Augustinas kelerius metus dirbo virtuvės šefu. Vadovavo restoranų virtuvėms, apmokydavo mokslus baigusius virėjus. Jonas tuo metu vadovavo vienos didelės prekybos centrų linijos sandėliui. „Gyvenimu nesiskundėme. Bet vieną dieną nusprendėme iškeliauti“, – sako jie.
– Papasakokite apie savo magelanišką kelionę. Kuris iš jūsų pamėtėjo idėją apkeliauti pasaulį ir koks buvo pagrindinis šios kelionės tikslas? – paklausėme A. Bakučio.
Apkeliauti pasaulį sugalvojau aš. Be jokių tikslų ir norų. Mano gyvenimo moto buvo: „Gyveni tik kartą“, tad juo ir vadovavausi. Tiesiog norėjome padaryti ką nors „kieto“. Pirmoji mintis buvo nuvažiuoti motociklu iki Kinijos, tačiau vėliau supratau, kad tai skamba kaip per daug lengva užduotis. Ir taip bemąstant supratau, jog noriu keliauti aplink visą pasaulį. Mano idėja patiko ir Jonui. Tiesą pasakius, be galo dėl tuo džiaugiuosi – jei ne jis, greičiausiai būčiau pražuvęs jau kur nors Albanijoje ir garsiai rėkęs: „Sugrąžinkite mane namo“. Aš karštas, spontaniškas, greitai užsidegantis ir užgęstantis, o Jonas šaltas, ramus ir viską dešimt kartų apmąstantis. Dėl šios priežasties dažnai nekenčiame vienas kito, tačiau šiaip ar taip – mes esame puiki komanda.
– Kodėl išvykote būtent su tokia netradicine ir lėtaeige transporto priemone – motoroleriais? Kur juos gavote?
Jonas niekuomet nebuvo dviejų ratų žmogus – jam nuo pat vaikystės prie širdies automobiliai. Galbūt dėl šios priežasties pačiose pirminėse kelionės pasiruošimo stadijose jis labai norėjo keliauti visureigiu. Greičiausiai tokia dabar ir būtų mūsų avantiūra, jei ne kelionė į Tailandą, kurioje Jonas turėjo progos susipažinti su motociklo keliavimo malonumais. Iškart po jos buvo priimtas sprendimas keliauti motoroleriais ir pradėtos jų paieškos. Nusprendėme juos įsigyti Anglijoje ir parsigabenti į Lietuvą. Manau, jog buvo verta – abu motoroleriai kainavo po tris šimtus svarų. Rinkomės pačius pigiausius, net nesidomėjome kas tai per modeliai. Realiai radome per vieną dieną, o kitą dieną jau žinojome, jog jie mūsų. Seni, nepatikimi, tačiau ilgos ir didingos kelionės palydovai. Tiesa, jų remontas jau dabar kainavo keturis kartus daugiau nei jie patys.
– Kaip į tokią jūsų avantiūrą reagavo jūsų artimieji, draugai? Juk jūs dėl šios avantiūros netgi metėte savo darbus...
Darbus, kaip minėjau, palikome tik dėl to, kad gyvename tik kartą. Mums abiem jie patiko, bet bus tų darbų! Nemanau, jog tikslinga užsidaryti savo komforto zonoje ir prisirišti prie šių dalykų. Viskas keičiasi ir, manau, dabar atėjo laikas naujam periodui. Per daug to nesureikšminame.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte planuojant kelionę, ar visur pavyksta gauti vizas?
Sužinojome, kad Pakistano vizos teks laukti apie du mėnesius, tad planuojame per tą laiką perplaukti Viduržemio jūrą ar padaryti dar ką nors tokio, ko daryti neturėtume. Neplanavome daugelio dalykų nei prieš kelionę, nei planuojame dabar. Atiduodame viską į rankas laikui. Nes kuo daugiau planuoji, tuo labiau Dievas juokiasi. Tiesa, perskaičiau išgyvenimo džiunglėse gidą ir turiu porą įrankių motorolerio taisymui, tačiau tai viskas. Tikiu, jog jei bučiau prieš kelionę viską nuodugniai planavęs, niekur nebūčiau išvažiavęs.
– Koks maršrutas jūsų dar laukia ir kiek šalių jau apkeliavote?
– Kokias šalis labiausiai spirgate aplankyti ir kokias specialiai lenksite lankstu ir kodėl?
– Į šalis, kurias noriu aplankyti labiausiai, deja, nevažiuosime. Tai Sirija, Afganistanas ir Irakas. Dar norėčiau aplankyti Šiaurės Korėją, bandysime gauti šios šalies vizas. Jonas savo įdomiausią kelionės tikslą – Europą jau apvažiavo. Viskas iki Amerikos jam – tik nuobodus dulkėtas kelias. Didžiausią įspūdį jam paliko Vengrijoje esantis Balatono ežeras.
Vietų, kurių stengiamės išvengti, manau, nėra. Tik gal tas tėvų įskiepytas požiūris apie Vidurio Azijos šalis verčia mus jas aplenkti. Tačiau žinau, jog vieną dieną šias šalis aplankysiu ir neabejoju, jog ten užsibūsiu.
– Kiek kilometrų per dieną planavote nuvažiuoti ir ar pavyksta laikytis plano? Kur dažniausiai apsistojate?
Zirzti dėl vietos, kurioje teks miegoti, pradžioje sau dar leidome, tačiau dabar viskas pasikeitė. Aukštuose kalnuose Kroatijoje mus užklupo liūtys ir tiesą, pasakius, po to karto požiūris į miegojimo vietą pasikeitė. Lyg ir norisi kartais paprieštarauti Jonui, kad vaizdas pro palapinės langą negražus, tačiau žinau, jog būna ir blogiau. Užkampis, ir tas tinkamas, jei jame sausa ir žemė lygi. Patalynės neturime, suprantama, miegame miegmaišiuose, o jie šilti, tad tiestis juos galime praktiškai bet kur. Anksčiau tai buvo mano mintis, tačiau dabar sutinka ir Jonas – geriausia būti nematomu – statytis, kur mūsų niekas nepastebės ir nematys.
– Manau visiems įdomu, koks yra kelionės aplink pasaulį biudžetas? Kiek pinigų turėdami kišenėje/kortelėje išvykote ir kaip prasimanote šlamančiųjų benzinui, maistui, nakvynei?
– Apie nuotykius, pavojus ir adrenaliną klausimas būtų labai platus, bet DELFI skaitytojams būtų labai įdomu išgirsti keletą smagių jūsų istorijų...
– Viešint Kroatijoje vienas vietinis vaikinams užsiminė, kad jų mieste vieši Lietuvos prezidentė. Nusprendėme ją susirasti. Susitikę paprašėme nusifotografuoti. Po oficialių susitikimų prezidentės fotografas Robertas Dačkus susirado mus ir įkalbino nusifotografuoti bendrai nuotraukai prie motorolerio. Apsauga prie jos mašinų mūsų nepraleido, tai pati prezidente su palyda priėjo prie mūsų. Dėl to gatvėje netgi teko stabdyti eismą. D. Grybauskaitė susidomėjo mūsų avantiūra ir stebėjosi, kad motoroleriais nukeliavome taip toli. Domėjosi, iš kur tokiai kelionei gavome finansų.
Vaikinų kelionės akimirkos – DELFI galerijoje: