Feisbuko „Orų entuziastų“ grupėje jos narys Aleksandr Fedorovič pasidalijo įspūdingu užfiksuotu reiškiniu. Liepos 8-osios vakarą, 19.20 val., Elektrėnuose nufotografavo fluctus debesis, kurie anksčiau, meteorologo G. Valaikos pastebėjimu, dar vadinti Kelvino-Helmholtz’o nestabilumo sukeltais debesimis.
Toks reiškinys, kaip savo feisbuko paskyroje „Orai ir klimatas Lietuvoje“ rašė G. Valaika, pastebimas ir užfiksuojamas retokai, nes jis atsiranda ir išnyksta vos per keletą ar keliolika minučių, todėl pamatyti ir užfiksuoti jį ne visada pavyksta.
Didžiausia tikimybė išvysti tokius banguotus debesis, pasak meteorologo, yra vėjuotą dieną, esant dideliam atmosferos nestabilumui.
„Pagrindinės priežastys, dėl kurių atsiranda jūros bangavimą primenantys debesys, yra vėjo greičio skirtumai ir temperatūros pokytis kylant aukštyn nuo žemės paviršiaus. Apatiniuose atmosferos sluoksniuose vėjo greitis turi būti mažesnis, viršutiniuose – staigiai padidėti.
Būtent taip ir buvo liepos 8 d., kadangi apatiniame atmosferos sluoksnyje oras buvo ramus, tačiau maždaug jau nuo daugiau kaip 3 km aukščio fiksuotas stiprokas pietvakarių oro srautas, dar aukščiau – sraujymė arba savotiška labai greitai judančio oro upė, atskirianti skirtingas oro mases.
Lūžtančios bangos debesų forma susidaro tuomet, kai šilto oro srovės keliauja per šaltesnį, tankesnį bei lėtesnį oro sluoksnį.
Gal ir sunkoka viską suprasti, tačiau atminkit, jog atmosfera yra tarsi sluoksniuotas pyragas. Net giedrą dieną, kai danguje nieko nematote oras maišosi, jame daug įvairių oro sluoksnių: vieni sausesni, kiti drėgnesni, dar kiti su stipriais ar silpnais vėjais ir pan.“, – savo feisbuko paskyroje rašė meteorologas.
G. Valaika taip pat paaiškino, kad Kelvino-Helmholtzo nestabilumas yra pastebėtas ir kitose Saulės sistemos planetose: „Reiškinį 2004 m. Saturno atmosferoje užfiksavo Cassini-Huygens kosminis zondas, taip pat reiškinys buvo pastebėtas Jupiteryje, šalia Raudonosios dėmės. Taigi šis reiškinys nėra būdingas tik mūsų planetos atmosferai.“
