Tada būna laikas pirkti mokyklinius portfelius ir rašiklius, kuriuos mokiniai išmėtys jau per pirmąją savaitę ir toliau rašys jau nemokamais tušinukais, reklamuojančiais farmacijos firmas, padangų tiekėjus ir politines partijas.
Palanga penktadienį mane mylėjo ir manęs laukė. Atvažiavau, kaip šiais laikais esu pratęs keliauti po masinio susibūrimo vietas, su apsaugos darbuotoju Arvydu iš „Komandos“, bet paaiškėjo, kad apie masinį susibūrimą kalbėti būtų juokinga. Susibūrimai Lietuvoje didesni prie naujų parduotuvių, kurių vardo neminėsiu, ir prie taromatų, kur galima gauti dešimt centų už plastikinį butelį. Čia ne visai į temą, bet ar pastebėjote, kaip keli centai, duodami už tarą, akimirksniu padidino švarą miestuose gal šimtą kartų? Aš sugalvojau, kaip akimirksniu sutvarkyti griuvenas miestuose, kad vietoje jų liktų švarios aikštelės. Reikia plytomatų, į kuriuos galima būtų mėtyti senas plytas (plytgaliai ir nuolaužos – puse kainos) už dešimt centų. Visus griuvėsius miestuose išnarstytų per savaitę. Seni kolūkių pastatai kaimų vietovėse užimtų pora savaičių, nes iš ten plytas reikėtų pervežti senais pasatais ir audišimtais, varomais dujų ir malkų mišiniu. Ir Lietuva būtų graži.
Palangos prieigose vienas dalykas pasikeitęs neatpažįstamai. Senų automobilių ir dar senesnių močiučių, nuomojančių „liukso klasės butus“, neliko nė žymės – anksčiau jų buvo keli tūkstančiai, lyg susirinkusių į kokį festivalį, dabar automobilių suskaičiavome gal šešis, ir tie daugiau slėpėsi stovėjimo aikštelėse, kur jiems lyg ir neuždrausta ieškoti klientūros. Pora žmonių baikščiai vaikščiojo kelkraščiu (kur ieškoti klientūros uždrausta), lyg tarp kitko mojuodami A4 formato popieriaus lapais su užrašu „Butų nuoma“. Ir jokio telefono numerio, neduok Dieve. Sako, visus išgaudė. Manau, butų nuomotojai dabar atlieka bausmę arba yra emigracijoje ir vaikšto kelkraštėmis prie Dublino ir Bergeno.
Per kvartalą nuo Vytauto gatvės Palanga nepanaši į jokį kurortą. Penktadienis, po devintos vakaro, o vaizdas kaip Raseiniuose, tik mažiau dėvėtų drabužių parduotuvių. Žmonės tik kur ne kur, ir tie nelabai panašūs į poilsiautojus.
Vytauto gatvėje žmonių kiek daugiau, bet net ir gintaro nepardavinėja. Kas tau pirks gintarą devintą valandą vakaro? Nors, tiesą sakant, aš gintaro nepirkčiau nei devintą valandą ryto, nei vidurdienį. Kam man gintaras? Esu matavęsis gintaro karolius, man jie visiškai netiko prie veido.
Veiksmas prasidėjo jau išėjus į J.Basanavičiaus gatvę: priėjus moteris paprašė nusifotografuoti, ką DELFI fotografė jai padėjo padaryti. Tačiau viltys, kad čia jau prasidės šurmulys, ir apsauginiui Arvydui bus ką veikti, nepasitvirtino: žmonės kažkiek žiūrėjo, kai kurie praeidami sakė mano pavardę, stengdamiesi kuo tyliau (bet viskas girdėjosi), bet gėlių niekas nebarstė ir nebuvo to orkestro, kurio tikėjausi. Ką darysi. Gyvenime ne visuomet visi lūkesčiai išsipildo.
J.Basanavičiaus gatvė atrodė liūdnokai. Visi tie patys, matyti restoranai, kebabai, greitasis maistas, kai kur uždaryta (dar uždaryta arba jau uždaryta, nesuprasi). Iš kažkokios pašiūrės groja rusiški kalėjimo romansai ir šoka dvi liūdnos poros. Prie naktinio klubo, užimančio dalį apgriuvusio viešbučio, daugiau apsaugos, negu lankytojų.
Ką daryti, kai norisi užčiuopti nors pulso požymius gražiausiame šalies kurorte? Žinoma, eiti į elito susibūrimo vietas. „Laukinių vakarų saliūne“ keli žmonės valgo maistą ir geria rudą alų iš apvalių taurių: akivaizdu, elitas, nes prastuomenė gertų šviesų iš aukštų bokalų. Aplink strypą sukasi šokėja. Viduje koncertas, bet dabar pertrauka, ir scenoje vedėjas kažką kalba. Žmonių nedaug, gal todėl, kad visi žiūri futbolą kur nors kitur. Nei garsiai kalbančių, nei badančių pirštais. Pažįsta tik viena padavėja, kuri sako man, kad yra mano gerbėja, bet fotografuotis neprašo. Nors tiek.
Išėję iš salės matome, kad prasidėjo liūtis, bet ne šiaip sau kokia nors, o šuorais laistanti viską aplink, kaip kokia laistymo mašina per filmavimą, kai reikia sukurti rudens atmosferą. Arba Palangą šveičia ir plauna, supratę, kad aš atvažiavau, ir reikia pasirodyti iš gerosios pusės.
Gatve pradėjo lakstyti žmonės su skėčiais, ant staliukų, kurie neuždengti stogeliu, blizgėjo ir raibuliavo balos, o mes sėdėjome, žiūrėjome į gatvę ir kalbėjomės, kad šį kartą tai bus itin trumpa kūrybinė komandiruotė. Valgiaraštyje, be kitų patiekalų, įrašyti saldainiai, gėlės žiedas ir prezervatyvai (dėžutėje 3 vienetai). Optimistiška, pagalvojau. Pagal nuotaiką Palangoje, geriau reikėjo įrašyti į valgiaraštį dirbtinius žandikaulius, elastinius tvarsčius, tepalą sąnariams (jei maudžia prieš lietų) ir kryžiažodžių knygeles.
Pasibaigus šaligatvio plovimui, pakilome eiti iki paplūdimio. Ant šaligatvio nuobodžiavo šaržų piešėjas, minutėlei pasvarsčiau, gal man papozuoti ir gauti kokį satyrinį savęs atvaizdą, bet paskui nusprendžiau, kad neduosiu skaitytojams tokios laimės. Nenusipelnėte.
Liūdniausia, kad nėra ir būrėjo, prognozuojančio ateitį pagal delną. Liko tik jo reklama. Matyt, nėra pakankamai norinčių sužinoti savo ateitį, arba tiesiog šią vasarą mažai žmonių su delnais.
Neradome ir restorano, kur dainuotų Vitalija Katunskytė. Supratau, kad Palanga pradeda mane nuvilti. Nei Katunskytės, nei cukraus vatos, nei pripučiamų teletabių. Tiesa, viename restorane dainavo Natalija Bunkė, o kitame buvo parašyta, kad Natalija Bunkė dainuos rytoj, o dar viename pagal fonogramą atlikinėjo dainas man nežinoma jauna atlikėja ir šalia jos buvo choreografinė grupė iš dviejų merginų odiniais kostiumais.
Atrakcionai buvo uždaryti, todėl nuplaukė ir mano sumanymas pasikilnoti įsėdus į baltą gulbę. O gaila, būtų buvęs geras kadras.
Pačiame pajūryje jau buvo net nebe rudens nuotaika, o tiesiog gilus spalis. Smėlis švarus, šiukšlės surinktos, o tvarkytoja rūpinasi paskutinėmis likusiomis nešvaros kruopelėmis. Kėdės paplūdimio bare suspiestos į krūvas, kaip sušalę poilsiautojai. Galima paleisti liūdną muziką ir filmuoti melancholišką prancūzų filmą apie prarastą meilę tiesiog čia ir dabar.
Susisukę į striukes neskaitlingi kurorto lankytojai trypčiojo, svarstydami, ar jau eiti ant to tilto, ar gal kitą kartą. Mes nuėjome, nes toks mūsų darbas, bet saulė jau buvo nusileidusi, todėl nepavyko nusifotografuoti mano svajonių kadre, kur aš ištiesęs ranką laikau delną po saule, ir tiksliai parinktas objektyvo kampas sukuria iliuziją, kad saulė yra mano delne. Gaila, nes jums tikrai būtų patikusi ta nuotrauka. Užtat papozavau ant tilto, kaip tikras poilsiautojas. O retą kadrą su Arvydu pasidarėme, pozuodami iliuminuotų skėtukų fone Meilės alėjoje. Suprantate, koks sumanymas? Lietus lyja, reikia skėčio. Ir mes su skėčiais, nes Palangoje lyja.
Paskui grįžome į automobilį ir aš išvažiavau į Vilnių.
Nuo tų laikų, kai mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje, ir reikėdavo rašyti rašinėlius, aš žinojau, kad ateis laikas, kai vieną frazę, kurią mane išmokė rašyti, panaudosiu savo kūrybinėje veikloje. Ta diena atėjo.
„Tai štai taip aš ir praleidau vasarą Lietuvos pajūryje.“