Tikrina, ar piene nėra vaistų likučių
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas Deividas Kliučinskas DELFI pasakojo, kad didžiausia rizika, jog piene liks vaistų, kuriais gydomos karvės, likučių.
„Tarnyba kontroliuoja visą grandinę: nuo gyvulio iki produkto, kuris patiekiamas ant stalo. Svarbus yra ir pašaras, gyvūno sveikata, gerovė, vaistai – pieno ūkius kontroliuojame mes. Vėliau pienas yra nuvežamas į perdirbimo įmones, kurias taip pat mes kontroliuojame pagal europinius reikalavimus. Pagaminus pieno produktus, jie patenka į prekybą, tarnyba taip pat užtikrina, kad produktai būtų parduodami pagal reikalavimus“, - aiškino D. Kliučinskas.
Anot specialisto, kadangi tarnyba kontroliuoja visą grandinę, puikiai žino galimas rizikas: „Svarbiausia yra paties pieno saugumas. Labai svarbi yra vaistų kontrolė, kaip gyvūnai yra gydomi ir kad jie būtų tinkamai vienas nuo kito atskiriami, kad pienas su vaistų likučiais nepatektų į gamybą ir produktuose jų nebūtų. Gamyboje tikrinami pasterizacijos efektyvumai ir kiti parametrai. O prekyboje taip pat yra galiojimo terminai, temperatūriniai rėžimai ir panašiai.“
Pašnekovo teigimu, lietuviško pieno kokybė yra gera: „Kiekvienais metais darome akcijas, kai nepaskelbus iš anksto visoje Lietuvoje inspektoriai atvažiuoja į pieno perdirbimo įmones ir yra laukiama pienovežių, kurie atvažiuoja priduoti pieno. Yra paimami mėginiai ir išsiunčiami į laboratoriją. Visus mėginius tiriame dėl antibiotikų, kad jų likučių nebūtų piene. Per tris metus nebuvo nustatyta, kad į įmonę būtų atvažiavęs pienas su antibiotikais. Kartais pasitaiko atvejų, bet įmonių saugumo sistemos suveikia ir toks pienas yra nesuperkamas, o utilizuojamas ir mes esame apie tai informuojami.“
Palygino pasterizuoto ir žalio pieno kokybę
Plungės rajone ūkininkaujantis Paulius Klapatauskas DELFI pasakojo apie tai, kaip pienas atsiduria ant mūsų stalo.
„Pieno kokybė labai priklauso nuo to, kaip žmonės elgiasi su gyvuliais ir pačia žaliava, kaip laikosi higienos reikalavimų. Kai dirbi su žaliu pienu, neši didžiulę atsakomybę. Jeigu žmogus dirba su pasterizuotu pienu, yra kitaip: jam jeigu nuo karvės ir koks š... įkrito, yra nebaisu, juk pienas bus pakaitintas. Man kiekvienas veiksnys yra labai svarbus: gyvulys turi būti atitinkamai prižiūrimas, šeriamas ir t.t“, - pasakojo P. Klapatauskas.
Ūkininkas savo pienu rūpinasi nuo karvės iki patekimo ant stalo: „Pas mus yra uždara grandinė: ir patys turime ūkį, ir patys parduodame pieną. Tokį modelį pasirinkome dėl to, kad pastebėjome, jog tam tikras segmentas rinkoje yra neužimtas. Prancūzai juokauja, kad jeigu ūkininkas gamina tik žaliavą, pas mus taip dažniausiai būna, kad tik melžia ir parduoda, tai jis ne ūkininkas. Ūkininkas turi pats apdoroti savo žaliavą ir parduoti galutinį produktą. Be to, yra didžiulis skirtumas tarp pasterizuoto pieno ar sūrio, kuris yra parduodamas prekybos centruose ir žalio pieno.“
Paklaustas, ar lietuviai domisi natūraliais pieno produktais, pašnekovas teigė, kad paklausą reikia formuoti.
„Lietuvoje po sovietmečio nebuvo tarpinės stotelės, nebuvo smulkių ūkininkų turgelių, parduotuvių, staiga atsidarė didžiuliai prekybos centrai ir jie suformavo pirkėjų, valgytojų ratą. Tai yra didžiulė problema, nes valgytojas lygina tavo sūrį su pirktiniu parduotuvėje. Tai yra du nepalyginami dalykai“, - aiškino P. Klapatauskas.
Ūkininkas nemano, kad ūkininkų gaminių ir prekybos centrų prekių kokybė skiriasi: „Tiesiog mūsų produkcija skirta tam, kas ieško nestandartinių produktų, išskirtinio skonio, produkto, kurio skonis skirsis kiekviename regione.“