Kai pradedu aiškintis, kur jie tokius pinigus tariasi išleidžią, atsikvepiu: žmonės paprasčiausiai paskaičiuoja maksimumą, prisirinkę gandų arba brangiausių atsitiktinai užmatytų paslaugų pavyzdžių, o kai kurie į tas legendas taip įsijaučia, jog net apsimeta patys krūvas eurų pakloję.
Paklausite, kam aplinkinius apgaudinėti, į šonus su patosu skelbiant, kad „už naktį teko palikti 200 eurų” arba kaip neva su šeima per savaitę pavyko ištratinti 2000 eurų. Ogi šitaip lenda kompleksai. Po dūsavimais, pabrėžtinai vardijant, kiek reikėjo išleisti pinigų, slepiasi noras prieš kitus pasirodyti turtingais.
Pastebėjau išvirkščią dėsnį: tie, kurie iš tikro gali sau leisti tokias sumas, jei nėra tuščiagarbiai narcizai, tuo viešai nesigiria. Tačiau tai – poilsiautojų mažuma. Didesnė Palangos svečių dalis atostogauja paprasčiau, tad ir pinigų išleidžia žymiai mažiau, bet jų kuklus biudžetas niekam įspūdžio nedaro, todėl lieka nutylėtas.
Kelionė į pajūrį – beveik 300 eurų?
Ta proga išduosiu pusiau paslaptį, kaip jūsų sąmonę užvaldo viešojoje erdvėje įsitvirtinę Palangos įvaizdžiai, kurie iš tiesų atskleidžia tik vieną, ir labai nedidelę, realybės pusę.
Visų pirma, teoriją apie Palangą, kaip brangiausią Europos kurortą „su Monako kainomis”, palaiko žiniasklaida. Nepykite ant naujienų portalų arba glamūrinių TV laidų – žurnalistai viso labo tenkina jūsų lūkesčius ir pasakoja tai, ko tikitės. Ir jie nemeluoja, tiesiog išieško bei jums akcentuoja kraštutinius atvejus, nuo kurių atsiloštumėte. Juk niekam nebūtų įdomi naujiena be jaudulio arba aštrių pojūčių.
Pateiksiu pavyzdį, kaip iš tikros asmeninės patirties galėčiau lengvai sukurti dramą apie kelionės į Palangą kainą. Vienoje feisbuko grupėje, kur žmonės ieško pakeleivių arba keliautojai ieško laisvų vietų automobilyje norima kryptimi, parašiau skelbimą, kad mielai su kuo nors pasidalyčiau kuro išlaidas, jei atsirastų, kas irgi tą pačią dieną važiuotų iš Vilniaus į Palangą. Mano mintis buvo aiški – neturiu tikslo rasti asmeninio vairuotojo, bet mielai palaikyčiau kompaniją tam, kas norėtų benzinui išleisti mažiau pinigų.
Gavau žinutę, surašytą iš žodžių trumpinių. Vietoj „sveiki” – „sv”, vietoj normalaus sakinio – tik padriki žodžiai su gramatinėmis klaidomis ir sutrumpinti miestų pavadinimai vln–klp, iš kurių išskaičiau, kad vaikinas nuvežtų iki Klaipėdos.
Paklausiau, kokia būtų kaina. Atsakė, kad 240 eurų. Aišku, tik į vieną pusę. Nusiunčiau jaunuoliui kvatojančio žmogelio ikoną ir mandagiai parašiau, kad pasiieškotų kitų klientų. Šoferis atsakė: „Sėkmės su bomžu”.
Netrukus toje pačioje feisbuko grupėje aptikau, kaip dešimtys žmonių dalijasi panašiais susirašinėjimais su šiuo trenktu veikėju. Abejoju ir ar milijonierius, būdamas blaivus bei adekvačios būsenos, tokius pinigus sutiktų mokėti, nes daug uždirbantis žmogus yra ne kvailys ir geba skaičiuoti, tad jei ir važiuoja į pajūrį su asmeniniu vairuotoju, tai moka jam algą, o ne už vienkartinį pavežėjimą atsega honorarą kaip už skrydį į tolimą šalį.
Taip pinigus turčius taškytų tik vienu atveju – jei būtų jau gerokai apsvaigęs ir, pametęs galvą, trokštų pakabintas merginas neregėtai sužavėti. Bet tada greičiausiai užsakytų limuziną. Tiek tos, tai jau jo reikalas.
Domėjausi, ar visi, važiuojantys į pajūrį, tik ir ieško realybėje nesusigaudančių vasarotojų kaip tas „ne bomžas”. Paaiškėjo, kad paprastai žmonės, kurie iš pavežėjimo nesiekia daryti biznio, o tiesiog nori pigesnės kelionės, iš per internetą sumedžioto bendrakeleivio paprašo nuo 10 iki 30 eurų.
Įmonės, kurios verčiasi šia veikla ir veža žmones autobusu arba mikroautobusu, į vieną pusę ima 10–12 eurų. Dar yra tokia paslauga „nuo durų iki durų”. Tai reiškia, kad sutartu laiku mikroautobusas paima keleivį nuo jo namų ir pristato tiksliai nurodytu adresu, tad jokiais taksi ar persėdimais rūpintis nereikia. Trūkumas tik tas, kad tiems, kurie į mikriuką įsėda pirmieji arba paleidžiami paskutiniai, kelionė išsitęsia ilgiausiai, nuo sukiojimųsi gali ir užsupti. Tokia kelionė kainuoja 12 arba 15 eurų, daugiausia – 16 eurų.
Lygiai taip pat liaudis pamėgsta legendas apie nakvynės bei maisto kainas Palangoje, nors realybė ta, kad kiekvienas čia gali paslaugų atrasti pagal savo poreikius ir galimybes. Nėra taip, kad visur šaltibarščiai kainuoja 8 eurus, o padorios nakvynės negausite be 200 eurų.
Mitologizuoti tūkstančiai
Mano draugė liepos mėnesį į Palangą savaitgaliui vyko paskutinę minutę. Anot jos, per Booking sistemą viskas buvo išnuomota, išskyrus išmetė laisvą numerį buvusioje Brėžnevo viloje, dabar vadinamoje „Auska”.
Tarybiniame poilsiniame pastate ji gavo galimybę pernakvoti už 150 eurų, taigi, 300 eurų už savaitgalį, bet tai nebuvo labai įprastas ir paprastas kambarys, tai buvo buto dydžio dvigubi apartamentai su karališko dydžio lova atskirame miegamajame, erdvia svetaine, vonios kambariu, kuriame net bidė yra. Naftalininė romantika ir ironija viename. Jei toks derinys priimtinas, kodėl gi nesusimokėjus už muziejinę pramogą?
Tyrinėdama nakvynės Palangoje pasiūlymus, aptikau ir variantą, įkainotą 600 eurų už savaitgalį. Bet ten – labai geras viešbutis su SPA kompleksu. Man tai būtų truputį per brangu. Vis dėlto turėtume tik pasidžiaugti, kad net ir praradusi pačius mokiausius, centų neskaičiuojančius klientus – rusus, Palanga sulaukia ir savų pasiturinčių tautiečių. Ne visai vargdieniai, jei tiek gali sumokėti arba sau leidžia pasvarstyti, „ar apsimoka“.
Taigi, nevaidinkite, kad nežinote, jog skirtingo lygio nakvynės paslaugos negali kainuoti vienodai. Ir gerai, kad didėja poilsio vietų įvairovė. Kaina priklauso nuo daugelio dalykų. Pavyzdžiui, jei viešbutis, tai koks jis apskritai, ar su pusryčiais, ar be maitinimo.
Privačių apartamentų kainą lemia, ir kada jie rezervuojami – ar dar pavasarį, ar jau prasidėjus vasarai, ar kelios dienos prieš atvykimą, taip pat kuriam mėnesiui – ar liepos pradžiai, ar liepos galui ir rugpjūčiui.
Ypač svarbu – kuriam laikotarpiui žadate apsistoti, nes jei kuo ilgesniam, tuo, tikėtina, šeimininkai žiūrės lanksčiau ir padarys didesnę nuolaidą. Mat lietuvių atostogų savame pajūryje įpročiai keičiasi. Tie, kurie neturi nuosavo nekilnojamojo turto prie Baltijos jūros, linkę atvykti tik ilgajam savaitgaliui, daugiausiai – savaitei, nes bijo, kad neišsimokės, labiau pasiturintys ilgai vienoje vietoje neužsibūna, daugiau keliauja, o nuomotojams patogiau, kai atostogautojai taip dažnai nerotuoja.
Tarkim, man pagelbsti keliautojos patirtis. Užuodžiu metą, kada geriausia skambinti savininkams ir domėtis kainomis. Be to, Palangoje nesinuomoju vietos per rezervacijos platformą, o kreipiuosi tiesiai į šeimininkus, ir tada jie sutinka truputį pamažinti kainą, nes vis tiek būtų turėję tuos kelis procentus atiduoti tarpininkams. Ir apskritai nakvynės dairausi svetainėse, kaip antai priejuros.lt, kur yra žymiai didesnė jų pasiūla.
Jei labai apibendrintai, tai šią vasarą vidutiniai, nenužeminti, bet ir neperspausti, tarifai naujos statybos name arba atrenovuotoje viloje, užsirezervavus juos ne paskutinę minutę, būtų tokie: dvivietis, ekonomiškas (tiksliau, mažas) kambariukas su visais patogumais, taip pat šaldytuvu ir mažyte virykle – 40–50 eurų, erdvesni apartamentai, pritaikyti dviem–trims asmenims, galbūt su atskiru įėjimu ar terasa – 50–60 eurų, o su visaverte virtuve – 70–80 eurų, dviejų kambarių butas arba nedidelis kotedžas per du aukštus šeimai, kitaip tariant, 4 asmenų kompanijai – 80–120 eurų, dar erdvesnis namas, tinkamas dviem šeimoms – apie 130–200 eurų, bet labai pasistengus galima rasti ir už 500 eurų.
Mažiau išlepusiems, ne itin reikliems poilsiautojams, kurie gali gyventi be nuosavo vonios kambario, nė be minivirtuvėlės, ir kurie pasiruošę šiais patogumais dalytis su nepažįstamaisiais, kainos, žinoma, bent trečdaliu mažesnės, nei standartinių apartamentų.
Tiesa, jei namas – senas, padrengtas, tai dvivietį kambarį net ir su nuosavu tualetu jame galima rasti už 20 eurų. Bet jau nesismulkinu iki ekstremaliai studentiškų variantų kaip „pas bobutę palėpėje“ – tokių yra ir už 10 eurų.
Taip kad savaitė vidutinių pajamų – ne visiškų bėdžių, bet ir ne milijonierių – šeimai komfortabiliomis sąlygomis padoriai tvarkingoje aplinkoje atsieina ne mitologizuotus 2000–3000 eurų, o 500–600 eurų, labai pritempus į brangesnę pusę – 700–800 eurų. Ne vienam žmogui, bet trijų keturių asmenų šeimai. O porai ar mamai su vaiku užtenka 300–400 eurų. Aišku, be išlaidų maistui.
Kąsnis įkainotas tiek pat, kiek ir Vilniuje
Nematau jokio maisto kainų atotrūkio tarp Vilniaus ir Palangos. Nuolaidų akcijos irgi tos pačios. O valgyti juk bet kokiu atveju reikia, tai koks skirtumas, kur tuos infliacinius pinigus leisti – ar savo mieste, ar pajūryje.
Man didžiausias malonumas būna prasieiti per Palangos turgaus žalumynus ir aromatus. Kaimiškus kiaušinius iš senutės įsigyju už tiek pat, už kiek perku iš savo vištas auginančių vilniečių – už pustrečio euro. Tiek pat ūkininkų perekšlių kiaušiniai kainuoja ir Vilniaus Kalvarijų turguje.
Ar Palangos, ar Vilniaus turgus – nematau skirtumo ir tarp šviežiai paraugintų agurkėlių, lietuviškų braškių ar tos dienos voveraičių kainos. Bet kai kurios gėrybės pajūryje gali būti šiek tiek pigesnės, ypač jei jomis prekiauja patys augintojai, o ne perpardavinėtojai.
Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, pabrango viskas, tačiau kainos kontrastingos. Labai norėdami, atrasite tokią vietą, kur dviese sugebėsite už vakarienę palikti 100 eurų, bet kitur galite sočiai pavalgyti ir už 30 eurų, o jei greitasis maistas, kaip sušiai, kibinai ar kebabai iš vagonėlio, tai ir 10 eurų dviem užteks. Tinklinėse kavinėse ta pati kava, desertai irgi kainuoja ne daugiau ir ne mažiau nei kituose Lietuvos miestuose.
Didesnė bėda – ne maisto kaina
Problema su restoranais Palangoje yra, bet ji su kainomis tiesiogiai nesusijusi. Stebiuosi, kaip tokiame jaukiame kurorte, kuriame daugėja gerų, brangių viešbučių, kaip gražiai tvarkosi svečių namai, vis dar yra nuo praeito šimtmečio užsilikusių, bet jokio paveldo statuso nevertų valgyklų, į kurias įėjus vimdo tiesiogine šio žodžio prasme. Įeini ir reikia nosį užsikimšti nuo užsistovėjusių išėdų, pamazgų ar paplavų dvoko. Norintiems sukūsti arba sutaupyti galbūt reikėtų praktikuoti tokį ritualą – ateiti į valgyklą, kad supykintų ir jau būtų ne iki pietų.
Dar labiau nuostabą kelia, kad ten vis dėlto užklysta žmonių, kurie rizikuoja ir užsisako cepelinų ar žemaitiškų blynų. Galbūt šios maitinimo įstaigos skirtos praradusiems uoslę ar išvis neturintiems skonio receptorių?
Ne visi restoranai kelia pasitikėjimą, ypač po to, kai netyčia pastebėjau, kaip jaunutės padavėjos, paėjusios už kampo, neišgertą, gerokai pastovėjusį kliento alų atgal supylė į statinę. Higiena nėra pati stipriausia Palangos užkandinių pusė.
Vis dar kai kurios kavinės užsikonservavusios tame požiūryje, kad išalkusiems kurorto poilsiautojams „sueis bet kas”. Bet reikėtų suprasti, kad žmonės į Palangą atvyksta jau ir po pasaulį pasitrankę, ir gerokai palepę, visko prisidegustavę, ir jiems nevienodai, ką dėti į save.
Bet štai, užėjome su vaiku į blyninę. Jei maitinimo vieta save pozicionuoja kaip blyninę, tai atrodo, kad ten blynai turėtų būti neeiliniai. Bet ne tik blynai buvo labai eiliniai. Kavinė nė priedais nebando užglaistyti labai jau vidutinio skonio ir patiekia patį pigiausią džemą.
Valgiaraščio puošmena – vafliai. Labai panašu, kad tie vafliai nupirkti „Maximoje“ ir tiesiog pašildyti. Galvoju, kaip tą reiškinį, kai valgykla tik pašildo nupirktus produktus ir pagardina pačiais pigiausiais padažais, pavadinti. Galbūt nuline šefo meile klientui? O gal tiesiog nepagarba žmogui? Sąžiningiau būtų iškabą „kavinė” ar „blyninė“ pakeisti į „šildytas maistas”.
Bet yra ir gera žinia – Palangoje kasmet atsiranda bent po vieną du kokybiškus restoranus su žanru. Kad neatrodytų kaip reklama, nevardysiu jų, rekomendacijos vis tiek plaukia iš lūpų į lūpas. Tie, kam nevienodai, ką valgyti, sau vertų vietų tikrai atras.
Bet yra dar labai daug neišnaudotų nišų gastronomijai. Jei tik valdžia netrukdytų smulkiesiems verslininkams užsidirbti, jei vėl nevaržys karantinais ir kitokiomis panašiomis beprotybėmis, tai per ateinantį dešimtmetį ar net greičiau šis kurortas galėtų virsti vasaros gurmanų priebėga.
Jei skaičiuojate, skaičiuokite be nutylėjimų
Vis dėlto pats neracionaliausias prietaras, kurio paskirtis – pažeminti Lietuvos pajūrį, yra tas, kad atostogos užsienio kurortuose išeina pigesnės. Ši teorija yra sąlyginė ir pasitvirtina tik iš dalies. Reali konkurentė iš lietuvių labiausiai pamėgtų šalių mūsų kurortams yra Turkija, kuri gali pasiūlyti poilsio paketus su „all inclusive“ už tokią pačią kainą ar tik vos vos brangiau nei kainuotų laikas Palangoje.
Gan nebrangiai papliažinėti pavyktų ir Bulgarijoje, jei nebūtinas 5 žvaigždučių viešbutis ar prabanga, o užtenka pavargusio kambarėlio ir į kainą įskaičiuotų kuklių pusryčių. Gruzijos Batumis prie Juodosios jūros – irgi pigus variantas.
Tačiau požiūrį į laiko leidimą šiltuose kraštuose per pačią kaitrą jau buvau išreiškusi – tai nėra visavertės atostogos, ir vasarą ten yra daugiau ne malonumo, o vargelio. Mėgautis Viduržemio, Egėjo jūros ar Atlanto pakraščio saule, grožiu bei gėrybėmis verčiau sezonui dar neįkaitus arba jau atslūgus, kai karštis – pakeliamas ir yra jėgų turistavimui.
Na, tarkim, yra kas mirtiną karštį dievina. Bet nuo to kainos mielesnės netapo. Per pastarąjį pusmetį kuras pabrango kosmiškai. Nepaisant to, kad daugelyje Europos šalių maistas jau yra pigesnis nei Lietuvoje, o ir nakvynes viešbutyje galima gauti už draugiškesnę kainą, vis dėlto kelionę smarkiai išbrangina skrydžiai, ir pigesnių atostogų prie palmių iliuzija tirpsta.
Kitas pavyzdys – tolimos nuostabios šalys. Štai mūsų kurorte už 40 eurų gausite tik dviviečius ekonominės klasės apartamentus, o tuo metu Balio saloje už tiek pat galėsite išsinuomoti visą vilą su privačiu baseinu. Rojus. Bet tik tuo atveju, jei nereikėtų susimokėti už skrydį.
Palanga ir Tibetas – ne viena ir tas pats
Kita vertus, nuoširdžiai sau atsakykite – nejaugi kelionių kryptis renkatės vien pagal kainą? Aišku, man labai malonu, kai pamiltose šalyse yra pigiau nei Lietuvoje, bet ne dėl pigumo jos artimos mano sielai, o dėl visai kitų priežasčių – atmosferos, peizažų, kultūros.
Mano mylimoje Mongolijoje viskas pigiau nei Lietuvoje, bet po stepes ir Gobio dykumą basčiausi visai ne dėl mažesnių kainų. Galėčiau pradėti lyginti kainas ir Katmandu bei Vilniuje, tačiau į Nepalą skridau ne dėl to, kad ten kava ir momo koldūnai – perpus pigesni. Ir Stambulas manęs taip nebūtų pakerėjęs vien dėl mažesnių kainų – šis miestas nepaliauja žavėti dėl gilios ir permainingos kultūros, dėl vietinių svetingumo, dėl gardaus maisto, dėl kažko, ko neįmanoma įvardyti žodžiais.
Lygiai taip pat ir brangesnes atostogas ar keliones renkamės dėl emocijos ir kitoniškumo. Aš į Palangą vykstu todėl, kad man ji patinka, o ne tam, kad joje būdama sutaupyčiau. Mano daugelis kelionių kainavo ne mažiau, bet žymiai daugiau, nei išvykos Lietuvoje. Kai skrisdavau į Tibetą, neskaičiuodavau hipotetiškai, kiek šimtų ar net tūkstančių eurų man liktų, apsiribojus kelionėmis Lietuvoje. Juk nepalyginami įspūdžių mastai ir įveikti atstumai.
Be to, išvis ydinga lyginti, gretinti visiškai kitokias rinkas ir skirtingus pasaulius. Tad atostogas Palangoje, jei ir galime lyginti, tai ne su kelione į Tibetą, ne su poilsiu Borneo ar Balio saloje, bet su atostogomis analogiškomis sąlygomis kaimyninėje Lenkijoje ar Latvijoje.
Tačiau vėlgi – kalbos apie „nerealiai pigią” nakvynę kur nors Papėje vis tolsta nuo tikrovės. Viešbučių bei apartamentų kainų Lietuvos ir Latvijos pajūryje skirtumai jau po truputį susitraukia ir nebeskatina aikčioti kaip anksčiau, juolab kad nemažai nekilnojamojo turto ten susipirkę mūsų tautiečiai.
Rugpjūtį žadu vykti netoli Liepojos aplankyti draugės. Ji visam mėnesiui išsinuomavo keturvietį namuką už 60 eurų parai. Jei būtų užsisakiusi gerokai trumpesniam metui, mokėtų po 80 eurų. Ar tai – neįtikėtinai pigu, spręskite patys. Man ši kaina atrodo normali ir tik šiek tiek malonesnė, nei Palangoje. Bet nuomotojai juk yra verslininkai, o ne labdaros teikėjai.
Nereikia įsivaizduoti, kad kažkas mums savo paslaugas turi dovanoti arba parduoti pusvelčiui. Atostogos skirtos ne pinigams taupyti, o leisti. Kai pavyks tai įsisamoninti, tada ir nebus labai skausminga su „atlikusiais” šlamančiaisiais atsisveikinti.