Apie savo grandiozinius norus perkelti šią pasaką į vaidybinio kino pavidalą studija išsakė dar 2016 metais, bet visokiausios vidinės problemos, COVID-19 sukelta pandemija ir etatinių režisierių pasikeitimai leido šiam projektui pajudėti iš vietos tik 2021 metais. Filmo režisieriumi tapo sukūręs tokius šaunius filmus kaip „500 meilės dienų“ ir „Apdovanotoji“, o taip pat pridėjęs rankas ir prie didelio studijinio projekto kaip „Nepaprastas Žmogus-voras“ Marcas Webbas.
Kandidatūra kaip ir puiki, bet ar šiam kino kūrėjui pavyko bent priartėti prie originalo dvasios? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Kai karalystėje valdžią perima piktoji grožio ir tyrumo kultui pavaldi karalienė, jos vienintele kliūtimi iki absoliučios valdžios tampa našlaite tapusi Snieguolė. Kad jos atsikratyti, karalienė net pasamdo profesionalų medžiotoją. Tačiau mergina nepasiduoda ir nusprendžia duoti atkirtį savo skriaudikei ir kartu su šaunia nykštukų gauja surezga planą, galintį nuversti ją nuo sosto.
Kūrinio turinys
Brolių Grimų pasaka „Snieguolė“ per pastarąjį šimtmetį buvo ekranizuota tiek kartų, jog neužtektų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti visas versijas. Vien per pastaruosius 15 metų mes sulaukėme penkių vizijų, tarp kurių pasakiška „Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija“, epinė „Snieguolė ir medžiotojas“ ir erotinė „Skaisti kaip sniegas“. Na, o dabar atėjo laikas „Walt Disney“. Ir galiu Jums iš karto pasakyti, jog gavosi standartinis šiai studijai būdingas reginys, kuris lygiai taip pat kaip koks „Liūtas karalius“, „Pinokis“ ar „Dumbo“ atrodo pakankamai gražiai, bet tai visiškai bedvasis ir jokių jausmų nesukeliantis pusfabrikatis.
Ir taip sakau ne vien dėl to, jog labai myliu 1937 metų animacinę pasaką, bet ir dėl to, jog „Walt Disney“ kelis sykius buvo nustebinusi gana gerais tokio tipo vaidybiniais filmais kaip „Gražuolė ir pabaisa“, „Kruela“ ar „Pelenė“, todėl yra tikrai su kuo lyginti. O didžiausiu „Snieguolės“ minusu yra pernelyg milžiniškas šios pasakos sterilumas, kuris elementariai neleido perkelti tam tikrų originalios juostos niuansų į perdirbinį, na, nes dar kažkas būtų įžeistas. Gal nesakyčiau, jog čia „woke“ įkvėptas projektas, kas pastaruoju metu tapo norma prabangiame amerikiečių kine, bet tikrai vengiantis visu pajėgumu atskleisti „Snieguolės“ esmę. Deja, bet „spoilerių“ aš nekenčiu, todėl jeigu nelabai supratote apie ką aš čia kalbu, raginu paimti pasaką į rankas arba tiesiog peržiūrėti 1937 metų filmą. Bus aiškiau.
Tiesa, filme yra kai kurios naujovės, kurių nebuvo prieš tai, nes studija nusprendė vardan naujos vizijos į siužetą įterpti naują veikėją. Tad vietoje klasikinio princo mes turime Džonataną, kuris, jeigu taip jau atvirai, visiškai neįsipaišė į istoriją. Taip, tam tikrus princo bruožus jis turi, bet tuo pačiu, čia toks neišdirbtas ir charizmos neturintis personažas, jog tiesiog neįmanoma patikėti nei jo veiksmais, nei jausmais Snieguolei.
Kas dėl Snieguolės ir jos piktosios pamotės karalienės, tai čia mano nuomone buvo viskas tvarkoje. Žinau, žinau, jog daug kas pasakys, kad karalienės išvaizda žymiai patrauklesnė nei Snieguolės, bet šiuo atveju grožio ir tyrumo sąvoka tampa tam tikra metafora tam, jog žmogus gražus ne išore, o savo vidumi. Tad ši mintis mano nuomone buvo perteikta tikrai aiškiai ir kartu pamokančiai. Nors, kaip jau sakiau, filmas net ir dėl tokios sąlyginai pagirtinos temos, nesukelia didesnių emocijų stebinti bendrai visą istoriją. Na, o nykštukai... Nenoriu apie juos kalbėti, nes nuo originalo nukopijuoti charakterio bruožai yra viena, bet kaip juos visumoje pristatė šiame filme, tai tiesiog sunkiai paaiškinama. Trumpai tariant, veikėjai gavosi dviprasmiški, bet ne tragiški.
Veiksmo filme ne per daugiausiai, dainų čia irgi yra, o ir kartais man atrodė, kad viskas yra per daug užtęsta, todėl kelis kartus jaučiausi pakankamai nuvargintas to, kas buvo rodoma. Taip ar taip, filmą galima pasižiūrėti, nes čia visgi didelio biudžeto produkcija, kuri bent jau sugeba suteikti šiokią tokią kino pramogą. Ar nusivyliau? Nelabai, nes tiesiog iš šio filmo nelaukiau nieko ypatingo. Tad jeigu eisite jo žiūrėti lygiai su tokiu pačiu nusiteikimu, manau, kad turėsite visai neįpareigojantį seansą.
Techninė juostos pusė
Kalbama, jog šio filmo biudžetas šokinėja tarp 240 iki 270 milijonų dolerių. Na, klasikinis „Walt Disney“, kuris leidžia kosminius pinigus dažnai tik tam, kad techniniai sprendimai užgožtų prastą turinį. Ir aš šią studiją suprantu, nes šios juostos produkcijos dizainas tiesiog pasakiškai gražus. O kokios čia išraiškingos dekoracijos, spalvos, įspūdingi herojų kostiumai ir aišku akis kerintis grimas su šukuosenomis. Ties tuo jokių priekaištų neturiu.
O va su CGI situacija gana dviprasmiška. Vieni epizodai tikrai pateikia mums itin šaunius specialiuosius efektus, kuriais norisi mėgautis, bet kai pasirodo nykštukai, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Taip, nykštukai filme kompiuterizuoti ir tai pats blogiausias sprendimas, koks tik galėjo būti. Negi nebuvo galima padaryti to, ką padarė 2012 metų filme „Snieguolė ir medžiotojas“ ar koks Piteris Jacksonas ekranizuodamas J. R. R. Tolkieno kūrinius? Didelis minusas už taip akis rėžiantį ikoniškų šios pasakos veikėjų pristatymą.
Kameros darbas, vaizdo montažas tvarkingi, o ir muzika filme graži. Specialiai šiam filmui buvo parašytos naujos dainos, bet ir apie senas niekas neužmiršo, tad šioks toks nostalgijos pliūpsnis originalui visgi buvo jaučiamas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Prieš filmui pasirodant kinuose buvo sulaukta nemažai kritikos dėl Rachel Zegler pasirinkimo tituliniam vaidmeniui. Aišku, viskas dėl odos spalvos, nes neva Snieguolė turi būti balta kaip sniegas. Panašiai buvo ir su „Undinėlės“ filmu, kas mano nuomone yra tiesiog kvaila, nes abu filmai nuo to tikrai nenukentėjo. Be to, Rachel yra gera aktorė, kuri turi puikų balsą, ko nepasakysi apie karalienės vaidmenį įkūnijusią Gal Gadot. Be abejo, stulbinančio grožio moteris, bet vaidyboje jai sunkiai sekasi, todėl ir gauname kas kart vieną ir tą patį personažo tipažą, tik su skirtingais rūbais ar šukuosenomis.
Kaip jau rašiau, nykštukus nupiešė, o jiems balsus paskolino Andrew Barthas Feldmanas, Titusas Burghessas, George’as Salazaras, Martinas Klebbas, Jasonas Kravitsas, Jeremy’is Swiftas ir Andy’is Grotelueschenas.
Tiesa, turime dar medžiotojo vaidmenį atlikusį Ansą Kabią ir princo pakaitalą Andrew Burnapą.
Verdiktas
„Snieguolė“ – savo temomis pakankamai šiuolaikiškas, steriliais siužetiniais sprendimais papuoštas, kažkiek nuobodus ir visiškai jokių didesnių jausmų nesukeliantis studijos „Walt Disney“ projektas, kuris visais įmanomais būdais bando papirkti žiūrovą gražia virš 200 mln. dolerių kainavusia išore, bet iki originalaus 1937 metų animacinio filmo dvasios jam labai toli.
