Stebino ir kainos, ir vaizdas lėkštėje
Nors autostrados Kaunas–Klaipėda pakelės kavinės turi net savotiško atostoginio žavesio – skubančių pajūrin šurmulys, patalpose servetėles plaikstantis skersvėjis ir užsivinguriavusios eilės prie tualetų – nei ypatingu skoniu, nei skoninga aplinka čia dažnai nedvelkia. Visgi, pirmąjį liepos šeštadienį, kaip niekad tuščiu skrandžiu skubėdama į pajūrį, nutariau suteikti šansą vienai vietai, duris po ilgokos pertraukos atvėrusiai vos prieš porą mėnesių. Iki mano ausies atsirito gandas, kad čia taip „neautostradiškai“. Ir išties, toks apibūdinimas, nors kalbininkai dabar kilnoja antakius, tinka labiausiai. Praveriu „Pasažo namai“ bistro duris.
Įėjusi pirmiausia atkreipiau dėmesį į čia jau valgiusios porelės lėkštes. Pamirškite tas baltas, sovietmetį primenančias pakelės užeigų lėšteles peilių nubraižytu paviršiumi ir banguotais krašteliais. Indai čia – kaip gražiuose didmiesčių restoranuose. Ant kiekvieno stalo vaza, o joje – puokštelė TIKRŲ (na, ne apdulkėjusių plastmasinių) gėlių. Aplinka – ne kažkokia ypatinga, bet gana jauki. Jokių medinių suolų ar valgyklos atmosferos. Man jau patinka, bet skoninga dar nereiškia skanu. Tiesa, žmonių beveik nėra, tačiau tai – liepos šeštadienio vidurdienis, visi gudresni jau seniausiai gulinėja pajūryje.
Vartau meniu ir suprantu, kad čia turint laiko ir noro galima pasiklysti – nuo žanro klasikos cepelinų iki šašlykų, nuo šonkaulių su troškintais kopūstėliais iki anties krūtinėles, nuo kibinų iki kijevo kotleto ir t.t. Aš laiko klaidžioti neturiu, o eksperimentuoti norisi. Jaučio žandas – sutikite, labai netradicinis pasirinkimas autostradoje. Ir ties čia mano nuostaba tik įgauna pagreitį: skonis ir pateikimas – net norėdama nerasčiau prie ko prikibti.
Minkštutėlis jaučio žandas ne šiaip įtrenktas į lėkštę, o paserviruotas su atidumu, po savimi slepiantis bulvių ir morkų piure, o ant viršaus puikuojasi karamelizuoti svogūnėliai. Paragauju ir suprantu, kad liūdesio dėl skonio bent ties šiuo patiekalu nebus. Skoningos ir skanios lėkštės kaina – 11,90 Eur.
Teko apleisti kaunietės įžadus
Kadangi į mažesnio dydžio maudymosi kostiumėlį šiemet jau nepretenduoju, ant mano stalo keliauja ir obuolių pyragas. Ir čia dar vienas „bum“: pustrečio euro kainuojantis šiltas ir purus desertas vėl patiektas kaip paveikslėlyje. Šią akimirką pamirštu, kad esu tiesiogine to žodžio prasme pakelės kavinėje. Už tokią lėkštę tokio pyrago mokėti 2,50 Eur galima tik sapne arba lakiose priešinfliacinėse fantazijose. Pasirodo, dar yra vietų. Didelėmis porcijomis manęs neišgąsdinsi, bet šįkart viso net neįveikiu.
Galiausiai įvyksta tai, ko tikėjausi mažiausiai: man, užkietėjusiai kaunietei, viešai pripažinti, kad yra geresnių spurgų nei legendinėje Kauno spurginėje, tikrai nebuvo lengva. Bet kauniečio įžadus tenka patraukti į šalį ir objektyviai pasakyti – šiltutė varškės spurga čia buvo bene skaniausia, kokią apskritai esu kada valgiusi. Smalsumo vedina paklausiau, kiek tokių spurgų čia per dieną parduodama. „Apie 5 padėklus, viename padėkle apie 30 spurgų“, – sako man padavėja ir tik patvirtina spėjimą, kad manieji receptoriai nemeluoja. Spurgos kaina – 1,20 Eur ir mano manymu ji verta kiekvieno cento.
Apibendrinant, nežinau, ar tai – naujoko sėkmė, maksimalios pradžios pastangos, o gal taip bus visada (to ir norėtųsi linkėti), bet galiu drąsiai konstatuoti, kad šiuo metu turime vietą autostradoje Kaunas–Klaipėda, kuri skoniu ir vaizdu lėkštėje primena labai neprastą restoraną, o kainomis neleidžia pamiršti, kad esame toli gražu ne sostinės senamiestyje. Norintiems ne bet kuo užkimšti skrandį, kad šis nustotų ūbavęs alkio melodijas, o pavalgyti gražaus ir skanaus maisto nenusukant nuo kelio, stabtelėti čia, regis, išties verta.