Apie ką mes čia…
Gyvendamas mažame Oregono valstijos miestelyje, paauglys Lukas bando nuslėpti baisią paslaptį, kuri daug kam gali pakenkti. Jo mokytoja Džiulija pastebi, kad su juo yra kažkas negerai ir visais įmanomas būdais bando berniuką prakalbinti. Tuo pat metu, miestelio miške, šerifas Polas aptinka kraupų radinį – suniokotą vyro kūną, kurį neva sudraskė kažkoks gyvūnas. Jis net nenutuokia, kad atsakymą kas tai padarė galimai žino tik vienas žmogus – Lukas.
Kūrinio turinys
Kas nėra labai įnikęs į nepriklausomą JAV kiną, tiems Scotto Cooperio vardas nelabai ką sakys, tačiau būtent šis žmogus yra atsakingas už tokias puikias juostas kaip „Pašėlusi širdis“, „Priešai“, „Iš pragaro“ ir „Juodosios mišios“. Todėl tikėtis kažko ypatingo iš „Nepasotinamo alkio“ tikrai reikėjo, nes neveltui ir pats Guillermo del Toro susidomėjo šia istorija. Ir manau, kad filmas išties pasiteisina, tačiau turi ir savotiškų minusų, kurie galimai sukels tam tikriems žiūrovams nepasitenkinimą.
Kaip jau buvau rašęs, tai nėra tipinis siaubo filmas, o psichologinio pobūdžio mistinė siaubo drama. Ir drama – esminis šios juostos žanras, kuris puikiai apibūdina patį filmo tempą. Todėl nesitikėkite čia klišinių ir pagal tą patį modelį įterptų siaubo elementų, kurie geriausiu atveju tik papildo šią kraupią istoriją, bet netampa varikliu, leidžiančiu patirti netikėtą baimę. Trumpai tariant – „siaubo šokliai“ čia pasitaiko ganėtinai retai, kas gali sukelti žiūrovams šiokį tokį sąmyšį.
Kalbant apie patį siužetą, jis nėra pernelyg originalus, nes su tokiomis istorijomis mums ne vieną kartą teko susidurti, bet užtat kas čia yra originalu – bendros situacijos pristatymas ir būdai, kuriais ši istorija buvo vystoma. Deja, negaliu Jums atskleisti, dėl ko šis filmas atrodo kitaip nei standartinės istorijos apie šeimų dramas susidūrus su blogiu, bet užsiminsiu apie kai ką. Jūs galėsite nuspėti kai kuriuos siužetinius sprendimus, bet nesidžiaukite, nes tai nieko nereikš kai priartėsite prie pabaigos. Kodėl? Nes filme elementariai yra vienas puikus siužetinis vingis, už kurį galima tik padėkoti juostos kūrėjams. Vien dėl jo šis filmas gauna iš manęs kelis papildomus balus.
Veikėjams mano nuomone pritrūko šiek tiek atsiskleidimo ir tuo pačiu charizmos, kas žinoma neleidžia sugadinti bendro vaizdo apie juos, bet ir tuo pačiu, kai kuriais momentais man tiesiog nedavė ramybės kelios ne iki galo išgrynintos siužetinės vieno ar kito veikėjo linijos. Daugiausia dėmesio filme skiriama mokytojai Džiulijai, šerifui Polui ir berniukui Lukui. Ties jais ir sukasi visas šios istorijos veiksmas ir būtent jie priverčia žiūrovą jausti įtampą, baimę bei nežinomybę.
Žiaurumo juostoje yra ir jis, kaip būdinga Guillermo del Toro režisuotiems ar prodiusuotiems filmams, ganėtinai išradingai pateiktas. Būtent dėl to bent jau man peržiūra atrodė gyvesnė. Bet čia jau specifinis aspektas, nes tikrai ne kiekvienas žiūrovas mėgsta sklindantį iš ekrano pusės smurto proveržį.
Ties čia manau ir sustosiu, nes tai yra vienas iš tų filmų, kuriems reikia išlaikyti paslaptingumo šydą, kad nežinomybė ir mistika užvaldytų žiūrovą nuo pat pirmų seanso minučių. Ar rekomenduočiau šią juostą žiūrėti žmonėms, kurie nori gauti standartinę siaubo dozę? Nelabai, bet pasižiūrėti visiškai kitokio pobūdžio žanro atstovą, kuris nelabai lenda į nustatytus rėmus, tikrai verta.
Techninė juostos pusė
Nors Guillermo del Toro ir prodiusavo šį filmą, visgi jame buvo išlaikytas firminis Scotto Cooperio braižas. Labiausiai šiame jo naujame darbe man patiko meninis apipavidalinimas, kuris leido pasinerti į be galo niūriai atrodančią ir ne itin pozityvius jausmus sukeliančią tikrovę. Todėl grimas, kostiumai ir dekoracijos čia be galo džiugina akis. Be to, viskas tvarkoje ir su garso bei vaizdo montažu, o kameros darbas puikiai leidžia pasinerti į šią istoriją. Aš kartais net jaučiausi taip, lyg atsidurčiau visos šios košmariškos dramos epicentre, o tai pridavė papildomos įtampos. Muzika juostoje gera, todėl nejauki atmosfera dėka įvairių fone skambančių kompozicijų čia irgi buvo paryškinta preciziškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje turime kelis žymius ekrano veidus kaip Keri Russell su Jesse‘iu Plemonsu, kurių manau tikrai nereikia pristatinėti. Vaidinti jie moka ir tai jie čia daro irgi įtikinamai. Taip pat pagirti galima būtų Grahamą Greene‘ą, kuris atliko vieną svarbesnių antro plano vaidmenų. Vienintelis iš pagrindinio aktorių kolektyvo, kas šiek tiek pervaidindavo, buvo jaunasis Jeremy‘is T. Thomasas. Kai kur šis jaunas aktorius persistengdavo su emocijomis, todėl filmo pradžioje buvo kažkaip sunku priprasti prie jo. Bet galiausiai pripranti ir tiesiog mėgaujiesi filmu, nekreipdamas dėmesio į tokį neįtikinamą jaunuolio pasirodymą.
Verdiktas
„Nepasotinamas alkis“ – dar vienas visai kokybiškas ir nejaukiai atrodantis Guillermo del Toro prodiuserinis projektas, kuriame dar galime įžvelgti ir savotišką režisieriaus Scotto Cooperio filmavimo stilių. Ir nors filmas nelabai pataiko į standartinių siaubo filmų rėmus dėl savo draminio pamato, jis sugeba pristatyti ganėtinai šiurpią bei žiaurumo pripildytą istoriją, kuri iki pat finalinės scenos neblogai vedžioja žiūrovą už nosies.