Kas iš to gavosi? Sužinosite netrukus. Bet iš karto galiu pasakyti, jog šis legendinis režisierius įgyvendino tai, ką dar prieš penkis dešimtmečius svajojo padaryti pats Stanley Kubrickas – sukurti juostą apie šį žymųjį Prancūzijos imperatorių.
Apie ką mes čia…
1793 metais jaunas ir itin ambicingas prancūzų karininkas Napoleonas Bonapartas tampa Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės viešosios egzekucijos liudininku. Jis suvokia, jog monarchijai atėjo galas, bet, tuo pačiu, jis trokšta valdžios, kad vieną dieną pats galėtų atsisėsti į šalies sostą. Ir ta diena pagaliau ateina, dėl ko visa Europa turi pasiruošti Napoleono politikai ir jo norui išplėsti Prancūzijos teritoriją iki pat Rusijos imperijos.
Kūrinio turinys
Šis naujas Ridley Scotto filmas man buvo vienas iš lakiamiausių 2023 metų kino projektų, dėl ko nuoširdžiai džiaugiuosi, jog „Apple TV+“ platforma neina kokio nors „Netflix“ keliu ir didžiausius savo hitus noriai rodo kine. Na, nes tokius filmus ir reikia žiūrėti dideliame ekrane su galingu garsu, o ne namie per kokį nešiojamą kompiuterį ar dar blogiau – planšetę. Deja, bet taip daro daugelis žmonių, kurie, mano nuomone, tiesiog patys iš savęs vagia tuos įspūdžius, kuriuos jiems yra paruošę tokio tipo filmo kūrėjai kino salėse.
Po peržiūros galiu drąsiai pasakyti, jog visiškai nenusivyliau pamatytu reginiu, bet pavadinti tai tiksliu istoriniu žvilgsniu į Napoleono Bonaparto valdymo laikotarpį ir jo gyvenimo užkulisius tikrai negalėčiau. Tai labiau legenda ir savotiška Ridley Scotto sugalvota karikatūra apie šį karvedį, kuris galiausiai tapo imperatoriumi bei savo laikais sukėlė milžinišką baimę rusams ir britams. Ir tai nėra blogai. Visgi R. Scottas jau nebe pirmą kartą taip elgiasi, pasakodamas mums apie kažkokį žymų žmogų ar konkretų istorinį laikotarpį, nuo savęs įnešdamas nemažai nebūtų dalykų, taip paversdamas visą pasakojimą į epišką, dramatišką ir tiesiog žiūrovišką projektą. Nes, pripažinkime, vien sausi faktai sukeltų milžinišką nuobodulį salėje.
Be to, jeigu jau labai norisi kažko tikslesnio apie Napoleono valdymą, galima vėl pasižiūrėti 1970 metų filmą „Vaterlo“, kuriame yra skleidžiama autentika, o ir epiškumo netrūksta. Tik, deja, ne tokio, kokį mums dovanoja čia „Dangaus karalystės“ kūrėjas.
Svarbu dar ir tai, jog visas dėmesys filme yra skiriamas dviems personažams – Napoleonui su Džozefinai, kurie tampa visos šios istorijos siužetinės linijos epicentru. Jų tarpusavio santykiai, bendravimas, požiūris į situacijas ir, aišku, valdymo principai tampa neblogu juostos koziriu, nes dar nei viename filme apie Napoleoną nebuvo taip kruopščiai pristatyti šių artimų žmonių gyvenimo užkulisiai. Tad taip, melodramos ir dramos filme yra pakankamai daug, o dramaturgija nuo to tik laimi.
Tiesa, jeigu kažkam bus neįdomūs visi tie pokalbiai arba labai jau keisti humoristiniai intarpai, situaciją išgelbės didingos kovų scenos ir įspūdingai atrodančios vietovės su batalijomis priešaky.
Užsiminiau apie humorą. Tad taip, nejaukių juokelių filme netrūksta, bet jie buvo ganėtinai sklandžiai įterpti į siužetą dėl savotiškos pašaipos pačiam Napoleonui. Bet ar dėl to reikia stebėtis? Nemanau, nes neužmirškime, jog filmo režisierius yra britas, o britų santykiai su prancūzais visada buvo komplikuoti.
Tad čia - kokybiškas istorinio pobūdžio reginys, kuris vertas didelių kino ekranų vien dėl savo didybės. O ir neužmirkime, jog tokių filmų pasitaiko vis rečiau ir rečiau, dėl ko juos pamatyti kine tampa tikra retenybe. Asmeniškai man – vienas geresnių šių metų potyrių kine. Svarbu nesitikėti labai kruopščios istorinės analizės iš šio filmo, nes kitaip gali tekti nusivilti.
Techninė juostos pusė
Kaip jau buvau minėjęs, šio filmo įgyvendinimui „Apple TV+“ platforma buvo labai dosni, skirdama produkcijai net 200 milijonų dolerių. O tai tikrai ir matosi ekrane. Ir, kas svarbiausia, Ridley Scottas puikiai moka suvaldyti tokius solidžius biudžetus. Jis dar 2010 metais už tokią pačią sumą pristatė „Robiną Hudą“, kuris, mano kuklia nuomone, buvo ne itin įvertintas istorinis epas. Bet dabar kalba eina apie „Napoleoną“, tad ties juo ir sustosiu.
Didžiausią įspūdį filme, aišku, palieka jo produkcijos dizainas ir ne ką mažiau kruopštus meninis apipavidalinimas. Tad dekoracijos, veikėjų kostiumai, šukuosenos ir grimas čia tikrai nelieka nepastebėti, nes taip galima atkurti reikiamą istorinį laikotarpį. Nesakau, kad viskas šiuo atveju atitiko tikrovę, nes čia yra keli niuansai, kurie istoriją išmanantiems žmonėms kris į akis, bet jų buvo stebėtinai mažai, palyginus su kitais tokio pobūdžio projektais.
Žvalus vaizdo montažas tapo vienu iš didesnių šios juostos techninių privalumų, bet kartu ir vienu iš minusų, nes akivaizdžiai matėsi, jog filmas buvo gerokai apkarpytas, dėl ko gruodžio mėnesį į „Apple TV+“ platformą atkeliaus keturių valandų trukmės režisieriaus versija.
Panašiai buvo su kitu 2005 metų Ridley Scotto epu „Dangaus karalystė“, kuris buvo kaip ir žiūroviškas, bet, pasirodžius prailgintai versijai, įspūdis buvo dar geresnis. Ir, manau, čia mūsų lauks tas pats.
Be abejo, prie pliusų priskirčiau puikų kameros darbą, galingą garso montažą ir, aišku, įtampos nestokojančius muzikinius sprendimus, kurie leido ekrane sukurti išties epišką atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius, žiūrovų peržiūros metu gali laukti skirtingi jausmai. Visgi, kai yra kuriamas tokio tipo kinas, kūrėjai turi 3 pasirinkimus: a) samdyti aktorius, laisvai kalbančius tos šalies kalba, kurioje vyksta veiksmas, b) priversti aktorius šnekėti su klaikiu, bet tam tikram regionui atstovaujančiu akcentu, c) pakviesti Joaquiną Phoenixą, kuris kalbės kaip Joaquinas Phoenixas, bet filmas nuo to nesuprastės. Na, šiuo atveju pasirinkimas yra akivaizdus.
Ir taip, Joaquinas Phoenixas suvaidino tiesiog puikiai, nors vizualiai į Napoleoną Bonapartą jis yra beveik nepanašus. Bet ne tame esmė. Visos juostos metu neįmanoma netikėti jo įkūnytu personažu, kuris pritraukia lyg koks magnetas prie ekrano. Visos aktoriaus emocijos (o tiksliau – viena akmeninio veido emocija) buvo tokios natūralios, kad net galima užmiršti, jog Napoleono įvaizdis, kokį mes jį žinome iš istorinių šaltinių, čia smarkiai nutolęs.
Kitu labai džiugiu šio filmo aktorių kolektyvo perlu tampa „Oskarui“ nominuota Vanessa Kirby, kuriai atiteko Džozefinos vaidmuo. Buvo vietų filme, kur būtent ji pavogdavo visą šou ir net vienu ar kitu momentu užtemdydavo patį Joaquiną Phoenixą. Tad tikiuosi, kad JAV kino meno ir mokslo akademija skirs jai bent jau nominaciją už geriausią antro plano aktorės vaidmenį.
Iš geresnių pasirodymų filme galima būtų išskirti Beną Milesą, Rupertą Everettą, Ludivine Sagnier ir Taharą Rahimą.
Verdiktas
„Napoleonas“ – didingas savo pateikimu, drąsus dėl paliestų temų ir visiškai nenuobodus Ridley Scotto surežisuotas epas, kuris, nors ir ne itin tvarkingai, pristato ekrane istorinius faktus šaipydamasis iš paties Napoleono, bet užtat dovanoja žiūrovams įspūdingų batalijų fiestą su solidžiu „Oskaro“ laureato Joaquino Phoenixo pasirodymu priešaky.
Filmas tuo pačiu žavi savo niūrumu, keistais, bet veikiančiais į siužetą įterptais „tėtuko“ juokeliais ir akis kerinčiais techniniais sprendimais, kurie prilygsta geriausiems režisieriaus istorinio pobūdžio projektams.
Filmo anonsas:
