„Ilgamečių darbuotojų sukaupta didžiulė patirtis yra labai svarbi tokioje dinamiškoje srityje kaip prekyba, todėl labai vertiname šiuos kolegas. Faktas, kad net kas penktas „Iki“ darbuotojas mūsų komandoje yra jau daugiau nei dešimt metų, pats savaime yra pasiekimas. Toks komandos pasitikėjimas byloja apie patrauklias sąlygas darbuotojams, mūsų įmonės vertybes ir plačias galimybes karjerai“, – sako „IKI Lietuva“ generalinė direktorė Nijolė Kvietkauskaitė.
Darbą galima keisti ir nekeičiant darbovietės
Galina Karkauskienė buvo viena tų, kuri prieš 30 metų vilniečius supažindino su naujove – pirmuoju dideliu savitarnos supermarketu. „Iki“ pirmąją didelę savitarnos parduotuvę atvėrė Žirmūnų gatvėje, buvusios gamyklos „Vilma“ patalpose.
„Man pasisekė. Tais laikais buvo didelė bedarbystė, o „Iki“ dirbti – didelė garbė, ne kiekvieną ir priimdavo. Kadangi aš dirbau „Vilmoje“, man pasiūlė prisijungti. Sutikau, pradėjau dirbti kasininke, o jau po trijų dienų tapau vaisių ir daržovių skyriaus vedėja“, – įspūdingą pirmąjį karjeros šuolį prisimena G. Karkauskienė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad vadovai netruko jos įvertinti – pamatė, kad ji moka dirbti greitai, sparčiai mokosi. Be to, tais laikais buvo maža specialistų, kurie jau žinotų, kaip dirbti parduotuvėje. Imli žinioms darbuotoja išbandė įvairias pozicijas – dirbo ir prekių žinove, užsakinėdavo prekes visai parduotuvei, tuomet – parduotuvės administratore, o galiausiai perėjo dirbi į naujai sukurtą centrinį pirkimų padalinį. Dabar G. Karkauskienė – paskirstymų skyriaus planavimo administratorė.
„Man visai nebūtina buvo kažkur išeiti – visąlaik vyko kaita. „Iki“ augo, plėtėsi, keitėsi tikslai ir žmonės. Juolab, kad aš ir darbo visąlaik to paties nedirbau – vis kažką keisdavau, pačioje įmonėje išbandžiau daug darbų. Čia gali keisti darbą nekeisdamas darbo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji pripažįsta, kad metams bėgant buvo kilę pagundų išbandyti save kitur, tačiau jos vyras paskatindavo įvertinti – ar tikrai pavyks rasti kažką geriau. G. Karkauskienė tuomet pasikalbėdavo su pažįstamais, buvusiais kolegomis – ir sako supratusi vieną tiesą: „Niekas kitur kažkaip stebuklingai kitaip nebus. Viskas priklauso nuo tavęs – kaip tu priimi darbą, kaip į jį žiūri, toks jis ir bus.“
G. Karkauskienė džiaugiasi dabar dirbanti mėgstamą darbą ir turėjusi galimybę stebėti, kaip jos padalinys iš dešimties žmonių išaugo iki kelių šimtų, nuolat plėsti savo kompetencijas, įgyti naujų žinių ir draugų tarp kolegų.
„Man patinka, kad „Iki“ dirba daug jaunų žmonių – įdomu su jais bendrauti ir kartu auginti bendrovę. Juntama labai stipri komandinė dvasia. „Iki“ niekas nedirbtų, jeigu nežiūrėtų į darbą kaip į antrus namus. Prekybos srityje nėra lengva dirbti, tad reikia gero, teisingo požiūrio į darbą. Prie to daug prisideda ir tai, kad yra daug įvairių motyvacinių priemonių. Ir – labai plačios galimybės. Kas nori daryti karjerą, čia puiki įmonė – parodyk save, ir tau atsivers daug kelių“, – įsitikinusi G. Karkauskienė.
Nusprendęs padirbėti tik vasarą, mokytojauti taip ir negrįžo
Būtent komandos svarbą akcentuoja ir taip pat jau daugiau nei tris dešimtmečius „Iki“ dirbantis Vitalij Mozalevskij, šiuo metu einantis ekspedicijos vadybininko Vilniaus logistikos centre pareigas.
„Kai prisijungiau prie „Iki“, pradėjau čia dirbti su draugais. Tai ir nepasikeitė – šalia manęs visada yra žmonės, su kuriais puikiai sutariu, kurie tapo artimaisiais. Kartu juk praleidžiam 8 valandas, savo tikrąją šeimą rečiau net matau“, – nusijuokia humoro jausmo nestokojantis vyras.
Jo kelias įmonėje prasidėjo neplanuotai. Prieš 30 metų V. Mozalevskij dirbo mokytoju ir vasarą nusprendė papildomai užsidirbti – priėmė draugo kvietimą įsidarbinti krovėju naujoje įmonėje: „Pabandžiau, patiko – ir pasilikau, mokytojauti negrįžau. Aš sau tuo metu apsibrėžiau: pasiliksiu „Iki“, jeigu alga bus didesnė nei mokykloje. Mokytojauti juk nėra paprasta, o čia iškart užsidirbau dukart daugiau nei mokykloje“.
Komunikabilus vyras greitai buvo pastebėtas – po dviejų mėnesių tapo prekių priėmėju, vėliau dirbo ir sandėlyje, o dar po mėnesio tapo jau transporto skyriaus vadovu. Penkerius metus dirbęs šį darbą, kaip pats juokiasi, įgavo imunitetą vadovavimui ir suprato, kad jis nesutvertas šiam darbui.
„Turėčiau padėkoti dabartiniam savo direktoriui. Būtent jis išrinko ir pasiūlė man tokį darbą, kurį aš dabar myliu. Darbas kaip hobis, nes net laisvalaikiu tobulėju profesine prasme. Toks dėmesys darbuotojams, jų įvertinimas be galo svarbu“, – įsitikinęs V. Mozalevskij.
Pirmaujančioje įmonėje smagiau dirbti
Jis sako pastebintis, kad tokia darbo kultūra duoda rezultatų: kolegas vienija bendras požiūris į tikslus ir „sirgimas“ už įmonę. Krovėjas dirba savo darbą, pardavėjas, vadovas – savo, bet visi stengiasi dėl to paties bendro tikslo. Būtent todėl, jo nuomone, „Iki“ ir išsiskiria savo lyderyste.
„Didžiausia „Iki“ stiprybe įvardyčiau tai, kad mes visada pirmi, – sako V. Mozalevskij. – Pirmi atidarėme savitarnos parduotuvę, pirmi buvome su naujo formato itin pigių prekių parduotuve „Pigiau grybo“. Per tris dešimtmečius pirmi įdiegėme įvairių naujovių – pradedant savitarnos kasomis ir baigiant autonominiais automobiliais. Visuomet pirmaujame – dėl to ir norisi dirbti čia.“
Be to, vyras sako komandoje visuomet juntantis palaikymą. Kolegos, vadovai yra atviri idėjoms, visuomet išklauso ir atsižvelgia į konstruktyvius pasiūlymus.
„Kad sėkmingai dirbtum, reikia tiesiog mylėti savo darbą ir bandyti pagerinti kokybę. Jeigu tu krovėjas, tai nereiškia, kad tik krauni prekes. Gali domėtis, iš kur jos atvažiuoja, kas užsakymus siunčia, kaip galima efektyviau atlikti tuos pačius procesus. Jeigu į darbą įneši kiekį, jis vis tiek pereis į kokybę – tave pastebės, pakels pareigose, gausi daugiau atsakomybių. Reikia tiesiog mylėti darbą ir lįsti giliau savo srityje – o tam ribų nėra“, – pataria V. Mozalevskij.
Pasak Monikos Milės, prekybos tinklo „Iki“ Žmonių ir kultūros departamento vadovės, ilgamečio ryšio su darbuotojais sėkmė slypi abipusėje pagarboje ir galimybėse tobulėti.
„Pamatus sėkmingam darbui kartu statome nuo pat pradžių. Siekiame, kad kiekvienas „Iki“ galėtų surasti būtent jam tinkamiausią darbą ir visuomet turėtų galimybes augti bei tobulėti. Tam visiems sudarome galimybes mokytis, ugdyti kompetencijas ir kilti karjeros laiptais. O visa tai, visų pirma, prasideda nuo pagarbos kiekvienam kolegai ir dėmesio kiekvieno poreikiams“, – pažymi M. Milė.