Milijonai žmonių šią vasarą tiek Europoje, tiek tolimojoje Azijoje kenčia nuo alinamo karščio ir susiduria su niokojančiais šio reiškinio padariniais. Ekstremali temperatūra smogė net tokiems regionams kaip Didžioji Britanija, kur termometro stulpeliai pakilo iki niekada nematytų 40 laipsnių. Nekalbant jau apie Portugaliją, Ispaniją ir Prancūziją, kur buvo išmatuota mums Lietuvoje sunkiai suvokiama 44–46 laipsnių oro temperatūra.
Rekordiniai karščiai (termometro stulpelis kilo iki 40,9 Celsijaus laipsnio ribos) svilino net tik Šanchajuje, bet ir Kinijoje, kur pareigūnai paskelbė virtinę įspėjimų. Kaitra padarė nuostolių žemės ūkiui, infrastruktūrai, prisidėjo prie žmonių mirčių. Mokslininkai neabejoja, kad visa ši ekstremali situacija – žmogaus rankų darbas.
Ekspertų duomenimis, nuo priešindustrinio laikotarpio vidutinė planetos temperatūra pakilo per 1,1 laipsnio. Didžiausias pasaulinio atšilimo kaltininkas – anglies dvideginis (CO2), kurio koncentracija atmosferoje tarp 1750 ir 2020 metų pakito net 48-iais procentais. CO2, metanas, diazoto monoksidas ir kitos dujos tarsi šiltnamio sienos sulaiko šilumą ir neleidžia jai grįžti į kosminę erdvę.
„Visiškai užtikrintai galime tvirtinti, kad kiekviena šiandien mus užklupusi karščio banga tampa dar intensyvesnė ir dažnesnė dėl klimato kaitos procesų“, – sako dr. Friederike Otto, Didžiosios Britanijos Grantamo klimato kaitos ir aplinkos instituto mokslininkė.
„World Weather Attribution“ tyrimas atskleidė, kad Britų Kolumbijoje (Kanados provincija) esantis kaimelis Lytonas, pernai nuniokotas gamtinių gaisrų, kuriuos sukėlė rekordinė 49,6 laipsnių temperatūra, tikėtina, tokio likimo sulaukė dėl klimato kaitos. Tie, kurie sugrįžo šįmet atstatyti Lytono, dėl tos pačios priežasties vėl buvo evakuoti.
Kas mūsų klimate normalu, o kas – ne?
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas dr. Donatas Valiukas pirmiausia pakvietė teisingai įvardinti terminus. Lietuvoje, kai temperatūra pasiekia ir viršija 30 laipsnių, yra karščio diena, o kai tokių dienų būna trys iš eilės ir daugiau – karščio banga. Kiekviena Europos šalis pagal savo klimatines sąlygas tokių turi – tik vienokios ribos yra, pavyzdžiui, Ispanijoje, kitokios – Danijoje.
„Iš principo tiek Lietuvoje, tiek Europoje karščio dienų ir bangų buvo, yra ir bus. Tai normalu. Kai kalbame apie klimato kaitą, nenormalu yra jų dažnėjimas. Jos tampa dažnesnės, prasideda anksčiau, trunka ilgiau. Maksimali temperatūra aukštesnė. Vilniuje prieš kelis dešimtmečius karščio dienų nebūdavo. Paskutiniais metais kasmet turime ir karščio dienų, ir karščio bangų, anksčiau to nebūdavo arba būdavo retai; tos bangos prasideda birželio mėnesį. Paskutinius trejus metus turėjome tiek karščio dienų, tiek bangų jau nuo birželio“, – pasakojo jis.
Klimatologas pasitelkė Vilniaus pavyzdį. Paprastai vidutinės klimato sąlygos apibūdinamos klimato norma arba 30 metų vidurkiu. Anksčiau buvo naudojamas 1960–1990 metų vidurkis, o pagal jį sostinėje būdavo 1,7 karščio dienos per metus. Pagal naujausią klimato normą (1990–2020) tokių dienų jau yra 5,1 per metus.
„Toks dažnėjimas. Pastaraisiais metais esame turėję virš 10 tokių dienų, praėjusiais metais Vilniuje tokių buvo 16. Be to, visoje Lietuvoje ir pajūryje pastebimas reiškinys, kuris anksčiau pasitaikydavo labai retai, tai – tropinės naktys, kai naktį temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių. Reikėtų ir apie tai kalbėti, nes per naktį neišeina atsigauti nuo dienos karščio. Tai labai svarbu, kai kalbame apie žmonių sveikatą“, – pastebėjo dr. D. Valiukas.
Jis taip pat pabrėžė, kad karščio bangos nebūtinai gali pasireikšti kasmet, ir jei nesulauksime jų dvejus ar trejus metus, tai nereikš, kad jos dingo.
„Kaitros dienų ir bangų dažnėjimas jau yra klimato kaitos pasekmė, sukelta pačių žmonių. Daugiau nei 99 proc. tyrimų klimato kaitą sieja su žmonių veikla. Šiuo klausimu jokių diskusijų ar abejonių nėra, tai tiesiog faktas. O fakto padarinys – visi ekstremalūs reiškiniai, tarp kurių – ir karščio bangos. Disbalansas gali būti ir į kitą pusę – gali užeiti šalčiai, prasidėti liūtys“, – kalbėjo pašnekovas.
Deja, nuraminti dėl ateities Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas dr. D. Valiukas negalėjo – karščio dienų ir bangų skaičius dažnės: „Tokia tendencija išliks ir ateityje. Klausimas, kokio dydžio ji bus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Teigiama, kad bent jau iki šio amžiaus vidurio klimato kaita iš inercijos didės. O kas paskui? Viskas priklausys nuo to, kokių priemonių ir kiek griežtai jų imsimės siekdami mažinti dujų emisiją į atmosferą.“
Tokio karščio žmonija dar nematė
Vis dažnėjantys ir ilgėjantys karščio apsilankymai tam tikrose teritorijose gali būti susiję su atmosferos sraujymių stabilumu.
„Tai atmosferiniai srautai, esantys kelių kilometrų aukštyje, milžiniškos oro masių upės, kurios juda aplink žemę ir sklaido šiluminę energiją. Galvojama, kai įvyksta klimatinis šilimas, sraujymės gali tapti mažiau stabilios. Taip karščio bangos gali nueiti į šiaurę, šalčio – į pietus. Dėl to, kad kyla vidutinė temperatūra, sraujymės destabilizuojasi, didėja ekstremalių temperatūrų tikimybė, absoliučios temperatūros tampa aukštesnės“, – aiškino Vilniaus universiteto geomokslininkas, profesorius Andrejus Spiridonovas.
Anot jo, taip, kaip anksčiau, tikrai negyvensime: „Tikėtina, kad karščio bangos bus ekstremalesnės, ilgesnės, nueis vis toliau į šiaurę. Praėjusiais metais karščio kupolas buvo virš Britų Kolumbijos (provincija Kanados vakaruose), ten užfiksuotos tokios aukštos temperatūros, kokios, atrodo, yra neįmanomos. Jeigu sudarytume statistinį modelį, tokios temperatūros galėjo atsirasti vieną kartą per 10 tūkst., o gal net 100 tūkst., metų. Faktiškai tai – neįmanomas įvykis.“
Paklaustas, ko galima tikėtis dėl atsiradusių klimato pokyčių, geomokslininkas sakė, kad, tikėtina, klimatas bus karštesnis nei per visą žmonijos, kaip rūšies, 2,5 mln. metų egzistavimo laikotarpį.
„Tokiomis karštomis sąlygomis, kokios bus, žmonių rūšis neegzistavo. Mes keliaujame į puikų naująjį pasaulį, kuris meteorologiškai ir klimatiškai nėra kaip pasaulis iš gilios praeities. Pokytis per paskutinius 150 metų vyko toks, kokio niekas istorijoje nematė. Artėja situacija, kai niekas net neįsivaizduoja, kaip galima gyventi. Ir tai tęsis šimtmečius ar net tūkstantmečius. Teks arba prisitaikyti, arba išnykti.
Darome įdomų eksperimentą – kiekvienais metais į atmosferą išmetame vis daugiau anglies dvideginio (CO2). Jis buvo įkalintas geologiškai, o mes jį perkeliame į atmosferą ir žiūrime, kas su mumis nutiks. Kai kurie rezultatai jau matyti – klimatas karštėja, vyksta anomalių reiškinių, potvynių. Gali būti, kad aukšto ar žemo slėgio sritys užsilaikys tam tikroje vietoje. Ten, kur nebuvo liūčių, ten ilgą laiką bus kritulių ar potvynių, pavyzdžiui, kaip Vokietijoje. Tokių reiškinių vyks daugiau.
Žinoma, tirps ledynai, kils jūros lygis, bus naikinama visa krantinių infrastruktūra, plis nauji patogenai, nes rūšys keis savo padėtį – jos neišgyvens senose vietovėse: eis į naujas, susitiks naujų rūšių, perduos vienos kitoms patogenų, o tai pereis žmonėms ir jie susidurs su naujomis pandemijomis. Koronavirusas buvo viena iš pirmųjų kregždžių. Žmonija daro eksperimentą pati su savimi, jai labai įdomu, kuo visa tai pasibaigs. O tai gali kainuoti viską“, – kalbėjo A. Spiridonovas.
Nenori tikėti nepatogia tiesa
Vilniaus universiteto profesorius neabejojo, kad gindamiesi nuo karščio žmonės net ir Lietuvoje puls įsirengti kondicionierius, o tai didins energijos suvartojimą, vadinasi, dar daugiau CO2. Anot jo, bet kuriuo atveju teks mokytis prisitaikyti, konstruoti namus taip, kad būtų geresnė ventiliacija, gamta atrodys kitaip, nes įprasti augalai išnyks – jiems čia bus per karšta.
„Tokie mūsų laukia artimiausi dešimtmečiai. Tarp mokslininkų sklando anekdotas. Žmogus skundžiasi, kad dabar yra karščiausi metai jo gyvenime, o mokslininkas jį pataiso: tai patys šalčiausi metai tavo likusiame gyvenime. Visi kiti metai bus tik karštesni“, – šypteli pašnekovas.
Ko reikėtų griebtis pirmiausia, kad ką nors pakeistume?
„Reikėtų kuo greičiau koncentruotis į atsinaujinančią energetiką, bet procesų greičiai čia per maži. Kai naudojame iškastinį kurą, situacija tampa vis ekstremalesnė. Žmonės nori ekonomiškai vystytis, bet tai susiję su didesniu energetinio ūkio intensyvumu visose šalyse – ir vadavimasis iš skurdo taip pat prisideda prie globalios situacijos bloginimo. Didžioji neigiamo poveikio dalis padaroma turtingiausių regionų – Šiaurės Amerikos, Europos, Kinijos.
Reikia galvoti, kaip galime efektyviai iš atmosferos šalinti CO2 – naudoti energiją, kad fiksuotume anglies dvideginį, investuoti į technologijas, pasitelkti geologiją, kad galima būtų pasakyti, kur tą CO2 būtų galima laidoti ir kokiomis formomis. Kol kas situaciją tik bloginame, bet teoriškai galime ją gerinti. Bet tuomet turime patenkinti visus energijos poreikius ir gaminti tiek energijos, kad jos užtektų mažinti CO2, grąžinti tai, ką paėmėme iš žemės“, – mintimis dalinosi Vilniaus universiteto profesorius.
Ar šios mokslininkų žinios pasiekia šalių valdžios viršūnes, imamasi kokių nors veiksmų? Pašnekovas moja ranka – žaidžiame su savo egzistencija ir per daug nekreipiame į tai dėmesio.
„Mokslininkai kalba apie tai žiniasklaidoje, bet žmonės dažnai nenori tikėti nepatogia tiesa, naiviai įsivaizduoja, kad kažką supranta šioje srityje, netiki ir tęsia seną gyvenimo būdą, nesuvokia iššūkio masto. Aišku, daugėja progresyvių žmonių, ypač jaunų. Tik viena bėda – geologiniai pokyčiai planetos lygmeniu vyksta greičiau nei psichologiniai, žemė keičiasi greičiau nei žmogaus įsivaizdavimas“, – kalbėjo jis.
Kaip kylanti temperatūra, karščiai atsilieps žmonėms? Natūraliai padidės mirtingumas.
„Paskaičiuota, kad jei temperatūra yra 35 laipsniai, laikosi didelė drėgmė, tai žmogus negali prakaituoti, atiduoti šilumos, pradeda kepti iš vidaus, sustoja jo gyvybės palaikymo sistemos. Tokių perkaitimų daugės. Kita vertus, organizmas gali būti alinamas ilgą laiką, nebūtinai kas nors mirs. Sveikata bus gadinama po truputį. Tokį poveikį tiesiogiai parodyti sunkiau. Čia kaip rūkymas – kiekviena cigaretė prisideda, kol žmogaus gyvenimas vidutiniškai sutrumpėja apie 15 metų.
Ką daryti? Mažiau naudoti asmeninį transportą, daugiau viešąjį, nes jis žymiai efektyvesnis. Kur 100 žmonių ir 100 automobilių, o kur 100 žmonių ir vienas autobusas. CO2 išmetama ir gamybos procese, juk tas medžiagas reikia iškasti, tad prie taršos prisideda ir elektromobiliai. Reikia galvoti, kaip sumažinti savo energetinį pėdsaką, efektyvinti judėjimą ir elektros energiją imti iš atsinaujinančių šaltinių (saulė, vėjas, bioterminė energija, biodegalai)“, – akcentavo profesorius A. Spiridonovas.
Atsakas karščiui – apie tai kalba visas pasaulis
Pagrindinis atsakas karščiui mieste yra daugiau žalumos, apie tai garsiai kalbama visame pasaulyje. Tuo visiškai neabejoja urbanistų studijos „Pupa“ partnerė, Vilniaus TECH lektorė, urbanistė Justina Muliuolytė.
„Atrodo elementaru, bet kuo daugiau medžių, žolės, parkų, želdynų ir kuo mažiau asfalto, kietos dangos. Medžiai kuria šešėlį, surenka dulkeles, mažina taršą, kaupia drėgmę. Kai daugiau parkų ir žolės, per karštį tos vietos garuoja, vėsina. Visas karštis miestuose kaupiasi kietuose tamsiuose paviršiuose – asfalte, betone, sienose. To atsvara yra drėgnas ir natūralus paviršius“, – sakė ji.
Urbanistė tvirtino, kad įrengti mieste daugiau žalumos užtrunka, todėl jau dabar reikia auginti kuo daugiau medžių ir kurti parkus, nes jie turi užaugti ir sužaliuoti. Tie žalieji plotai, anot jos, gelbėja bet kuriose dėl klimato kaitos atsiradusiose situacijose, taip pat ir esant liūtims ar sniegui, – vanduo turi kur susigerti, nenuteka gatvėmis.
„Užsienyje kai kur praktikuojama baltai dažyti stogus, tačiau Lietuvoje to neteko girdėti. Amerikoje taip daroma, bet reikia matuoti, kiek toks paviršius gali sugerti karščio, ar pasiteisina. Kita vertus, jei dengi stogą, galima jį daryti šviesų. Jei didesnė miesto dalis šviesi, gal irgi būtų mažesnė temperatūra. Per karščius mieste būna keletu laipsnių daugiau, tai bent taip būtų galima tuos laipsnius sumažinti. Beje, dabar miestai projektuojami taip, kad susidarytų vadinamieji vėjo koridoriai. Tiesa, jei būna audrų, tai vėjo kaip tik nenorėtume. Kažin, ar Lietuvoje galima būtų taip padaryti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Neseniai dideliame Jungtinių Tautų organizuotame renginyje apie urbanizaciją dalyvavusi J. Muliuolytė pasakojo, kad ten buvo daug kalbama apie klimato kaitą ir apie tai, jog mieste turi būti kuo daugiau žalumos.
„Vilnius jau deklaruoja, kad daug želdinasi, sodina daugiau medžių, išima trinkeles, palieka daugiau natūralaus paviršiaus. Svarbu kurti daugiau parkų, – kalbėjo ji. – Lietuva yra gana žalia, bet visi prisimename prieš 15 metų per šalį nuvilnijusią „trinkelizacijos“ bangą – visų mažų miestelių aikštės tapo modernios, su trinkelėmis. Taigi kitas žingsnis būtų įsileisti daugiau medžių. Dabar pats laikas apie tai kalbėti ir savivaldybių darbuotojams keisti mąstymą – sodinti ne tik medžius, bet kurti ir parkus. Apskritai situacija Lietuvoje nėra bloga.“
Urbanistė pabrėžė, kad iš sovietinio planavimo laikų itin palanku tai, jog gatvės mūsų miestuose plačios, tad vietos želdiniams tikrai yra.
„Tik kai pradedame apie tai kalbėti, atsiranda gynybinė reakcija, kad neliks automobiliams vietos, bet iš tikrųjų liks. Mūsų gatvės daug platesnės, nei galėtų būti. Esamų gatvių keitimas į siauresnę eismo juostą leidžia skirti vietos želdynams. Londono ar Paryžiaus centre medžių neįkiši, nes ten tiesiog per siauros gatvės, o pas mus, išskyrus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčius, yra vietos želdiniams. Visa kita – žvilgsnio, iniciatyvos, drąsos reikalas“, – kalbėjo J. Muliuolytė.
Pasak jos, apie klimato kaitą Lietuvoje kalbama tik tuomet, kai ateina karštis, liūtis ar sniegas, bet profesionalų bendruomenė apie tai kalba nuolat: „Apželdinimo strategijos universalios, šiaurinėse šalyse želdiniai suteikia šešėlį, vėsina per karštį, o besivystančioms, pietinėms šalims padeda esant potvyniams, audroms. Tas kalbėjimas dvipusis: viena yra prisitaikymas, o kita – taršos mažinimas. Didelė taršos dalis – iš miestų, energijos vartojimo, taršių automobilių. Yra daug strategijų, kaip skatinti visuomeninį transportą, judėjimą pėsčiomis, dviračiais. Tam rengiasi ir Lietuva. Kalbėdama apie Lietuvą esu labai pozityvi, esame prie pažangaus pasaulio ir einame koja kojon su visais. Turime tai daryti.“
Šilumos taupymą keičia vėsos išlaikymas
Didžiuosiuose miestuose temperatūra vidutiniškai 2–3 laipsniais aukštesnė, taigi miestai yra savotiškos karščio salos. Miestą labiausiai kaitina kietosios dangos – asfaltas, betonas, šaligatviai, pastatai, išdžiūvusi žemė.
„Miestų pasirengimą klimato kaitai galima vertinti keliais lygiais, vienas iš jų urbanistinis, tai yra kaip miestas planuojamas, kiek jame išsaugoma ir kuriama žaliųjų erdvių. Be to, taikytis prie karščio bangų bei liūčių galima kiekvieno pastato ir sklypo masteliu. Planuojant miestus ir jų erdves karščio bangos kelia tam tikrų pasirinkimo klausimų – turėti daugiau žaliųjų erdvių ar daugiau parkavimo vietų, trumpesnę veją ar aukštų pievų.
Požiūrio svarbą ir skirtumus galima iliustruoti tuo, kad tvarieji infrastruktūros projektavimo standartai prašo įrengti „ne daugiau nei“ parkavimo vietų, o Statybos techninis reglamentas reikalauja „ne mažiau nei“. Šie du skirtingi požiūriai lemia skirtingą kietųjų dangų ir žaliųjų erdvių plotų santykį mieste“, – sakė „Be Live“ ŠVOK (šiuolaikinės šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos) grupės vadovas Linas Andrulevičius.
Pasak jo, projektuojant naujus pastatus per paskutinius kelerius metus įsivyravo akivaizdžios tvarių pastatų tendencijos, kai pastatas nuo pat idėjos kuriamas vertinant jo santykį su aplinka.
„Pavyzdžiui, prekybos centras „Žali“ Vilniuje išsiskiria apželdintu stogu, kuris neleidžia įkaisti, dideliam šilumos kiekiui patekti į patalpas bei akumuliuoja lietaus vandenį, – taip mažina momentinį lietaus nuotekų kiekį. Aplinkosauginiai BREEAM, LEED standartai taip pat skatina įrengti mažiau įkaistančius baltus pastatų stogus. Toks stogas suprojektuotas ir įrengtas „Continental“ gamykloje, baltą stogą turės ir naujai statoma „ESCO Lifesciences“ gamykla Kaune, taigi baltų stogų miestuose matysime daugiau“, – pasakojo pašnekovas.
Investicijos į pastatų energetinį efektyvumą jau yra norma, o ne prabanga.
„Pavyzdžiui, statomas visiškai energetiškai nepriklausomas „Bod Group“ inovacijų centro pastatas taip pat yra tvarus ir finansiškai, nes investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius atsiperka dažnu atveju per 4–5 metus. Energetinis efektyvumas anksčiau visų pirma reikšdavo šilumos taupymą, tačiau keičiantis klimatui vis aktualiau tampa išsaugoti vėsą. Taip yra, nes pastatams vėsinti reikia daugiau energijos, nei juos šildyti“, – pastebėjo L. Andrulevičius.
Kartu su klimatu keičiasi ir pastatų inžinerija – jie projektuojami su santykinai didesnėmis vėdinimo ir vėsinimo sistemomis. Nors pastatai statomi šiltesni, tačiau dažniau ir skaidresni, o stiklo fasadai bei permatomos atitvaros prišildo pastatus.
„Pastatuose įrengti vėsinimo įrenginiai dar labiau šildo miestą, sukuria triukšmo, o dažnai ir estetinę taršą. Projektuojant pastatus pagal tvarumo standartus – BREEAM, LEED – skatinama nuo pastatų perkaitimo apsisaugoti pasyviomis priemonėmis, tai yra projektuoti neskaidrias atitvaras, žaliuzes, stogelius, kad vėsinimo sistemos ir eksploatacijos sąnaudos būtų kiek įmanoma mažesnės. Taikydamiesi prie augančių vėsos poreikių miesto šilumos tinklai, tiek Vilniaus, tiek Kauno, pradeda taikyti savo infrastruktūrą, kad prisidėtų prie centralizuoto vėsos tiekimo.
Vilnius ruošiasi pradėti centralizuotą vėsos tiekimą Konstitucijos prospekto apylinkėse. Kaunas skatina projektuoti absorbcines šalčio mašinas, kurios gamina vėsą naudodamos centralizuotai tiekiamą šilumą. Miestų pasirengimą karščio bangoms atspindi ir renovacija. Iki šiol pastatų atnaujinimą pirmiausia vertinome šilumos taupymo aspektu, tačiau kasmet vis svarbiau tampa ir išlaikyti vėsą. Renovuotų pastatų paviršiai įkaista dešimtimis laipsnių mažiau nei senieji sovietiniai blokiniai pastatai“, – kalbėjo „Be Live“ ŠVOK grupės vadovas.