Mokslininkai šiuos grybus vadina didžiąja langermanija, o paprasti žmonės – didžiuoju kukurdvelkiu. Kauno marių regioninio parko vyriausiasis specialistas biologas Mindaugas Kirstukas pasakoja, kad šiemet šių retų grybų pagausėjo visoje Lietuvoje. „Tai nėra jokia anomalija, bet šią vasarą jiems tinka ir drėgmė, ir temperatūra, ir, matyt, kai kurios kitos sąlygos“, – svarsto specialistas.
M. Kirstuko teigimu, didysis kukurdvelkis yra normalus laukinis grybas, bet miške aptinkamas retai, nebent atviroje laukymėje ar prie keliuko – jis mėgsta šviesą ir šilumą. Dažniausiai jis auga dirbamuose laukuose, ypač ten kur būdavo šiaudai padeginami – ten po metų ar poros gali užaugti ir kukurdvelkių. Kai išdygsta, kitais metais galima nebesitikėti.
Per naktį neužauga
Pasak M. Kirstuko, didieji kukurdvelkiai nėra išskirtiniai grybai, bet įdomūs tuo, kad užauga dideli. Gal dėl to apie juos ir nebūtų dalykų prikurta. Pavyzdžiui, kai kas rašo, kad jie užauga per naktį. „Tikri niekai, – juokiasi M. Kirstukas. – Tokiu atveju jis akyse pūstųsi. Jam užaugti reikėtų bent trijų parų.“
Jo teigimu, tai valgomas grybas, bet jo ragauti neteko, nes iki šių metų sausio jis buvo Raudonojoje knygoje. „Kolega botanikas sakė, kad skonis įdomus, minkštos švelnios struktūros, o verdant gabaliukais, susitraukia, – dalijasi bendradarbio patirtimi. – Pažįstu šimtus grybų rūšių. Galiu vieną kitą paragauti, bet valgau tik pagrindinius – nebent badas užeitų. Grybas – ne dešra. Jo neprisivalgysi.“
Didysis kukurdvelkis, kaip ir mažieji jo broliukai, per savaitę kitą susensta. Jų žievė iš pradžių paruduoja, o paskui viduje lieka į poroloną panaši masė su sporomis – smagiau palietus, pasklis jų debesėlis.
Tikras auksinis
2018 metų vasarą į Ilzenbergo dvaro kompleksą, ypač senąjį parką, atkreipė dėmesį ir entomologai, tyrinėjantys vabzdžius. Mat dvaro parke aptikta į Europos Raudonąją knygą įrašytų niūraspalvių auksavabalių buveinių.
Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Adelė Markevičiūtė teigia, kad šie vabalai gyvena tik senuose medžiuose, o Lietuvoje dažniausiai ąžuoluose, kurie yra drevėti, su dūlančia negyva mediena, tačiau, pavyzdžiui, Stelmužės ąžuole jų nėra.
Didžiausios Lietuvoje niūraspalvių auksavabalių populiacijos yra Dūkšto ir Kauno ąžuolynuose. Tai daugiausia miško vabzdžiai, bet medis, kuriame jie įsikuria, turi būti gerai apšviestas saulės, todėl tankesniame miške jų greičiausiai nebus – tai turėtų būti arba alėjos, arba reti miškai su senais drevėtais medžiais, arba dvarų parkai.
„Medyje vabalas išsivysto per trejus metus, o tada gali išskristi ir ieškotis porininko kitame medyje. Per kelis vasaros mėnesius, kai šilta, vabalai susiporuoja, o patelė padeda kiaušinius ir miršta, – pasakoja A. Markevičiūtė. – Suaugęs vabalas gyvena 1–3 mėnesius, o lerva – 3 metus. Apskritai tai vabalas, jautrus buveinei, todėl pievose ar jaunuose medžiuose jo neaptiksi.“
Specialistės teigimu, senų medžių ir Lietuvoje, ir Europoje mažėja, todėl niūraspalvis auksavabalis čia yra retas. Europoje, ypač Vokietijoje ir Skandinavijoje, pastaraisiais metais buvo atlikta daug šios rūšies tyrimų – kuo baigiasi viena rūšis, prasideda kita ir kuo jos genetiškai artimos.
„Anksčiau, kol šiuo vabalu buvo mažiau domimasi, Lietuvoje būdavo atrandama keliolika ramdimviečių, o dabar susidaro įspūdis, kad jų yra daug, tačiau iš tikrųjų tai retas vabalas, ir jei imtume kirsti Kauno ar Dūkštų ąžuolynus, juos visiškai prarastume.
A. Markevičiūtės teigimu, Ilzenbergo dvarvietėje yra nemažai senų ąžuolų. Todėl ten auksaspalvis ir aptinkamas nuo praėjusios vasaros, kai buvo rasti 5 auksaspalviai vabalai, o šiemet jų buvo dvigubai daugiau.
Tai vabalas, kuris galėtų plisti toliau, nes nuskrenda iki 1–2 kilometrų ir skleidžia kvapias medžiagas, kurias užuodžia kiti vabalai. Kai suskrenda daugiau vabalų, šį kvapą, primenantį abrikosų aromatą, gali pajusti ir žmogus.