Miškuose pasipylė „žemės taukais“ vadinami grybai: atvejai, kada juos išrovus teks susimokėti solidžią baudą

Kol dažnas grybautojas į pintinę dedasi tik tuos grybus, kuriuos grįžęs galės išsikepti ir suvalgyti, kiti liepos mėnesį miškuose pradeda dairytis poniabudės – grybo, kuris labiausiai vertinamas ne virtuvėje, o liaudies medicinoje. Grybautojams pastebėjus, kad miškuose jau apstu šių grybų, gamtininkas Deividas Makavičius perspėja, kad ne visos poniabudžių rūšys gali būti vartojamos – štai, Hadriano poniabudę, aptinkamą smėlėtose vietovėse, reikėtų aplenkti, nes ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Liaudies medicinoje tikima stebuklingomis grybo galiomis

Anot gamtininko, paprastoji poniabudė, dar vadinama „žemės taukais“, gali būti renkama ir naudojama liaudies medicinoje, o kai kurie grybautojai ją ir valgo. Ji paplitusi lapuočių miškuose, tačiau, aptikus grybą smėlynuose, jį reikėtų palikti, mat tokiose vietovėse auga Hadriano poniabudė – jų rinkti negalima. Už Lietuvoje saugomų grybų rūšių rovimą gali būti skiriamos baudos.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą, saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimas, žalojimas, naikinimas, paėmimas iš natūralios aplinkos arba kitoks neteisėtas šių augalų ar grybų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas ar kitoks naudojimas yra neteisėtas. Pagal šį kodeksą, minėtos draudžiamos veiklos vykdymas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 300 Eur ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 60 iki 580 Eur. Saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų augaviečių sunaikinimas užtraukia baudą asmenims nuo 110 iki 300 Eur ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 140 iki 600 Eur.

Vis dėlto, nors paprastoji poniabudė gali būti renkama ir vartojama, D. Makavičius pastebi, kad tai – savotiškas grybas, kuris tinkamas vartoti tik tol, kol yra jaunas.

„Iš pradžių paprastoji poniabudė būna panaši į vištos kiaušinį, pusiau išlindusį iš žemės. Kol grybas jaunas, žmonės jį vartoja liaudies medicinoje, kartais net ir žalią valgo. Pats nesu ragavęs, tačiau girdėjęs, kad jis būna ridikėlių skonio, valgomas su grietine. O liaudies medicinoje naudojamas įvairiai – spiritu užpiltą poniabudę žmonės užkasa po žeme, palaiko tamsoje, vėliau tą trinktūrą naudoja sąnarių ligoms gydyti. O jauno grybo viduje esančia drebutine mase moterys odą tepdavosi, kad ji būtų sveikesnė“, – sako D. Makavičius.

Jis pastebi, kad šio grybo naudojimas medicinoje labiausiai paplitęs rytuose esančiose kaimyninėse valstybėse – Rusijoje, taip pat ir Latvijoje, o Vakarų valstybėms toks grybo naudojimas nebūdingas.

„Lietuvoje pastaraisiais metais pradėta dažniau naudoti šiuos grybus, galima pamatyti, kad grybautojų grupėse yra poniabudėmis ir prekiaujama. Tačiau svarbu pastebėti, kad liaudies medicinos priemonės neturi tvirto mokslinio pagrindimo. Nepaisant to, žmonės jomis naudojasi, galbūt čia daugiausiai nulemia tikėjimas“, – pastebi gamtininkas.

Dažniausiai randamos prie lazdynų, turi specifinį kvapą

Nors iš pradžių paprastoji poniabudė primena žemėje augantį kiaušinį, vėliau jis praplyšta ir išauga grybas grublėta galvute, pasidengęs lipnia mase su sporomis ir skleidžiantis specifinį kvapą. Norint grybą naudoti vaistams, svarbu nepavėluoti – ilgai palikti jauni, kiaušinius primenantys grybai pribręsta, o plyšus odelei išauga nei vaistams, nei maistui netinkamas vartoti grybas.

„Paprastąsias poniabudes lengviausia rasti uostant, nes jos skleidžia dvėselienos kvapą. Šis kvapas skirtas dvėseliena mintantiems vabzdžiams vilioti, kurie, suvalgę drebutinę grybo masę su sporomis, vėliau jas išplatina“, – aiškina gamtininkas.

Paprastosios poniabudės auga grupelėmis, tačiau yra trumpaamžės – pradėjusios dygti liepą, miškuose gali būti dar sutinkamos rugpjūtį, kartais ir rugsėjį, o vėliau jos dingsta.

Anot gamtininko, paprastųjų poniabudžių galima rasti lapuočių miškuose ir mišriuose medelynuose, ypač šie grybai mėgsta augti tarp lazdynų.

„Tose pačiose vietose metai iš metų jos ir pasirodo, norint jas surasti, svarbiausia – uoslė. Jei užuodžiate, kad kažkas lyg ir nugaišę miškelyje, tai nebūtinai ten kažkoks gyvūnas yra, šiuo metu labiausiai tikėtina, kad toks kvapas nuves prie poniabudės. Nors vaisiakūniai vartojimui netinkami, šalia jų galima rasti jaunų kiaušinių. Nors užaugę vaisiakūniai nevartojami jokiais būdais, jie nenuodingi, bet ir nevalgomi, nes turi specifinį kvapą, kuris labai nemalonus. Kol grybas nesprogęs, tol to kvapo neturi. Norint jį surasti, tiesiog reikia pasivaikščioti miške neskubant ir kvėpuoti per nosį“, – pataria D. Makavičius.