Tačiau ar iš tiesų situacija yra tokia bloga, kad reiktų dar vienos skubios lošimų reguliavimo pertvarkos, kurios esmė – ribojimai ir draudimai? Koks yra tikrasis probleminio ir patologinio lošimo mastas mūsų šalyje? O gal lošimų socialinės pasekmės nėra tokios reikšmingos ir nenusveria lošimų sektoriaus ekonominės naudos?
Statistiniai duomenys niekaip nepatvirtina teiginių, kad mūsų šalyje lošimai yra esminė problema, kurią skubiai reikia spręsti drastiškomis priemonėmis. Tad susitarkime dėl terminų ir apžvelkime faktus.
Kaip pamatuoti problemą ir ligą?
Azartiniai žaidimai, kuriems priklauso ir lošimai, yra tūkstantmečius egzistuojantis reiškinys, glaudžiai susijęs su žmogiška prigimtimi, norinčia patirti netikėtumą, azartą, jaudulį, išbandyti sėkmę. Šiais laikais suaugusių lošimai yra laisvalaikio forma ir mokama pramoga, kuri absoliučiai daugumai šios paslaugos adekvačių vartotojų, nesukelia neigiamų pasekmių – tai liudija įvairių šalių ilgametė statistika ir tyrimai. Kaip rodo istorija, lošimų draudimas turi gerokai blogesnės pasekmes, nei legalus jų veikimas tinkamai lošimus reguliuojant ir kontroliuojant.
Tačiau taip, tam tikra dalis lošimų vartotojų elgiasi neatsakingi, jų elgesys turi įvairių probleminio lošimų požymių, o dalis lošėjų, deja, gali tapti ir „priklausomais“.
Probleminis lošimas gali būti apibūdinamas kaip neatsakingas socialinis elgesys, kai asmuo neteisingai vertina azartinių žaidimų tikslą (kaip būdą užsidirbti pinigus, o ne pramogą), ar skiria tam neproporcingą savo turimų pajamų dalį, slepia savo pomėgį nuo artimųjų, skiria lošimui per daug laiko ir pan. Toks elgesys gali turėti reikšmingas neigiamas socialines pasekmes tiek pačiam asmeniui, tiek jo šeimos nariams bei artimiesiems.
Lošimų priklausomybė priskiriama prie impulsų kontrolės sutrikimų, pasireiškiančių kompulsyviu lošimu, trukdančiu asmeniui funkcionuoti visuomenėje, darbe, šeimoje. Priklausomo lošėjo gyvenime praranda prasmę iki tol reikšmingos vertybės, nuostatos ar įsipareigojimai, būdingos mąstymo klaidos. Dažnai lošimų priklausomybė koreliuoja su alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimu, gretutiniais psichikos sveikatos sutrikimais.
Bene populiariausias pasaulyje psichikos ligų katalogas DSM (Diagnostic and Statistical Manual for Mental Disorders) kodu F63.0 apibrėžia lošimų sutrikimą kaip „nuolatinį ir pasikartojantį probleminį lošimo elgesį, sukeliantį kliniškai reikšmingą sutrikimą ar nuovargį“. Taigi, norint pripažinti, kad kažkas turi rimtą ligą, tai negali būti atsitiktinis ar vien staigiu emociniu pagrindu priimtas sprendimas parašyti prašymą neleisti lošti ar kitaip atsiriboti nuo lošimų. Priešingai, toks sprendimas kaip tik rodo, kad asmuo suvokia savo elgesio pasekmes ir susivaldo nuo tolesnio kartojimo.
Ką sako sveikatos apsaugos sistemos duomenys
Įvairūs mokslininkai sutaria, kad probleminio lošimo paplitimas tiek pasaulyje, tiek Europoje svyruoja procento dalių iki kelių procentų suaugusiųjų populiacijos ir atitinkamai mažiau, jeigu vertinama visa populiacija.
Kokia situacija Lietuvoje? Deja, bet niekas negali tiksliai pasakyti, kiek mūsų šalyje yra priklausomybę lošimams turinčių asmenų. Lietuvoje nacionalinis epidemiologinis patologinio lošimo tyrimas niekada nebuvo atliktas.
Tuo tarpu Lietuvos sveikatos apsaugos sistema 2018–2023 m. laikotarpiu užfiksavo 369 asmenis, kuriems diagnozuota lošimų priklausomybė (patologinis lošimas). O Respublikinio priklausomybės ligų centro duomenys nurodo, jog centro filialuose 2021–2022 m. ambulatoriškai gydėsi 61 asmuo, stacionare – 16 asmenų.
ALVA sutinka, jog šie Sveikatos sistemos duomenys neatspindi viso priklausomybės lošimams masto. Remiantis toliau aptariamais tyrimais, galima manyti, kad nuo patologinio lošimo sutrikimų mūsų šalyje kenčia iki poros tūkstančių asmenų, kuriems reikia profesionalios, dažniausiai kompleksinės psichiatrinės pagalbos. Kaip minėta, nuo lošimų priklausomi dažniausiai tampa asmenys, kurie turi ir kitų psichinės sveikatos problemų.
O Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys nurodo, jog mūsų šalyje psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo yra diagnozuoti 25 715 asmenims, kas sudaro 7,6 % visų psichikos ligomis mūsų šalyje sergančių asmenų. Todėl galime teigti, kad patologinis lošimas yra labiau dalis bendros probleminės psichinės sveikatos situacijos, nei pernelyg liberalaus reguliavimo ar pan. pasekmė.
Kokie yra tyrimų rezultatai?
Tarptautiniu lygiu patikimais tyrimais nustatyti probleminio lošimui paplitimui naudojamos DSM-5-TR arba PGSI metodikos. Jos šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, pirmu atveju nagrinėjami 10-imt teiginių apie tiriamų asmenų elgesį per pastaruosius 12 mėnesių, tuo tarpu antrajame tyrime vertinamos 9-ios dalyvių patirtys per pastaruosius 12 mėnesių. Atitinkamai DSM tyrime maksimalus „rizikos“ balas yra 10 (po vieną kiekvienam tiriamam teiginiui), kai PGSI kiekvienas klausimas gali gauti nuo 0 („niekada“) iki 3 („visada“) balų. Todėl vienu atveju vertinimo skalė 0-10, o antru 0-27.
Tarptautinę praktiką atitinkantys tyrimai Lietuvoje buvo atlikti tris kartus. Pagal DSM lošimų paplitimo tyrimus 2017 ir 2022 metais atliko MRU mokslininkai ir visuomenės nuomonių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ specialistai, o pagal PGSI metodiką 2023 metais „Vilnius Tech“ mokslininkų komanda. Kaip minėta, DSM ir PGSI metodikos skiriasi, todėl jų rezultatų tiesiogiai tapatinti negalima.
Mykolo Romerio universiteto mokslininkų komandos tyrimas leidžia teigti, jog probleminio (tame tarpe priklausomo) lošimo požymius 2017 metais Lietuvoje galėjo turėti 0,6% suaugusiųjų populiacijos ir 2022 metais - 0,8%.
„Vilnius Tech“ mokslininkų grupės išvados nurodo, kad iki 10% lošiančiųjų gali turėti probleminio lošimo požymių.
Kalbant apie konkrečius skaičius - mūsų šalyje bent kartą per metus lošia apie 10% visos suaugusiųjų populiacijos, taigi lošimo paslaugas rečiau ar dažniau vartoja apie 200 000. Turint omenyje statistinės paklaidos faktorių (iki 3%), turint omenyje, kad dauguma lošėjų per metus pralošia iki kelių šimtų eurų, galima teigti, jog patologinio ir probleminio lošimo požymių galimai turi apie 10 000 apie mūsų bendrapiliečių. Palyginimui – probleminio alkoholio vartojimo požymių turi apie 150 000 Lietuvos gyventojų.
Pavojaus varpai skamba be reikalo?
Aukščiau minimą maždaug 10 000 probleminio lošimo požymių turinčių asmenų skaičių patvirtina ir labai panašus Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registre užsiregistravusių aktualus žmonių kiekis.
Tuo pačiu metu reikia nepamiršti, jog asmens pateiktas prašymas ir buvimas registre nėra jokia diagnozė, daugeliu atveju tai nėra net asmens probleminio lošimo įrodymas, nes prašymo pateikimo priežastys gali būti labai įvairios. Deja, LPT nesiima tirti priežasčių, dėl kurių asmuo kreipėsi į registrą, kokius lošimus jis lošė, kokias neigiamas pasekmes patyrė ir pan.
Tuo tarpu Lošimų priežiūros tarnyba itin mėgsta komunikuoti Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui per metus ar per visą registro egzistavimą pateiktų prašymų skaičių, siekiantį keliasdešimt tūkstančių ir atrodantį labai grėsmingai.
Neva tai „beprasilošiančios Lietuvos problemą“ įspūdį stiprina ir Lošimų priežiūros tarnyba (LPT) užsakymu vykdomos visuomenės nuomonių apklausos, taikant „Omnibus“ metodą, tačiau jos nėra reprezentatyvios. O politikos formavimas negali remtis tyrimais, kuri jie nėra metodologiškai patikimi ir išsamūs.
Tad tikslios informacijos apie probleminių lošimo mastą ir priežastis yra per mažai. Šios informacijos vietą užima skaudžios, bet atskirų individų istorijos, arba Atsiribojusių asmenų registro bendras pateiktų prašymų apibendrinti skaičiai, kurie formuoja netikslų situacijos vaizdą.
Tuomet remiantis emocijomis („lošimų reklamos per daug ir ji įkyri, todėl man nepatinka lošimai“) menamą problemą norima spręsti vis naujų ribojimų, vienodai taikomų visoms lošimų rūšims, tokiu būdu toliau stiprinant neigiamas tendencijas lošimų vartojime – nuosaikių žaidimų vartojimo mažėjimą, nelegalios rinkos augimą ir pan.
Tuo pačiu metu prarandamas laikas pasidomėti koks kompleksas priežasčių sudaro probleminio lošimo iššūkį Lietuvoje ir reikėtų į kaip reikėtų protingai į jį atsakyti, kad būtų galima tikėtis realaus teigiamo pokyčio mažinant probleminio lošimo mastą per švietimo ir edukacijos priemones bei tikslinių ribojimų taikymą.