mokslus įvairialypėje aplinkoje, jaunuolis lengviau integruojasi į darbo rinką, o ir pati visuomenė kur kas palankiau jį priima,“ – teigia D. Janukienė.
Įtraukiant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas, labai svarbu atsižvelgti į individualius jų poreikius, kurti tinkamą darbinę bei emocinę atmosferą, – įsitikinusi pašnekovė. Pirmiausia turi vyrauti pagarbos įvairovei kultūra, formuojama mokytojų, tėvų ir vaikų bendruomenėje.
Įtraukiojo ugdymo pamatas – komandinis darbas
Daugiau nei 40 metų logopede dirbanti Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos specialioji pedagogė Stasė Kuodienė pasakoja, kad taikant įtraukųjį ugdymą, viena pamatinių vertybių yra komandinis darbas.
„Kuomet su mokiniu dirba mokytojas, mokytojo padėjėjas, švietimo pagalbos specialistai, kai bendradarbiaujama su mokinio tėvais, derinamos veiklos, galiausiai, kai tie patys bendraklasiai padeda įvairiais būdais, tuomet specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokinys jaučiasi suprastas, gerėja jo mokymosi rezultatai, emocinė būsena, – sako S. Kuodienė. – Mūsų gimnazijoje daug dėmesio yra skiriama ir komunikacinėms bei informacinėms technologijoms. Skaitymo sutrikimų turintys vaikai gali naudotis teksto įgarsinimo įranga, mokykloje veikia audio biblioteka. Rašymo sutrikimus turintys mokiniai tekstą rašo kompiuteriu, o vaikai su emociniais sutrikimais gali pailsėti, nusiraminti tylos ir ramybės kambaryje.“
Sukūrus palankias sąlygas, įtraukusis ugdymas, pasak specialistės, atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis – ugdomos atsakingos, drąsios, empatiškos ir tolerantiškos asmenybės.
„Tai abipusė nauda tiek specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, tiek ir visiems likusiems bendruomenės nariams. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, kaip ir kiekvienas kitas vaikas, nori bendrauti, nori būti priimti, suprasti ir jaustis lygiaverčiai. Tuo tarpu jų bendraklasiai mokosi bendravimo ir supratimo, buvimo su įvairiais žmonėmis. Skirtumai ir įvairovė nėra trūkumas. Tai galimybė mums visiems tapti geresniais ir supratingesniais žmonėmis“, – sako S. Kuodienė.
Mama: SUP vaikai privalo turėti galimybę mokytis su bendraamžiais
Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje mokosi 500 mokinių, 78 iš jų – turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. 11-okui Aistės sūnui diagnozuota negalia dėl nežymaus intelekto sutrikimo bei emociniai ir elgesio sutrikimai.
„Džiaugiuosi, kad mokykla turi sukaupusi didelę patirtį dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais – ne tik juos priima, bet ir suteikia visą reikalingą pagalbą. Mokykloje sūnus mokosi pagal individualizuotą ugdymo programą. Žemesnėse klasėje jam buvo teikiama logopedo pagalba, o šiuo metu jo ugdymusi rūpinasi specialusis pedagogas, socialinis pedagogas ir mokytojo padėjėjas“, – pasakoja moteris.
Gimnazijoje Aistės sūnus nepertraukiamai mokosi nuo pat pirmos klasės. Pašnekovės pasiteiravus, ar šeima nesvarstė leisti vaiko į specialiąją mokyklą, moteris tikina – minčių apie tai niekada nekilo.
„Dvejonių, kad sūnus gali mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, niekada neturėjome, todėl apie jokius kitus variantus net nesvarstėme. Buvome ir esame įsitikinę, kad tokia aplinka jam yra geriausia. Mano ir kitų tėvų, kurių vaikai mokosi Viduklės gimnazijoje, nuomone, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai privalo turėti galimybę mokytis su savo bendraamžiais“, – įsitikinusi Aistė.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką auginanti moteris sako, kad per 11 metų, kuriuos jos sūnus praleido bendrojo ugdymo mokykloje, nebuvo jokių abejonių dėl vaiko progreso ir savirealizacijos galimybių.
„Matau, kad tiek mano sūnui, tiek kitiems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams naudinga mokytis aplinkoje, kurioje jie turi galimybę mokytis iš kitų mokinių, bendrauti, užsiimti bendra veika, lankyti įvairius būrelius. Pavyzdžiui, mano sūnus atstovauja gimnazijos krepšinio komandai ir jam puikiai sekasi. Džiugu, kad ir kitų tėvų vaikai jau nuo kitų metų be jokių išlygų galės ugdytis kartu su visais pasirinktoje mokykloje ir jiems nereikės ieškoti alternatyvų. Tačiau labai svarbu, kad mokyklose netrūktų švietimo pagalbos specialistų, mokytojų padėjėjų ir ugdymosi kokybę užtikrinančių priemonių“, – teigia Aistė.
Lanksčių ugdymo modelių taikymas ir skirtingų gebėjimų turinčių mokinių įtrauktis atsižvelgiant į šeimų poreikius yra skatinami ES fondų finansuojamomis priemonėmis.