Paskutines 10 dienų Amerikos padangę iš rytų į vakarus, iš šiaurės į pietus raižė privatus lėktuvas, tapęs vienintele galimybe filmo kūrėjams per labai trumpą laiką pasiekti milžiniškus kiekius žmonių. Daug kam tai skamba kaip pasakų ir svajonių situacija, bet iš tiesų tai yra labai didelis ir sunkus darbas. Šį penktadieni, vasario 26 d. Amerikoje pradėtas rodyti D. Fletcherio režisuotas filmas „Erelis Edis“ („Eddie The Eagle“), kuriame vaidina tokios žvaigždės, kaip Taronas Egertonas, Hugh Jackmanas ir Christopheris Walkenas. Anglijoje puikiai žinoma Erelio Edžio istorija už Atlanto kelia nuostabą, nes niekas nėra girdėjęs šio kalnų slidininko pavardės ar jo nuotykių 1988 m. Olimpinėse žaidynėse, todėl „20th Century Fox“ studija nutarė papasakoti kaip įmanoma daugiau amerikiečių apie šį filmą ir supažindinti su kūrybine grupe iš arti.
Režisierius D. Fletcheris kartu su T. Egertonu ir H. Jackmanu per 10 dienų aplankė lygiai tiek pat miestų: Torontas, Čikaga, Majamis, San Franciskas, Dalasas, Vašingtonas, Monrealis. Kiekviename iš jų vyko po premjerą, kūrėjai susitiko su žiūrovais ir spaudos atstovais, lankėsi jaunimo sporto mokyklose, skraidė kariniais lėktuvais, malūnsparniais, šokinėjo su parašiutais... Paskutinis miestas Amerikos premjerų kalendoriuje buvo Niujorkas, kur trijulė per kelias dienas apsilankė dešimtyse televizijos laidų ir čia įvyko didžioji filmo premjera.
D. Ibelhauptaitės darytos nuotraukos iš „Erelio Edžio“ pristatymo Niujorke:
"Per šias 10 dienų atsiduri visiškai kitoje profesionalų lygoje. Anksčiau to dar neteko daryti. 6 valandą ryto atsikeli ir pradedi spaudos interviu maratoną: kiekvienam leidiniui, žurnalistui ar blogeriui paskirtos 10 min. ir per jas jis stengiasi iš tavęs išgauti visą įmanomą informaciją. Įtampa didelė, viskas filmuojama, klausimai dažniausiai tie patys, bet turi stengtis, kad jie kas kartą skambėtų naujai. Tokia karuselė sukasi iki pietų, tuomet visi šoka į lėktuvą, kuris skraidina į kitą miestą, kur visus prie trapo pasitinka automobiliai ir veža kiekvieną į skirtingą veiksmo vietą. Kadangi pagrindinė, simbolinė filmo tema - šūkis yra „Fly like an Eagle“ („Skrisk kaip erelis“), daugelis įvykių susiję su skraidymu. Vienintelė atrakcija, kurios Dexteris ir Taronas atsisakė, - tai 45 min. skrydis greituoju kariniu lėktuvu su visomis įmanomomis kilpomis ore. Tik H. Jackmanas negalėjo atsisakyti - jis juk veiksmo filmų herojus! Vargšelis prisikentė tiek, kad išlipo visas baltas kaip drobė, bet ko tik nepadarysi dėl filmo", - pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Kas vakarą filmas rodomas to miesto publikai ir vyksta savotiška premjera, po jos – klausimai - atsakymai susitikime su žiūrovais.
"Kelioms valandoms krenti į lovą ir 6 val. ryto viskas vėl prasideda iš naujo. Aš vis klausiu Dexterio, kaip jam patiko tas ar kitas miestas, o jis sako: „Kad aš jų nemačiau! Nebuvo galimybės! Net mašinų langai užtamsinti!“ O jei rimtai - filmo pristatymas žiūrovams yra juodas 16 valandų per dieną trunkantis darbas. Sakau taip ne todėl, kad kas skundžiasi, - kaip tik aš be galo didžiuojuosi, kad mano vyro trečiam režisuotam filmui pagaliau nusišypsojo tokia galimybė. Tiesiog noriu panaikinti mitą, kad viskas aktoriaus, o ypatingai žvaigždės, gyvenime yra aukso dulkėmis klota", - sako režisierė.
Pasak jos, tik būnant su H. Jackmanu supranti, kodėl tokie turai turi vykti su privačiu lėktuvu. Pirmiausia, tiek miestų su paprastomis avialinijomis negalėtum aplankyti, nes skrydžiai „neįsipaišytų“ į reikiamą tvarkaraštį ir turas išsitęstų dvigubai. Antra - H. Jackmanas tikrai negali vaikščioti gatvėmis be apsaugos, bendrauti su žmonėmis, ar tiesiog būti nematomu.
"Kol neatsiduri šalia tokio žinomo aktoriaus, to nesupranti: atrodo, jog tai – nesąmonė, visi mes galime vaikščioti kur norime, važinėti metro... Deja, Jackmano personažas "Iksmenuose" yra sekamas milijonų fanų. Tarp jų yra ir maniakiškai besielgiančių žmonių. Pasirodo, jog Hugh turi net aštuonis jį persekiojančius fanus, kurie ne tik būna visose jo pasirodymų vietose, bet ir stengiasi prieiti kuo arčiau jo, prisiliesti ir reikalauja keisčiausių dalykų. Seniau net yra buvę bandymų lįsti į jo privačią aplinką, terorizuoti šeimą. Neįsivaizduojate, kaip klykia visi fanai, kai tik pamato H. Jackmaną. Dėl visų šių priežasčių kino studija, prodiusuojanti Dexterio filmą, nenori prisiimti rizikos ir visus skraidina privačiu lėktuvu", - premjerų užkulisius atskleidžia D. Ibelhauptaitė.
Akimirkos iš kelionės po Ameriką:
Keista, kai lėktuvas tampa vienintele vieta, kur visi gali būti tokie, kokie yra, - be jokių kaukių. Tai vienintelis momentas, kai nesi viešas, gali juokauti, dalintis istorijomis ar tiesiog miegoti. Dexteris lygiai tokį pat turą turėjo su savo antruoju filmu Britanijoje, tik tuomet visur važiavo mašina. Tačiau čia masteliai yra visiškai kitokie, - su mašina Amerikos taip greitai neapvažiuosi, - reiktų kelių mėnesių.
Turo kulminacija – Niujorke. Čia pagaliau visi galėjo susitikti su savo šeimomis: „Labai džiaugiausi viešbutyje pamatęs Dalią. Per premjerą spaudos eilė buvo daugiau, nei įspūdinga. Visi interviu ant raudonojo kilimo užtruko dvi valandas! Adrenalinas – neįtikėtinas. Labai džiaugiamės atsiliepimais iš tų, kurie jau matė filmą, norisi, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Šį penktadienį jis pasiekė 2000 kino teatrų ekranų visoje Amerikoje“, - pasakojo Dexteris.
Tokiam, palyginus, nedideliam britų filmui, kuris nėra nei „Žvaigždžių karai“, kur nėra specialiųjų efektų, tokie skaičiai yra didelis pasiekimas. Tikiuosi, kad žmogiškoji istorija apie tai, kaip svarbu yra turėti svajonę, niekada nepasiduoti jos siekiant, nebijoti alinančio darbo, ras atgarsį žiūrovų širdyse.
„Edis nelaimėjo aukso medalio, bet jo istorija įrodo, jog tam, kad būtum laimėtoju nereikia aukso medalio - svarbiausia sudalyvauti ir nugalėti save ir visas stabdančias aplinkybes. Šiuolaikiniam jaunam žmogui tą žinoti yra labai svarbu, nes šiandieninė kultūra aukština tik nugalėtojus. Pripažinkime, jog mūsų, tokių, kaip Edis, yra žymiai daugiau. Todėl ta istorija ir yra tokia artima“, - mintimis dalinosi Dexteris, pridurdamas, jog per visą pristatymo laiką jis labiausiai laukė tikrosios premjeros dienos – penktadienio. Tą dieną jis nusipirko bilietą į vėliausią savo filmo seansą Los Andžele ir atsisėdo tarp žiūrovų, kad pamatytų jų reakcijas.
„Kaip gera, kad manęs niekas nepažįsta“, - juokėsi Dexteris.
"Na, o aš tiesiog džiaugiuosi už savo vyrą ir šią kelionę prisiminsiu kaip puikų nuotykį jau po savaitės, kai Londone vėl sėsiu į 55 numeriu pažymėtą autobusą", - juokavo D. Ibelhauptaitė.
DELFI kviečia paskaityti ir H. Jackmano interviu apie naujausią filmą „Erelis Edis“. Interviu darė filmo platintojai:
Vienas iškiliausių Holivudo aktorių H. Jackmanas išgarsėjo Wolverine vaidmeniu seriale „Iksmenai“. Visada populiarus aktorius pastaruoju metu suvaidino miuzikle „Les Miserables“ („Vargdieniai“), kartu su aktoriumi Jake‘u Gyllenhaalu – filme „Prisioners“ („Kaliniai“).
Ėmęsis Wolverine vaidmens australų kilmės aktorius H. Jackmanas jau buvo išgarsėjęs, vaidinęs Brodvėjaus, „West End“ teatruose, nominuotas geriausio aktoriaus titului. 2011 m. žiemą į jo šou „Hugh Jackmanas: Back on Broadway“ išpirkdavo visus bilietus.
Režisieriaus Dexterio Fletcherio filme „Erelis Edis“ apie garsų slidininką, H. Jackmanas vaidino amerikietį trenerį Bronsoną Peary, kuris iš pradžių nenori treniruoti nepatyrusio slidininko Eddie‘o (jį vaidina Taronas Egertonas).
– Kokia buvo pirma reakcija, išgirdus apie filmą „Erelis Edis“?
– Na, aš viską žinojau apie Eddie. Prodiuseris Matthew Vaughnas davė man scenarijų, tuoj pat jį perskaičiau. Erelis Edis – legenda. Jis įkūnija viską , ne tik neįtikėtiną drąsą. Australams labiau patinka drąsūs, nors ir nelaimintys, nei tie, kurie saugūs, nuobodūs ir laimi. Tokie žmonės mums nepatinka. Taigi kai perskaičiau scenarijų, apsidžiaugiau. Jis man šiek tiek priminė mėgstamą filmą apie Billy Elliotą ir patinkantį filmą „Cool Runnings“ („Gero vėjo“). Nuo pat pradžių susidomėjau. Fimas pamokantis ir linksmas, esu didelis sporto gerbėjas, taigi šis scenarijus mane tikrai sudomino.
– Ar 1988 m. Eddie istorija būtų plačiai nuskambėjusi Australijoje?
- Tai buvo garsi istorija. Tiesą sakant, Žiemos olimpinės žaidynės nėra tokios populiarios Australijoje. Manau, turime vieną aukso medalio laimėtoją. Tai vienas reikšmingiausių aukso medalių laimėjimų olimpinių žaidynių istorijoje. Jį laimėjo Stevenas Bradbury. Jis laimėjo aukso medalį greitojo čiuožimo kategorijoje. Jį lenkė keturi dalyviai, bet visi parkrito paskutiniame posūkyje, o jis buvo dar taip toli, kad jo nekliudė, taigi jis buvo paskutinis, bet galiausiai laimėjo aukso medalį.
Tai vienintelis mūsų aukso medalis Žiemos olimpinių žaidynių istorijoje. Pažiūrėkite „YouTube“, viena iš įspūdingiausių akimirkų. Nesame labai gabūs, bet Eddie istorija sužavėjo visą pasaulį, mums ji patinka.
– Kaip, jūsų nuomone, Taronui (Egertonui) pavyko įkūnyti Eddie asmenybę?
– Tarono vaidyba mane sužavėjo, didžiuojuosi juo. Taronas visomis prasmėmis perprato Eddie esmę. Pagavo optimizmą, humorą, pozityvumą, niekada rankų nenuleidžiančio žmogaus poziciją, o tuo pačiu perteikė jo pažeidžiamumą.
Na taip, už daugelio jo juokelių slepiasi nervingumas, drovumas. Eddie buvo kitoks. Jis buvo autsaideris olimpiniame judėjime, augdamas taip pat nebuvo populiarus. Tai, ką daro Taronas, man atrodo linksma, labai žavu, tuo pačiu labai jaudina. Pajunti, kaip nori, kad jis laimėtų, nors ir žinai visą istoriją. Sunku atsitraukti. Dalyvavimas šios juostos kūrine suteikė daug džiaugsmo mums abiems.
– Christopheris Walkenas sukūrė nedidelį epizodinį vaidmenį. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Filmuotis kartu su Christopheriu Walkeniu... Jis – tikra ikona, visais aspektais. Šiais laikais šis žodis dažnai skamba, bet jis tikrai skiriasi nuo kitų. Manau, tai esminė darbo dalis. Filmavimo metu buvau su Dexteriu prie monitoriaus, tiesiog turėjome įgnybti sau, norėdami patikėti, kaip mums pasisekė, kad čia esame.
– Ar nekilo noras išbandyti šuolio su slidėmis, kai filmavotės arenoje?
– Labai knietėjo, bet esu išmokytas per daug nerizikuoti (juokiasi). Ne, su slidėmis nešokau, tik truputį slidinėju, nes mano herojus užsiima akrobatiniu slidinėjimu. Užkilau, žiūrėjau žemyn ir galvojau: „Užkilsiu iki pusės kalno.“ Galiausiai kilau aukščiau ir aukščiau, bet tai <...> net nebuvo šuolis. Ne, nepabandžiau. Buvau geras berniukas.
– Gal kada nors?
– Šuoliais su slidėmis? Nuoširdžiai apie tai kalbėjome. Manau, nušokčiau nuo 15 metrų tramplino. Pabandyčiau. Viena yra kristi nuo šlaito, kuris apsnigtas, o čia – ledas. Tarsi cementas. Negali nė pagalvoti apie šokimą nuo 70 ar 90 m aukščio, net jei daugybę kartų šokai nuo 40 m aukščio tramplino. Vaikai pradeda šokinėti nuo 6 ar 7 metų amžiaus, jie – bebaimiai.