Apie ką mes čia...
Vieną naktį, kažkur miesto prieigose apleistame pastate susitinka dvi nusikaltėlių grupuotės vienam svarbiam reikalui – ginklų prekybai. Viskas turėjo klostytis sklandžiai, greitai ir profesionaliai, tačiau, visiškai netikėtai, sandėris buvo nutrauktas dėl mažos, labai mažytės priežasties, kuri galiausiai peraugo į ginkluotą ir mirtiną susišaudymą.
Kiekvieno abiejų grupuočių narių gyvybė pakimba ant plauko, nes nežinia, kuris šaus pirmas, o kuris gali išduoti savo kompanionus dėl kelių šlamančių.
Kūrinio turinys
Susišaudymų filmais šiais laikais ne itin galima nustebinti visko mačiusius ir labai reiklius veiksmo žanro gerbėjus, kurie jau patyrė malonumą žiūrėdami Johno Woo brutalius veiksmo filmus kaip „Žudikas“ ar „Kietai virti“, chuliganiškas veiksmo komedijas, tokias kaip 2007 metais pasirodę filmai „Susišaudymas“ ir „Rūkstantys tūzai“ bei, žinoma, abejas genealiai ir estetiškai sukaltas „Džono Viko“ dalis.
Pastarieji filmai, mano nuomone, yra išvis geriausi visų laikų susišaudymų filmai. Todėl, kad pernelyg nesidubliuoti, režisieriams tenka galvoti ką nors naujo, arba bent jau perkurti kažką labai seniai matyto. Ir galima teigti, jog britų režisierius Benas Whatley‘is sugebėjo tą padaryti.
Didžiausias šio filmo pliusas yra tame, jog jo veiksmas vyksta vienoje patalpoje – apleistame pastate, kuriame buvo nutrauktas paprastai atrodantis nusikaltėlių sandėris. Filmas iš karto man priminė legendinį ir, beje, mano patį mėgstamiausią Quentino Tarantino filmą „Pasiutę šunys“. Kaip ir pas Tarantino, taip ir čia, yra sukuriama nežinomybės atmosfera ir įtampos kupina istorija, kurios metu atskleidžiami ne vien personažai ir jų siekiai, bet ir painiai vystoma siužetinė linija, todėl iki pat filmo galo ne tik, kad sunku suprasti kuris iš herojų gali būti išdavikas, bet taip pat yra sunku suvokti, kam pavyks išsikapstyti iš visos tos mėsmalės, į kurią jie pateko.
Pats siužetinės linijos vystymas yra labai brutalus ir negailestingas. Smurto ir puikios susišaudymo scenos, kurias pagardina visai tikę personažų juokeliai, atrodo puikiai. Žinoma, ne taip estetiškai, kaip kokiame nors „Džono Viko“ filme, bet pakankamai įdomiai ir įtraukiančiai. Tačiau, kas svarbiausia – atvirai. Visgi režisierius nenorėjo kurti paauglišką cenzą turintį filmą, todėl kiekviena smurto scena buvo pateikta iš ganėtinai makabriškos pusės, bet tuo pačiu neperžengiant padorumo ribų kaip kokiame nors šlykščiame filme, kurį bežiūrint norisi uždengus akis vemti nuo ekrane rodomų kraujo upių. O veiksmo čia labai daug, tikrai, labai daug veiksmo, kuris tvarkingai priderintas ir prie herojų dialogų, ir prie jų pasirinkimų bei britų kriminalinio žanro filmams būdingo greito istorijos pateikimo stiliaus.
Šnekant apie pačius herojus, kurie filme sudaro itin svarbų pamatą istorijai, norisi pagirti filmo režisierių ir scenaristą už tai, jog jis sugebėjo pristatyti kiekvieną personažą įdomiai. Visi iš jų buvo atskleisti ir atskleisti ganėtinai gerai, todėl žiūrovai sužino ir apie kiekvieno iš veikėjų praeitį, kilmę bei kartu visu gražumu pamato jų sugebėjimus išgyventi pakliuvus į tokią nepavydėtiną situaciją. Žinoma, tokio pobūdžio filmuose labiausiai į akis krenta personažai, kurių pamatą sudaro humoras, todėl išskirčiau puikų veikėją Vernoną ir charizmatišką Ordą. Jie buvo atsakingi už humorą viso filmo metu. Kiti herojai, kaip Haris, Krisas ir Stiveo, kurie pasižymėjo labiau smurtinėmis scenomis, irgi nenuvilia. Įdomūs ir savo principus turintys herojai, į kuriuos tiesiog malonu žiūrėti, ypatingai pačiose ekstremaliausiose situacijose.
Apibendrinant visą tai, ką teko pamatyti per pusantros valandos trukmės kino seansą ir nenorint išpasakoti pačių esminių dalykų, filmo turinį vertinčiau labai pozityviai, nes tai nėra banalus, nuobodus ir kvailas filmas. Tai juosta, kuri skirta įtampos kupinai pramogai kino teatre ar namie, tačiau, kaip bebūtų gaila, tai visgi vienkartinis filmas, kurio antrą kartą, galbūt, nesinorės žiūrėti.
Techninė juostos pusė
Kas šiame filme gali patikti, be dinamiškai papasakotos siužetinės linijos, tai, žinoma, pati aplinka, minimalistinės dekoracijos, grimas, herojų kostiumai ir, žinoma, patys susišaudymai, kurie atrodo labai tikroviškai. Todėl techniškai, veiksmo scenos ir jų pateikimas yra be priekaištų.
Garso takelis silpnas, tiksliau, nėra jis toks kietas, kokio norėtųsi. Ypatingai gaila dėl to, jog juosta savo atmosfera ir stiliumi kažkiek primena Quentino Tarantino ir Guy‘aus Ritchie‘io filmus. O šių vyrukų filmai visuomet pasižymėjo nuostabiomis muzikinėmis palydomis. Vienintelė daina šiame filme, kuri palieka įspūdį, tai Johno Denverio hitas „Annie‘s Song“, tačiau visos kitos – tai neįsimintinos ir netgi prastai į bendrą veiksmą įkomponuotos dainos. Bent jau pačios muzikinės kompozicijos, kurias parašė Geoffo Barrowo ir Beno Salisbury kompozitorių duetas yra pakenčiamos.
Operatoriaus darbas – geras. Nėra tai labai išskirtinių kameros rakursų pavyzdys, tačiau tvarkingai atrodantis bendras vaizdas, greitai nufilmuotas veiksmas ir herojų susišaudymai verti dėmesio. Viskas žiūrisi labai maloniai, drebančios kameros efektas neerzina akių, o ir patalpos detalizavimas puikus.
Montažo darbai, tiek garso, tiek vaizdo – nepriekaištingi. Istorijos prasme viskas sudėliota labai tvarkingai, jog sunku suvokti kaip viskas baigiasi ir kas yra didžiausias šios istorijos blogietis. Garsas, kaip jau galima suprasti, geriausiai atliktas susišaudymo scenose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinoma, šio filmo koziriu tampa ir aktorių kolektyvas, kuris, tiesą sakant, pasakiškas. Vien jau ką reiškia Cilliano Murphy pavardė, kuris kiekviename filme ar seriale sugeba nustebinti ir kartu pademonstruoti savo talentą. Šioje juostoje jis atliko ne tik, kad įdomų vaidmenį, bet laba įtikinamą ir pozityviai nuteikiantį herojų. Todėl bežiūrint į aktoriaus ramybę Kriso amplua negali jo nemėgti.
Kitu puikiai savo rolę atlikusiu aktoriumi tampa charizmatiškasis ne vien savo išvaizda, bet ir Pietų Afrikos akcentu kerintis Sharlto Copley, kurį mes taip pamėgome „9-ajame rajone“. Aktorius pademonstravo komedijinius sugebėjimus, kurie viso filmo metu buvo puikiu papildymu brutaliai atrodančiam pasakojimui.
Kiti du aktoriai, kurie irgi sužavi, tai, žinoma, milžinas Armie‘is Hammeris ir „Oskarą“ už filmą „Kambarys“ pelniusi Bree Larson. Abu aktoriai sugebėjo įtikinti, o kartu smagiai įsipaišyti į ši beprotiškai atrodantį susišaudymą.
Filme taip pat vaidina Samas Riley‘is, Jackas Raynoras ir Michaelas Smiley‘is. Jie irgi pademonstravo puikią vaidybą.
Verdiktas
„Spausk gaiduką“ – dinamiškas ir labai brutalus britų veiksmo trileris su komedijos elementais, iš dalies savo pateikimo stiliumi primenantis ankstyvus Quentino Tarantino ir Guy Ritchie darbus. Be panašumų su paminėtų kino kūrėjų filmais, režisieriaus Beno Whitley‘io juosta leidžia pasimėgauti gera pagrindinių aktorių vaidyba, tvarkingai atrodančiomis susišaudymo scenomis, smagiais herojų dialogais bei jų nepavydėtinomis situacijomis ir iki pat filmo galo išlaikyta intriga.
Filmo anonsas: