Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė DELFI pasakojo apie pieno ūkių sektoriaus problemas ir tai, kaip galima būtų padėti ūkininkams.
- Kaip sprendžiamos pieno ūkių problemos Lietuvoje?
- Mes visada esame už ūkininkų klausimų sprendimą, bet juos spręsti turime civilizuotai ir su žemdirbių savivaldos organizacijos. Trečiadienį turėjome pasitarimą su kooperatyvų nariais, ūkininkų sąjunga, bendrovių asociacija, pieno gamintojų asociacija. Sprendėme klausimus, susijusius su Europos paramos padalinimu. Taip pat sprendėme, kaip padėti kooperatyvams, kad jie stiprėtų, ką daryti, kad didėtų pieno supirkimo kainos.
Turime pripažinti, kad pas mus ūkių struktūra yra visai kitokia negu kitose šalyse, yra labai daug smulkių ūkių, apie 70 proc. ūkių turi 6-8 karves. Kaina yra per maža, ji mažesnė negu Europos vidurkis, todėl ne be reikalo gavome paramą ir iš Europos trigubai didesnę negu pagal pagamintą kiekį priklausytų. Dabar tariamės, kad lygiai tokią pat dalį gautume ir iš Vyriausybės, iš valstybės biudžeto. Kad bent jau ūkininkai išeitų iš šios situacijos, prieš naujuosius metus padengtų įsiskolinimus, susimokėtų už trąšas, degalus, atsiskaitytų su bankais. Stengėmės kartu spręsti problemą ir padėti.
- Kokie pagrindiniai sprendimai ar vizijos buvo priimti pasitarime?
Kalbėjome apie paramos paskirstymą, kad padengtųme bent dalį nuostolių dėl žemų pieno kainų. Buvo labai arši diskusija. Dauguma pasisakė, kad pagal pagaminto pieno kiekį paskaičiuoti, kiek vienam litrui galime skirti imant nuo sausio mėn. iki rugsėjo mėn. Tokiu principu parama buvo skirstoma ir praeitais metais. Kooperatyvai norėtų, kad kooperatyvų nariams būtų daugiau paramos, mes irgi siūlėme, kad galbūt kažkokią dalį iš voko daugiau mokėti, bet kitos asociacijos nesutinka, todėl buvo priimtas sprendimas, kad visiems pagal pagaminto pieno kiekį vienodai išmokėti paramą.
Kaip padėti kooperacijai turime žiūrėti iš kitų šaltinių, kad skatintume žmones kooperuotis, kad jie jaustų, kad kooperatyvas turi didelę derybinę galią ir kad tai yra valstybės strategija, kad kuo daugiau ūkių būti kooperuoti ir ne tik, kad pieną surinktų ir parduotų, bet ir perdirbtų.
- Vienas iš būdų padėti smulkiems ūkiams – skatinti, kad jie jungtųsi į kooperatyvus?
- Svarbu, kad jie kooperuotųsi. Jeigu nesijungia, mes sakome, kad turėtų ne tik pieną primelžti ir parduoti, bet ir patys gaminti produkciją. Yra papildoma parama, jeigu tu turi visą maisto grandinę: pats pamelži pieną, jį perdirbi ir parduodi ūkininkų turgeliuose. Tai vienas iš mūsų strategijos tikslų, kaip padėti smulkiems ūkiams, nes vien tas, kad duodi kelis šimtus eurų, žmogus labai greitai išleidžia, tai nedidina smulkių ūkių gyvybingumo. Smulkūs ūkiai išlaiko kaimų gyvybingumą, jeigu jų neliktų, žmonių kaime dar labiau sumažėtų.
- Ar yra daug ūkių Lietuvoje, kurie rūpinasi pienu nuo karvės iki stalo?
Yra ir labai smulkių ūkių, kurie turi 2-3 karves, žinome, kad net eilės stovi, kad gautų pagamintą sūrį, sviestą, grietinę pardavinėjamus ūkininkų turgavietėse. Tie žmonės, kad ir iš kelių karvių sugeba kurti pridėtinę vertę ir pragyventi. Jeigu tik pamelši trijų karvių pieną, per dieną primelši 60-70 litrų ir jį parduosi už 10 euro centų, tuomet kartais ne papildomų pajamų gauni, o iš kažkokių kitų pajamų karvę išlaikai.