Apie ką mes čia…
Sugautas už pakankamai nemažos narkotikų siuntos gabenimą, Džimas Hofmanas turi dvi išeitis – tapti FTB skundiku arba sėsti ilgiems metams į kalėjimą. Būdamas visišku bailiu, jis pasirenka pirmą variantą. Jo užduotis – prijaukinti stambų narkotikų prekeivį, kurį būtų galima įgrūsti į kalėjimą.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Diena iš dienos galvodamas, kaip sudominti savo buvusį darbdavį, jis dienas leidžia FTB išnuomotame name. Name, šalia kurio gyvena žymusis automobilių inžinierius Džonas DeLoreanas. Susidraugavęs su juo, Džimas sugalvoja neįtikėtina planą, kuris gali ištraukti jį iš nemalonumų, tačiau sugriauti kai kurių žmonių gyvenimus.
Kūrinio turinys
Filmai apie sukčius, narkotikų prekeivius, FTB skundikus ir į juos panašius asmenis visuomet sukelia susidomėjimą tarp žiūrovų. Ypatingai, jeigu tai yra tikrais faktais paremtos istorijos, kuriose figūruoja žymūs žmonės. Ir taip gavosi, jog šis filmas yra apie vieną iš jų, nors jis nebuvo joks nusikaltėlis, o žmogus, pakliuvęs į FTB suregztas pinkles.
Jo vardas – Džonas DeLoreanas. Manau, kad net nežinodami, kas jis toks buvo, šią pavardę esate girdėję, ir net ne vieną kartą. O viskas dėl to, jog Džono suprojektuotas automobilis DMC tapo neatsiejamu kultūriniu fenomenu po kultinio filmo „Atgal į ateitį“ pasirodymo. Taip, būtent jo sukurtas automobilis ir buvo ta laiko mašina, kuria į 1955-uosius nukeliavo Martis. Bet filmas ne visai apie tai.
Ši juosta yra sukurta pagal labai paprastą ir ne vieną kartą kine matytą receptą. Todėl nieko naujo, apart dar neekranizuotos istorijos, čia mes neišvystame. Filmas prasideda teismo salėje, nuo kurios ir pradedama pasakoti apie įvykius, privertusius pagrindinius filmo personažus joje atsidurti.
O įvykių buvo ne taip ir mažai, dėl ko kūrėjams teko kai ką atmesti, o kai ką išplėsti, kad žiūrovai gautų labai aiškų žvilgsnį į rodomą situaciją.
Esminis visos šios istorijos variklis – personažai ir jų santykiai. Dėl neblogai pateiktų herojų, mes galime susipažinti ne tik su jų kasdienybe, problemomis ar laimėjimais, bet ir tuo pačiu atsidurti jų kailyje priimant labai nelogiškus, bet tokius gyvenimiškus sprendimus, norint apsaugoti savo kailį.
Kiekvienas šiame filme parodytas herojus yra savanaudis, bet argi mes tokie nesame? Daugelis iš mūsų pirmiausia pagalvoja apie save, o tik po to apie kitus. Todėl toks tikroviškas vaizdas ir labai aiškūs personažų sprendimai leidžia akimirksniu atsidurti autentiškoje išsigandusių žmonių aplinkoje.
Pagrindinis filmo herojus Džimas – visiškas bailys, bet bailys su įsitikinimais, kurie kartais jam praverčia darant ką nors gero. Tuo tarpu Džonas DeLoreanas, kuris tampa lyg ir auka, bet kartu ir žmogumi, pametusiu galvą dėl savo svajonės, kurią jis bet kokia kaina nori įgyvendinti, sukuria pasikėlusio snobo įvaizdį.
Ir tai buvo įdomiausia visame filme, nes žiūrovams tenka ne tik susipažinti su šiuo žmogumi kaip asmenybe, suprasti jo vizijas, bet ir pamatyti tą jo svajonę, kuri vėliau virs žymiu „Atgal į ateitį“ aksesuaru. Jie abu sukuria neblogą tandemą, kuris nors ir neišsiskiria pernelyg iš rodomo konteksto, bet į kurį yra malonu žiūrėti. Tiesiog temos apie draugystę, meilę ir užsispyrimą yra tokios tikros, jog nesunku patikėti tuo, kas vyksta ekrane tarp juostos herojų.
Veiksmo filme nėra, kaip ir įtampos. Nebent pačioje šio pasakojimo pabaigoje, teismo salėje, kai vyrauja nelabai pozityvi atmosfera ir kažkas įvyksta, žiūrovai gali šiek tiek panerimauti. Iki to ekrane dominuoja lėtai vystomas siužetas su keliomis komiškomis situacijomis ir kai kuriais kitais aspektais, nesugebėjusiais pagyvinti peržiūros.
Nesakau, kad peržiūra buvo bloga, tiesiog ji buvo pernelyg vientisa, kad galima būtų sukelti kokias nors emocijas. Todėl šis filmas neišsiskiria iš panašaus pobūdžio juostų, o net, sakyčiau, pasimeta tarp tokių puikių filmų kaip „Baris Sylas: Amerikos sukčius“, „Nužudyti šauklį“, „Kokainas“, „Karo šunys“, „Volstryto vilkas“ bei „Pagauk mane jei gali“.
Nemanau, kad kada nors kartočiau šios juostos peržiūrą. Tai tiesiog neblogas filmas, bet pernelyg blankus ir greitai užmirštamas.
Techninė juostos pusė
Gražūs ir vasara alsuojantys vaizdai, greitos mašinos, puikiai atkurta 80-ųjų atmosfera, herojų kostiumai ir absurdiškos šukuosenos – nemažas vizualus šio filmo pliusas, ant kurio iš dalies ir laikosi žiūrovo dėmesys šiam pasakojimui. Visgi pati istorija nėra kažkuo ypatinga ar išradinga.
Kameros darbas labai standartinis tokio pobūdžio projektams, todėl čia neišvystame jokių įdomesnių rakursų ar eksperimentų su kamera, o tik vientisai nufilmuotą istoriją. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie garso takelį, kuris neblogai įsipaišo į bendrą kontekstą, alsuodamas rodomo laikotarpio atmosfera, bet ir pernelyg neišsiskiria savo pasirinktais kūriniais.
Garso montažas neypatingas, bet užtat vaizdo montažas tikrai puikus. Vystoma iš dviejų laiko juostų istorija nesukelia chaoso, nes rodomi įvykiai pakankamai tvarkingai persipina vienas su kitu. Todėl šokinėjimai iš praeities į dabartį nesukelia jokio diskomforto peržiūros metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Niekada negalėjau rimtai žiūrėti į Jasoną Sudeikį, nes jo veidas vis sukeldavo šypseną vien dėl jo labai šmaikščios šypsenos. Tad net jeigu jis suvaidintų kokiame nors „Šindlerio sąraše“, būtų sunku nepasijuokti iš jo. Bet, aišku, čia tik mano asmeninis požiūris į šį aktorių. Šiame filme jis atlieka sau standartinį į nemalonumus pakliuvusio durnelio vaidmenį, tačiau peikti jo tikrai nėra už ką. Vaidyba standartinė – nei bloga, nei gera.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė visai neblogai Džoną DeLoreaną suvaidinęs iš „Hobito“ ir „Galaktikos sergėtojų“ žinomas Lee Pace‘as. Galima teigti, jog jis buvo svarbiausias šios siužetinės istorijos personažas, ant kurio ir laikėsi visa intriga. Kitų personažų atlikėjai kaip FTB agentą įkūnijęs Corey‘is Stollas ir Džimo žmonos rolę suvaidinusi Judy Greer pasirodė įtikinamai. Paminėti dar galima Michaelą Cudlitzą, Justiną Barthą ir Erin Moriarty, kuriems atiteko epizodiniai, bet gana svarbūs vaidmenys.
Verdiktas
„Mažulė, verta milijonų“ – tikrais faktais paremta komiška istorija apie du naivius ir savo svajonėse gyvenančius vyrukus, kuri, nors ir nesukelia didelio susižavėjimo rodomu turiniu, bet ir neatbaido dėl neblogai pateiktos sukčiavimo temos, gerai atkurtos 80-ųjų atmosferos ir visiškai neerzinančių aktorių, tarp kurių galima pamatyti ir lietuviškas šaknis turintį Jasoną Sudeikį.