Kai prieš metus „Pasaulio puodų“ restorano įkūrėjas, keliautojas ir žurnalistas Vytaras Radzevičius drauge su vietiniais entuziastais sumanė Merkinėje atgaivinti 1935 m. čia surengtas senovės dienas, skeptikų buvo daugiau, negu tikėjusių tokio istorijos festivalio sėkme. Kas jau čia norės ragauti bronzos amžiaus košės arba obels pavėsyje visą dieną klausytis paskaitų apie senovės lietuvių ir Merkinės dvaro valgius?
Paaiškėjo, kad žmonėms tokių renginių reikia – minios į senovės dienas „Samanos“ Šv. Roko atlaidų savaitgalį traukė iš visos šalies, beveik kaip tuomet, kai pirmajame Lietuvoje istorijos festivalyje lankėsi pats prezidentas Antanas Smetona. Tokia pirmųjų „Samanų“ sėkmė paskatino organizatorius šiemet tęsti naujai užgimstančią tradiciją. Ir vėl šeštadienį Merkinės centre surasti vietą pasistatyti automobilį buvo ne ką lengviau, negu sostinės senamiestyje.
Senovės dienų renginiai „Pasaulio puodų“ kieme prasidėjo amatininkų muge. Bet ne atsitiktinių kiniško šlamšto pardavėjų, o pačios Laisvės Radzevičienės atidžiai atrinktų ir pakviestų šventėje dalyvauti Meistrų iš didžiosios raidės. Tokių, kurie ne tik prekiauja, bet ir savo amato paslaptimis dalinasi.
Oras lyg tyčia pasitaikė tokiems renginiams ypatingai palankus: kaitra atlėgo žemiau 30 laipsnių, bet lietus iš pirmoje dienos pusėje apniukusio dangaus taip ir neprapliupo – pakrapnojo mažiau, negu klebonas švęsto vandens per Šv. Roką. O vakarop ir visai išsigiedrijo, kad šventės svečiai galėtų grožėtis už piliakalnio besileidžiančia saule.
Drožybos meistras Algirdas Juškevičius surengė edukaciją apie medines šukas – kokios jos buvo senovėje, nuo Egipto iki mūsų dienų, ir kokios yra dabar. Drožybos meistras pasakojo apie šukų naudojimą nuo Egipto iki mūsų dienų, jų gamybą, papročius ir tradicijas. Keramikos dirbtuvėlės „Molio minklės“ supažindino „Samanų“ svečius su duonos raugo keramikos tradicija ir demonstravo labai kompaktišką ir modernią, bet vis tiek karščiu alsavusią krosnį, kurioje degami molio gaminiai.
Merkinės krašto muziejus šventės svečiams pristatė virtualios realybės žaidimą „Merkinės pilis 1377-ieji“. Vidudienio saulėje virtualios realybės akiniai nenorėjo veikti, bet sutemus visi susidomėjusieji galėjo atsidurti tarp kryžiuočių puolamų Merkinės pilies gynėjų, paimti į rankas lanką, paleisti keletą strėlių į priešą ar bent gerai apsidairyti „atstatytoje“ pilyje.
„Matai savo rankas? Tai reiškia veikia“, – sakė muziejininkas, projektų vadovas Mindaugas Černiauskas.
Muziejaus vadovas, archeologas, architektūros istorikas dr. Žygimantas Buržinskas Merkinės dvarvietėje, kur savo veiklą vykdo „Pasaulio puodai“, šiemet atkasė čia buvusio nemažo XVII a. pastato pamatų liekanas.
„Labai panašu, kad tai buvo nemažas mūrinis pastatas, galbūt – Vladislavo Vazos rezidencija“, – kalbėjo Ž. Buržinskas. Konservuoti ir eksponuoti atkastus pamatus valstybei šiuo metu būtų per brangu, todėl vienintelis būdas juos išsaugoti po archeologinių tyrimų – vėl užkasti. V. Radzevičius pažadėjo, kad dvarvietės tyrimai pagal galimybes bus tęsiami. Staigmenų čia dar bus, nes, pasak Ž. Buržinsko, kur besmegtum į žemę metalinį strypą, visur jis atsimuša į mūrą.
Istorikė Neringa Dambrauskaitė-Martinkėnė paskaitoje „Maisto produktai ir patiekalai ant Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos stalo“ atskleidė, kokie skanėstai buvo tiekiami ir gaminami valdovui ir jo dvarui. O kadangi karalius Vaza savo medžioklės dvare Merkinėje praleido ne ką mažiau laiko, negu Vilniuje ar Krokuvoje, tai čia taip pat buvo gaminami asketišku gyvenimo būdu nepasižymėjusio valdovo dvaro skanėstai. Karaliaus stalui buvo tiekiama nemažai jautienos ir paukštienos, o kiaulienos valgyta mažiau.
Dabartinis Merkinės dvarvietės šeimininkas Vytaras Radzevičius ne tiek kalbėjo apie senovinius patiekalus, bet pagamino batvinių šaltsriubę su vėžių uodegėlėmis, šiupinį ir troškintą jautieną pagal Radvilų virėjo receptą.
Knygos apie šv. Hildegardą autorės, etnografinio Musteikos kaimo gyventojos – istorijos ir gastronomijos entuziastė Jolita Bernotienė ir gamtininkė, ekologė dr. Onutė Grigaitė – savo paskaitoje „Džiaugsmas pagal šv. Hildegardą arba kaip atsisveikinti su liūdesiu“ supažindino „Samanų“ svečius su viduramžių vienuole, mistike ir Bažnyčios mokytoja, gydytoja, žolininke, filosofe ir muzike šv. Hildegarda Bingeniete, bei jos puoselėtais sveikos gyvensenos ir mitybos principais.
Kita žolininkė – tik jau šių laikų ir šių kraštų – Žadvilė Kalinauskienė. Iš savo vienkiemio šalia Merkinės ji atsivežė paskaitą „Ir grožiui, ir naudai. Apie augalus – kitaip“. O ko pati nežinojo ar nebuvo tikra, iškart klausė tarp žiūrovų įsitaisiusio gamtininko dr. Mindaugo Lapelės.
Vakarop, kai jau viskas buvo išragauta, sužinota ir išgirsta, „Pasaulio puodų“ vasaros terasos scenoje pasirodė merkinišiams puikiai pažįstama, beveik vietinė, bet tikrai ne provincijos lygio alternatyvaus roko grupė „Sidabro“. Kažkaip specialiai pristatinėti nereikėjo ir grupės „Skylė“ su Aiste Smilgevičūte, ne pirmą kartą koncertavusios Merkinės istorinėse erdvėse – priešpandeminiais laikais piliakalnio papėdėje surengtas jų koncertas buvo bene daugiausiai publikos sutraukusiu miestelio renginiu. O šįkart žmonių į vakaro koncertą piliavietėje prisirinko tiek, kiek jų galėjo sutilpti erdviame „Pasaulio puodų“ kieme. Nors prieškarinis rekordas, kai Merkinės senovės dienose apsilankė per 10 000 žiūrovų ir dalyvių, dar liko nesumuštas.