„VDU Botanikos sode įrengtos trys naujos bijūnų kolekcijos ekspozicijos. Reprezentacinę ekspoziciją saloje sudaro laukinės bijūnų rūšys ir jų veislės. Čia susodintos visos turimos lietuviškos ir reprezentatyviausios užsienyje išvestų bijūnų veislės bei mūsų sode atrinkti gražiausi ir įdomiausi bijūnų sėjinukai. Antroji ekspozicija įrengta sodo glūdumoje, prie spygliuočių kolekcijos. Joje bijūnus sukomponavome su lanksvomis, nes bijūnai ir lanksvos žydi panašiu metu, o šiam nuostabiam ir romantiškam žiedų deriniui foną sudaro spygliuočiai medžiai. Trečioji bijūnų ekspozicija įrengta tik šį pavasarį naujai kuriamo edukacinio sodo pakraštyje“, – pasakoja VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.
Išskirtinės ir retos veislės
VDU Botanikos sodo bijūnų kolekciją sudaro apie 300 bijūnų kolekcinių numerių: žoliniai, sumedėję ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai.
„Didžiuojamės išskirtinėmis ir retomis lietuviškos selekcijos veislėmis: auginame ir saugome Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI) priskirtas dvidešimt penkias Jono ir Emilijos Tarvydų sukurtas veisles bei devyniolika Onos Skeivienės išvestų veislių. Šioje vietoje verta paminėti neįtikėtiną faktą, kad gūdžiais sovietiniais laikais, 1953 m., Ona Skeivienė sugebėjo JAV užregistruoti 6 bijūnų veisles, kai tai apskritai, tikėtina, buvo draudžiama“, – teigia dr. A. Balsevičius.
Kol kas bijūnų išvaizda kukli
VDU Botanikos sodo bijūnų ekspozicijose lankytojai išvys tiek seniausias (pavyzdžiui, 1846 m. išvestą ˈReine des Rosesˈ), tiek naujas veisles. Pasak specialistų, visos senovinės ir šiuolaikinės bijūnų veislės kilo tarpusavyje kryžminant laukinių bijūnų rūšis, todėl bijūnų kolekcijoje galima pamatyti ir laukinius bijūnus, kurie yra dabartinių kultūrinių bijūnų protėviai.
Nedidelė, bet įspūdinga ekspozicija puošia tvenkinio pakrantę prie tiltelio. Čia, kanadinio cercio pavėsyje, žydi įvairiaspalviai Itoh grupės bijūnai, kuriuos 1948 m. išvedė japonas Toichi Itoh. Šiems žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridams draugiją sudaro melsvės, katilėliai ir japoniniai klevai.
„Jaučiame pareigą lankytojus perspėti, kad bijūnai naujose ekspozicijose yra pasodinti tik praėjusiais metais, o kai kurie – šį pavasarį, todėl visu grožiu atsiskleidusių žiedų neverta tikėtis. Bijūnų kerui suaugti reikia 2–3 metų, todėl kol kas jų išvaizda dar kukli“, – teigia dr. A. Balsevičius.
Šiemet žydėjimas vėluoja
Žibutė Baškienė pasakoja, kad šita idėja botanikos sode gyvuoja jau seniai. Pasak specialistės, skirtingų bijūnų veislių sode skaičiuojama virš 300. Anot jos, dešinioji salos pusė skirta lietuviškai selekcijai, o kairėje pusėje žydi užsienietiškos, įdomesnės veislės.
„Įeinant į salą prie tiltelio kairėje pusėje yra žolinių sumedėjusių hibridų grupė, jie pusiau pilnaviduriai, įdomesnių spalvų. Pradžioje čia buvo vargani kelmeliai, o dabar, kaip matome, visa jūra. Žydėjimas priklauso nuo kaitros, jei labai karšta, tai žiedais džiaugiamės keletą savaičių, viskas greičiau pasibaigia. Šiemet pavasaris buvo vėlyvas ir šaltas, tai žydėjimas vėluoja, nes paprastai birželio 10-12 dienomis būna masinis žydėjimas. Vėlyviausios veislės sulaukdavo net Joninių“, – aiškina pašnekovė.
Sulaukia daug lankytojų
Anot jos, sulaukiama labai daug lankytojų, tik šiemet karantinas šiek tiek pakoregavo visą situaciją. Jos teigimu, vos žmonėms leista eiti į parkus, VDU Botanikos sodą aplankė labai daug šeimų. Ž. Baškienė pasakoja, kad sode žydintys bijūnai pritraukia žmones savo įvairove ir gausa, jie visi skirtingo kvapo, žydėjimo laiko ir žiedo formų.
„Tamsūs ir ryškūs bijūnai yra patys ankstyviausi, bet jų kvapas gan nemalonus, kitiems net dvokia. Bijūnai visada mėgstami, galbūt dėl to, kad tai etnografinė gėlė. Senovinės etnografinės darželio gėlės tiek bijūnai, tiek jurginai rudenį labai traukia akį. Visi renginiai neapsieina be šių gėlių“, – aiškina ji.
Patarimai bijūnų auginimui
Specialistės teigimu, bijūnams svarbiausia parinkti tinkamą vietą sodinimui, tai turėtų būti saulėta vieta. Anot jos, jeigu bijūnai sodinami ilgam laikui, reikėtų sodinti juos kas 0,5 ar 1 metrą. Ž. Baškienė tikina, kad šiam sodinimui geriau tinka priemolis, o ne laidus smėlis.
„Labai svarbu, kad būtų ne per giliai pasodinta, nes užgilintas bijūnas gali daug metų nežydėti. Jeigu dauginame juos, idealiausias laikas būtų nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Kai dauginame, reikėtų tą kerą išdalinti po 2-3 augimo pumpurus. Jie nėra giliai žemėje, geriausia šaknį skirstyti taip, kaip jis pats gražiai susikabinęs. Reikia nebijoti, kad tas gražus vaizdas bus negreitai.
Vietą reikia parinkti atsakingai, kadangi ji yra daugiametė gėlė, kuri nemėgsta persodinimo. Vienoje vietoje gali augti net 15-20 metų. Iš ankstyvo pavasario tręšiame kalcio salietra su boru, po žydėjimo tręšiame kompleksinėmis trąšomis. Būtina ravėti, jeigu labai sausa, reikėtų laistyti, tačiau tai reikėtų daryti retai ir gausiai“, – pataria ji.