Šis tas iš praeities
Ką maždaug 1970-aisiais Vakaruose galima pagaminti iš kekės nuluptų bananų ir kumpio, aptepto garstyčiomis, bei pakuotės garsųjį „Hollandaise“ padažą iš kiaušinių trynių, sviesto bei šlakelio citrinų sulčių primenančio mišinio? Orkaitėje keptus bananus, apvyniotus garstyčiomis apteptu kumpu ir užlietus minėtuoju pakaitalu. Tai vienas įdomesnių patiekalų, kurio receptas šiandien ramiai ilsisi vintažinėse amerikietiškų receptų knygose ir retkarčiais atgyja gurmanų, nusprendusių įsitikinti savotiška vos kelių maisto produktų draugyste, virtuvėse.
Gal pasigruzdinam... bet ko?
Taip, perskaitėte teisingai – čirškinti riebaluose, pasirodo, įmanoma praktiškai viską, ypač kai gyveni neribotų galimybių šalyje Amerikoje Teksaso valstijoje, kasmet organizuojančioje originaliausio gruzdinto maisto varžybas. Gruzdinti šaldyto sviesto rutuliukai, tešlos kišenėlėje gruzdintas alus, sūrainis su gruzdintais ledais, gruzdinti kramtomosios gumos skonio zefyrai, džiūvėsėliuose apvoliota gruzdinta pica, gruzdinta kokakolos skonio tešla, aplieta kokakolos sirupu... Ar ir jums visi šie gruzdinti dalykėliai kelia tokią sumaištį galvoje, bandant įsivaizduoti skonį, kad net norisi paragauti?
Savas ir labai brangus maistas
Sakytum, nieko iš picos nebeišspausi – ji savaime yra bene geriausias dalykas, ištikęs žmoniją. Tegul kalba skaičiai. Jei vien Lietuvoje „Čili Pizza“ iškepa daugiau kaip 1 mln. picų, o per septynerius – tiek, kad pavyktų uždengti beveik 45 km2 ploto Drūkšių ežerą, gal per mėnesį iškepamomis visame pasaulyje pavyktų apkloti Žemės rutulį? Mūsų žiniomis, to dar niekas nemėgino, tačiau italų šefas Renatas Viola tikrai šį tą nuveikė. Sukūrė „Liudviko XIII“ picą, kainuojančią 12 tūkst. dolerių, į kuriuos įskaičiuoti iš skirtingų kraštų atvežti ekskliuzyviniai ingredientai, picos paruošimo bei paserviravimo būdas (ji kepama klientų namuose, tešla kildinama tris paras, o prie patiekalo derinami prabangūs gėrimai). Žodžiu, norint leistis į tokią kulinarinę patirtį tektų atseikėti nemažai santaupų. Bet ko tik nepadarysi dėl akimirkos be rūpesčių su brangiausios picos gabaliuku rankoje.
Pavojaus skonis
Jei trūksta adrenalino ir aštrių pojūčių gyvenime, keliaukite į Japoniją ir ieškokite fugu – bene pavojingiausia žuvimi pasaulio vandenyse laikomo delikateso. Lietuviškai pūsliažuve vadinamo gyvio vidiniuose organuose yra už kalio cianidą stipresnių paralyžuojančių nuodų, tad klausimas, ko reikia daugiau: ypatingų gebėjimų ir tikslumo mokantis teisingai žuvį išdarinėti ar drąsos paragauti patiekalo, atsidūrus išalkusio avantiūristo vietoje. Tiesa, pastaruoju metu fugu gaminimas griežtai kontroliuojamas šalies įstatymų, tad mėgavimasis iš nuodingosios žuvies paruoštu maistu licencijuotame restorane – gana komfortiška ir nerizikinga patirtis. Jums spręsti, ar tikrai verta jai ryžtis – vietiniai kalba, kad fugu skonis labai primena vištieną.
Kokia flora ir fauna, toks ir desertas
Elnių riebalai arba taukai, ruonių aliejus, ką tik iškritęs sniegas ar vanduo, šviežių uogų mišinys, šiek tiek smulkintų žuvų pagal skonį – tokį šimtmečių kulinarinį paveldą jupikai, Arkties tautų grupė, vadina akutaq (tai reiškia „lėtai maišyti“). Dėl atitinkamo klimato šis mišinys anuomet pasitarnaudavo ne tik kaip praktiškas maistas keliautojams ar medžiotojams, bet ir buvo tiekiamas vestuvėse, laidotuvėse bei kitomis progomis. Šiandieninėje patiekalo versijoje gyvulinės kilmės takus pakeitė tie, kuriuos galima susimedžioti parduotuvių lentynose, jis neretai pagardinamas razinomis ar cukrumi. Mes, europiečiai, šį tradicinę keistenybę pavadinome tiesiog eskimo ledais.
Trašku ir sveika
Kol vieniems bet kokie ropojantys gyviai kelia šleikštulį, kitiems vabzdžių valgymas – absoliučiai normali patirtis gastronominių kelionių kontekste. Jei dar pagardinta šokoladu... Mm! Kinijoje ar Tailande svirpliai ar skruzdės šokolade yra tikras delikatesas, negana to, dar ir puikus baltymų šaltinis, tiekiamas net restoranuose, o maisto žinovai šį azijietišką skanėstą lygina su šokoladu aplietais spragintais kukurūzais. Nedėkokite, bet ką tik sužinojote, kuo pakeisti jau pabodusius užkandžius, komfortiškai įsitaisius prie TV ekrano.
Bzzz, atskrenda krekeris
Yra sausainiai su šokolado gabaliukais ir yra Japonijoje gaminami ryžių krekeriai su virtomis, sudžiovintomis ir į užkandžio masę įmaišomomis vapsvomis. Šaltiniai teigia, kad jose baltymo yra daugiausia iš visų valgomų vabzdžių – net 81 proc. Palyginkime: vidutinio dydžio kepsnys turi tik 20 proc. šios vertingosios medžiagos.
Troškuliui numalšinti – gurkšnis sūrio?
Karštos arba šaltos sūrio arbatos, kurios gimtine laikomas Taivanas, pagrindas yra juodoji arba žalioji arbata, užpilama iš kreminio sūrio suplaktu storu putos sluoksniu, pabarstytu druska. Gurkšnojant 45° kampu, gomurį pasiekia lengvas arbatos kartumas, nuplaunamas vėsaus ir sūraus kremo. Azijoje šis gėrimas labai populiarus, tačiau, pripažinkime, prieš pirmąjį gurkšnį galvoje suktųsi vienintelė mintis: „Bet ar tikrai sūris skirtas arbatai, o ne picai?“
Alkiui pasotinti – kąsnis arbatos?
Kol vieni pasaulyje mėgaujasi gerdami sūrį, Mianmaro – šalies, garsėjančios unikalios, sveikos ir kvapnios arbatos derliais – gyventojai bei svečiai skanauja iš arbatos lapų gaminamas salotas. Ypatingosios arbatos lapai garinami, tuomet suvyniojami į bambuką, užkasami žemėje ir maždaug metus fermentuojami. Vaizdelis tampa nekoks, kažkas panašaus į tamsiai rudą dumblą, tačiau vietinių kulinarų dėka drauge su keptu česnaku, pupelėmis, riešutais, džiovintomis krevetėmis, aitriosiomis paprikomis, pomidorais, žaliąja citrina ir šlakeliu žuvies pastos pavirsta meistriškku kitonišku kūriniu. Rezultatas? Sūrus, rūgštus, aštrus gurmaniškas malonumas ir akimirka, kai pamiršite visus rūpesčius.
Viskas iš gamtos
Atokioje vietovėje Kilimandžaro kalno papėdėje gyvenančios genties pragyvenimo šaltinis yra tiesiogine prasme žemė ir tai, ką bendruomenė gali pasigaminti pati. Bananai ir kava – pagrindiniai maisto produktai. Sumaišius juos su sauja purvo, kurio čia taip pat daugiau nei gausu, turime kiburu sriubą – patiekalą, kilsteliantį filosofijos „nieko nešvaistyk, viską suvartok“ kartelę. Nešvarumai – slaptasis sriubos ingredientas, suteikiantis jai žemiško (kaip netikėta) skonio, kurį vietiniai laiko savo genties išskirtinumu. Ačiū, bet užsisakysiu tik antrąjį patiekalą, sriubos nereikia!
Kas bendro tarp makaronų ir aguonų?
Pastą gerai pažįstamu, savu skoniu laiko ne tik italai ar lietuviai, bet ir, pasirodo, vengrai. Tik kitataučiams gali tekti pirmiau įtikinti protą lėkštėje gulinčių plačių juostinių makaronų nematyti kaip plačių juostinių makaronų su anglies iš krosnies pagardais. Iš tiesų tai itališkuosius tagliatelle primenantys makaronai, gausiai apibarstyti maltų aguonų bei cukraus mišiniu – labai gardus, maistingas, namuose lengvai pagaminamas vengriškas patiekalas.
Nerimaujate, kad lietuviškoje jukoje ar kraujiniuose vėdaruose mažokai išradingumo ir kūrybinio polėkio, lyginant su pasaulio virtuvių keistenybėmis? Tuomet paklauskite pirmojo gatvėje sutikto atvykėlio, ką jis mano apie mūsų šaltą rožinę sriubą arba nesuvokiamą aistrą bulvėms, iš kurių mėnesį ir dar ilgiau triskart per dieną galime gaminti vis kitokius bulvinius patiekalus. Visur gerai ir pačios netikėčiausios gastronominės kelionės žadina apetitą, tačiau anksčiau ar vėliau metas sugrįžti į komforto zoną ir prisiminti išsiilgto savo maisto skonį!
Užsakymo nr.: PT_87418909