Pavyzdžiui, 2023-iųjų vasarą „Chef the Viking“ komanda rūpinosi Vilniuje vykusio NATO viršūnių susitikimo dalyvių maitinimu. 14 tūkst. porcijų vos per kelias dienas ir ypatingi saugumo reikalavimai – po tokių iššūkių yra ką prisiminti ir kuo didžiuotis, sako Vylius.
– Vieniems esi žinomas iš TV ekrano, kitiems – renginių, kuriuose ruoši maistą, ar iš knygos „Ant ugnies“. Ko žmonės apie tave nežino?
– Taip, labiausiai esu žinomas dėl šių veiklų, bet, kaip ir visi, turiu ne tik viešą, bet ir privačią gyvenimo pusę. Feisbuke leidžiu sau pajuokauti apie kartais nesuvaldomus vaikus, bet šeimos gyvenimo pernelyg neafišuoju. Gal dalis sekėjų dar nežino, kad į maisto industriją atėjau iš visai kitos srities – studijavau tarptautinę ekonomiką, dirbau kaip TV operatorius, prodiuseris. Maisto srities profesionalu save galiu vadint pastaruosius 8 metus, nes tiek skaičiuoja „Chef the Viking“. Ne visi girdėję ir apie tai, kad „Chef the Viking“ – tai ne tik mėsos parduotuvė. Nuo pat pradžių mes aktyviai dirbame ir su įvairaus formato renginiais – rūpinamės maitinimu.
– Pats geriausiai išmanai mėsą, o kokį maistą ruošiate renginiams – irgi karaliauja mėsa ar ne tik ji?
– Pirmiausiai tapau žinomas kaip mėsos ekspertas, man labai patinka gaminti ant ugnies, todėl pradžia natūraliai ir buvo būtent ant grilio, barbekiu kepta mėsa. Tačiau dabar meniu žymiai platesnis, iš esmės, siūlom visą įvairovę – nuo vienakąsnių užkandžių priėmimuose, kavos pertraukų iki masinių lauko renginių ar tokių, kuriose karaliauja baltos staltiesės, o aptarnaujantis personalas mūvi baltas pirštines. Priklausomai nuo renginio formato, dalyvių skaičiaus, pageidavimų maistui, kaskart kiek keičiasi ir mūsų komandos sudėtis – į pagalbą pasitelkiu virtuvės šefus, kurie mėgaujasi maisto gaminimu, nebijo iššūkių. Galima sakyti, ieškau žmonių, kurių požiūris būtų panašus į mano paties, tada lengva susikalbėti.
– Turi daug veiklų, o pats dar užsiriši prijuoste ir stoji prie puodų ar grilio?
– Kai pavyksta, būtinai, bet gal dažniau stoju būtent prie grilio, o ne prie puodų ir labiau renginiuose, o ne restorano virtuvėje. Tai leidžia jausti labai artimą ryšį su valgytojais, išgirsti, kas jiems patinka, leidžia man neatitrūkti, jausti pulsą. Toks darbas nelengvas fiziškai, karščio jame gaunu nemažai, bet pasisemiu gerų emocijų ir darsyk įsitikinu, kad mūsų darbas lyg ir elementarus, bet prasmingas – pamaitinti, per maistą suteikti gerų emocijų.
– Gali prisiminti, koks buvo mažiausias ir gausiausias susibūrimas, kuriam ruošėt maistą?
– Nesirenkam tik masinių renginių, net neturim apsibrėžę, kad štai, tokio mažo renginio mums neverta aptarnauti arba kad štai, tokio didelio nepajėgsim išvežti. Esam ruošę maistą vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams, bet taip pat ir dideliems įmonių renginiams, kuriuose buvo 1000-2000 dalyvių. Natūraliai augom, įgavom patirties ir dabar nebijom iššūkių – išklausom, ko klientas nori, pateikiam savo pasiūlymus, viską suderinam ir imamės darbų. Panašu, kad kažką darom teisingai, nes klientai grįžta, turim su jais gerą ryšį ir bendraujam 5 metus ar net ilgiau.
– Koks buvo įspūdingiausias renginys, kuriame dirbote?
– Kiekvienas renginys savaip įdomus, tai nė nepriklauso nuo jo dalyvių skaičiaus. Tačiau jei jau reikėtų išskirti, be abejo, tai būtų pernai vasarą vykęs NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Kad mieste vyksta kai kas neeilinio, juto visi tuo metu buvę sostinėje, o „Chef the Viking“ buvo viena iš susitikimo dalyvius maitinusių įmonių. Iki susitikimo bei jo metu jokia informacija nė nesidalinome, tačiau dabar galiu šį tą atskleisti. Per kelias dienas paruošėme apie 14 tūkst. porcijų. Daug pasiruošimo niuansų buvo susijusių su saugumu, tarkime, iš anksto turėjome pateikti ingredientus, maistas buvo tiriamas su specialia įranga. Tačiau bene didžiausias iššūkis paties renginio metu buvo logistika: tarkime, iš virtuvės reikia į kitą vietą pervežti jau paruoštą maistą, o čia į teritoriją atvyksta kurios nors šalies prezidentas ir mus sustabdo... Suprantame, kad lauksim gal ir visą valandą. Teko spręsti nemažai tokių situacijų, bet susitvarkėm. Tačiau šis renginys išliks atmintyje. Dar ryškiai prisimenu vieną didelę gala vakarienę, kur vien padavėjų buvo 400, virtuvėje triūsė 20 šefų ir 40 virėjų, o maisto logistika taip pat buvo ne iš paprastųjų.
– Grįžkime prie kiek paprastesnių formatų. Kokio maisto renginiams pastaraisiais metais žmonės pageidauja, gal yra ryškių tendencijų?
– Maisto pageidavmų būna pačių įvairiausių, visada stengiamės išsiaiškinti kuo daugiau detalių ir tik tada dėlioti būsimo renginio meniu. Kartais, kad būtų nuo ko atsispirti, kviečiame žvilgtelėti į mūsų siūlomų patiekalų rinkinį. Kai kurie užsakovai renkasi iš jo, jei prireikia, tuos patiekalus kiek keičiame, adaptuojame. Neretai pageidavimas būna bendro pobūdžio, tarkim, „norim daugiau žuvies“, „norim lengvesnių patiekalų“ arba pageidaujama kokios nors konkrečios mėsos. Žmonių norai šiais laikais labai įvairūs, net nelengva išskirti kokį nors dominuojantį. Gal tik vieną tendencija tikrai ryški: daugėja senosios, tradicinės lietuvių virtuvės patiekalų pageidavimų. Turiu galvoje baltą mišrainę, kotletus ir panašius patiekalus.
– Bet gal šių patiekalų pageidaujama renginiams, kuriuose yra šioks toks ironijos atspalvis?
– Mano nuomone, tos ironijos gal ir buvo anksčiau, bet dabar požiūris kitas – žmonės tikrai yra pasiilgę namų virtuvės, paprasto maisto, gal dalis mūsų jau prisiragavo egzotikos, nori grįžti prie to, kas artima, pažįstama. Šią tendenciją aš lyg ir suprantu, bet kartu ji mane ir šiek tiek stebina.
– Paprastam, naminiam maistui skirta kulinarinė knyga „Baleboste. Tradicinė litvakų virtuvė ir kiti žydiški skoniai“, kuri pasirodys jau lapkričio pabaigoje. Ką reiškia „Baleboste“ ir gal gali atskleisti daugiau detalių apie knygą?
– Daugiau kaip prieš metus Vilniaus Halės turgavietėje atidariau tradicinės Lietuvos žydų virtuvės restoraną „Baleboste“, kuriame yra ir šiek tiek dvelksmo iš Izraelio. O „baleboste“ jidiš reiškia „sumani šeimininkė“. Tokia šeimininkė yra Riva Portnaja, su kuria tapome receptų knygos bendraautoriais. Rivai patikėjau sudėlioti litvakiškąją restorano meniu dalį, tradiciniais litvakiškais savo šeimos receptais ji dalijasi ir knygoje. O mano indėlis – šiuolaikiškesni, visame pasaulyje populiarūs žydiški patiekalai.
– Nors vėlyvą rudenį visi pamažu pradeda laukti žiemos švenčių, tamsėjančias dienas ištverti ne taip lengva. Kas pačiam padeda išlikti energingam ir gero ūpo?
– Per savo gausias veiklas kartais net nepastebiu, kaip prabėga viena savaitė po kitos. Be to, kaip žinia, nors restoranų verslui pastarasis metas nėra lengvas, artėjančios šventės įneša tikėjimo ateitim ir optimizmo. Kiek pavyksta, stengiuos kartais sustot, pagamint ką nors namie kartu su vaikais. Skanus maistas pakelia nuotaiką, o laikas su šeima padeda įsisąmonint, kas gyvenime svarbu. Ko gero, tokį receptą siūlyčiau ir kitiems, kai pritrūksta geros nuotaikos: pabūt su artimaisiais, pasigamint kokį nors skanų, gal net nostalgišką patiekalą. O jei gamint nesinori, tuomet užsukt į mėgstamą restoraną ir paskanaut ten ruošto maisto, tuo pačiu palaikyt maitinimo verslą. Nuotaikai pakelti man kartais užtenka „Balebostėj“ pasigriebt šviežią, dar šiltą beigelį ir be jokių priedų čia pat suvalgyt. Beje, tų nepaprastai skanių beigelių receptą bus galima rast ir knygoje „Baleboste. Tradicinė litvakų virtuvė ir kiti žydiški skoniai“.