Tai - animacinis filmas, turbūt anonsuotas ir lauktas, kaip joks kitas šiemet, ir turbūt labiausiai revoliucinis nuo tų laikų, kai 2001 metais buvo sukurtas Šrekas, apie žalią pelkių milžiną.
Šrekas pakeitė animaciją, o Pakalikai tapo ir tradicijos tęsiniu, ir nauju reiškiniu. Geltoni apvalūs sutvėrimai mėlynais džinsiniais kombinezonais atėjo iš dviejų skystokų animacinių filmų Despicable Me, kur jiems buvo iš pradžių sugalvotas pagalbinis vaidmuo, tačiau jie patys tapo tų filmų vinimi ir mėgstamiausia vieta ir vaikams, ir suaugusiems. Žmonės YouTube žiūrėdavo visus dviejų filmų gabaliukus, kuriuose tik buvo, kalbėjo ir dainavo geltonieji padarai lakūnų akiniais.
Pagal Holivudo tradiciją, jei kuris nors antraeilis personažas pasidaro didesnis už filmą, kitą filmą kuria jau apie tą personažą. Tai vadinama spin-off, ūkiškai tariant, šalutiniu rezultatu, kuris (dažnai) tampa geresniu, nei originalus sumanymas.
Pakalikai, arba pimpačkiukai, arba tiesiog minionai. Su verstiniais pavadinimais Lietuvoje nelabai sekėsi. Neversti pavadinimo lietuviams lengvai nesigauna, nes kodėl nesugadinus ko nors, jei galima sugadinti? Žodis pimpačkiukai bent jau visiems buvo panašūs į pimpaliukus, todėl paskui pakeitė į tiesioginį vertimą (apytikslį) pakalikai. Bėda yra tokia, kad ta minionų funkcija – blogųjų veikėjų su imperinėmis užmačiomis – aptarnavimas nėra svarbiausia funkcija ir siužeto elementas, norint mėgautis filmu. Ji net nėra svarbi apskritai.
Todėl aš geltonuosius vadinu minionais. Nes anglų kalba yra geresnė, nei lietuvių – bent jau šitame filme.
Filmo siužetas irgi nėra ypatingai svarbus – geltonų sutvėrimų gentis nuo priešistorinių laikų ieško „šeimininko“: kažko, kam galėtų tarnauti, ir trys drąsiausi atstovai (vienas nelabai drąsus, pateko per klaidą, nesuprato, kur lenda) perplaukia vandenyną ir atvyksta į Niujorką 1968 metais, prezidento Lyndono B. Johnsono administracijos laikais (mieste jau Richardo Nixono rinkimų plakatai). Paieškos tęsiasi Floridoje, o paskui – Londone.
Kodėl žiūrovai, ir dideli, ir maži, eina žiūrėti Minionų? Nes jie – kaip Simpsonai, yra daugiasluoksniai. Vaikai žiūri viršutinį pokštų asortimentą, suaugusieji džiaugiasi populiariosios kultūros asociacijomis ir nuorodomis, užuominomis ir paslėptais juokais.
Minionai, nors filmas yra ne apie žmones, perkelia Simpsonus į kitą lygį: čia jau nepakanka gerai išmanyti Amerikos populiariąją kultūrą ir buitinę kasdienybę, kad galėtum patirti visišką intelektinį pasimėgavimą.
Minionai kalba savo kalba, kuri yra amerikietiškosios anglų kalbos intonacinis ir melodinis atspindys: jų žodžiuose dažniausiai tiek pat skiemenų, tokie patys kirčiai, tokia pati sakinio melodija. Tik leksika kita. Kartais jie naudoja itališkus (gelato – ledai, aspeta – palauk), kartais ispaniškus (para tu – tau) žodžius arba jų junginius, kartais sako japoniškai kampai – į sveikatą, ir tai mus priveda prie svarbiausios išvados šioje recenzijoje.
Bendrąja prasme, jei kalbėsime apie filmo daugmaž pilnavertį įvertinimą, šis kūrinys yra neišverčiamas.
Taip, aš žinau, kaip ir visi filmai vaikams, jis yra dubliuotas, ir Lietuvoje animacija yra dubliuojama labai neblogai, tačiau čia yra kitas išeitinės medžiagos lygis, ir filmą Minions žiūrėti lietuviškai yra tas pats, kas praustis, apsivilkus švarką, arba bandyti susipažinti su tapybos paroda kokioje Ispanijos galerijoje, pasiklausius ten aną savaitę apsilankiusios tetos Jadzės pasakojimo. Taip, geriau jau teta Jadzė ir jos Ispanijos įspūdžiai, negu teta Rima ir jos pasakojimas apie Meladzės koncertą Klaipėdoje, bet vis tiek tapybos parodą geriau matyti pačiam.
Minions filmą reikia žiūrėti angliškai, net jei jūsų kalbos žinios vidutiniškos: net ir tada pajusite malonumą, suprasdami gabaliukus iš geltonųjų dviakių ir vienaakių neišverčiamos kalbos (sunku patikėti, bet entuziastai jau sugebėjo išrankioti po žodį iš jų kalbos ir internete jau yra minionų kalbos žodynai).
Apie patį filmą dažniausiai girdėtas atsiliepimas „tikėjausi daugiau“. Aš irgi turbūt tikėjausi daugiau, nes minionų nuotykiai Londone ir visokie prikolai Buckingham‘o rūmuose yra tingiai ir pavargusiai parašytos klišės pasaulio publikai, kuri anglų karališką tradiciją myli labiau, nei su savim žaidžiantis paauglys mėgsta interneto puslapius su nuogom mergom.
Tačiau tuo pačiu metu kiekvienas pagrindinių veikėjų pasirodymas ir kiekvienas jų ištartas garsas ir žodis (pradedant nuo Universal studijos vinjetės dainavimo a capella) yra auksas. Pinigai, sumokėti už bilietą, atsiperka per pirmas penkias minutes.
Angliškas variantas Lietuvoje yra, rodos, tik 3D formate, ir tik keli seansai per dieną, o aš 3D nemėgstu labiau, nei senosios rusiškos kinematografijos, kurią žiūri visi tie šūrikų ir po pirties mėgėjai, kurie, atsiradus progai, parduos Lietuvą, tačiau čia pasirinkimo nebuvo. Filmo trimatė kokybė – labai gera (nėra iškarpytų plokštumų pojūčio), ir akys nepavargsta. Tai neprideda džiaugsmo, tačiau ir netrukdo.
Gailiuosi, kad nuėjau? Ne, džiaugiuosi, kad buvau ten jau pirmą dieną.
Jei bus tęsinys, žiūrėsiu? Taip, žinoma.
Ar turiu marškinėlius su minionu? Turiu, specialiai man pagamintus.
Ar rekomenduoju filmą eiti ir žiūrėti jau dabar? Net neabejokite.
Pakalikai (Minions), 2015, JAV. Animacinis filmas. Lietuvoje nuo liepos 3 d.