2015 metais žiūrovus visame pasaulyje pakerėjusi biografinė drama apie hip-hopo legendas N.W.A. „Tiesiai iš Komptono" ir aštuntoji vienos sėkmingiausių XXI amžiaus veiksmo filmų serijos „Greiti ir įsiutę" dalis tapo tikrais hitais, paversdami jų kūrėją į vieną iš topinių JAV režisierių.
Būtent šis faktorius ir nulėmė, jog F. Gary'iui Gray'ui buvo patikėta itin svarbi užduotis – po septynerių metų pertraukos nuo trečiosios „Vyrų juodais drabužiais" dalies pasirodymo kino ekranuose pristatyti ketvirtą filmą, kuris taps naujos trilogijos pamatu.
Apie ką mes čia...
Nuo vaikystės norinti dirbti slaptoje organizacijoje „Vyrai juodais drabužiais", Molė visais įmanomais būdais bando rasti jų štabą. Ir vieną dieną jai tai pavyksta. Praėjusi specialius mokymus, mergina iš karto gauna užduoti vykti į Londoną, kur jai teks ne tik bendradarbiauti su žaviuoju agentu H, bet ir susidurti su iš kosmoso artėjančia pasauline grėsme.
Kūrinio turinys
Ar galėčiau nuoširdžiai pasakyti, kad „Vyrų juodais drabužiais" filmų serija man labai patinka? Taip, nes vėlyvaisiais 90-aisiais su pasimėgavimu tryniau VHS kasetę su pirmąja dalimi bei žiūrėdavau per televizorių rodomą animacinį serialą. Tad šie herojai buvo neatsiejamu mano vaikystės akcentu, kaip ir „Atgal į ateitį" ar „Juros periodo parkas". Ir nors nebuvau labai patenkintas tuo, ką išvydau antroje dalyje, tikėjausi, kad pasirodžius trečiam filmui situacija pasikeis. Ir, tiesa, ji kardinaliai pasikeitė.
2012 metais dienos šviesą išvydęs trečiasis serijos filmas padovanojo mums ne tik labai įdomią istoriją, kurią buvo galimą peržiūrėti ne vieną ir ne du kartus, bet ir tam tikrą serijos perkrovimą. Tad pasibaigus trečiam filmui buvo galima laukti ketvirtojo, nes itin atviras finalas leido manevruoti kaip tik nori. Tačiau studija „Sony" nusprendė eiti kitokiu keliu ir vietoje tolimesnių agentų J ir K nuotykių, pristatyti naują pasakojimą, kuriame dominuos nieko bendro su ankstesniais filmais neturintys nauji herojai – M ir H.
Ši nauja „Vyrų juodais drabužiais" serijos juosta nėra ketvirtasis filmas, o lengvas visos frančizės perkrovimas. Apie agentus J ir K tylima, o keli anksčiau matyti herojai filme pasirodė vos kelioms sekundėms, kad mes bent kažkiek pajaustume šiokią tokią nostalgiją ankstesnei trilogijai. Įdomu ir tai, jog pats veiksmas čia sudėliotas kaip ir originalios 1997 metų juostos siužetas. Yra naujokė ir senbuvis agentas, kurie turi suvienyti jėgas prieš galingą iš visatos gelmių atkeliavusį priešą. Viskas, toks ir yra šios juostos principas. Jokių naujovių siužeto plane mes nematome.
Humoras, kuris buvo būdingas visiems serijos filmams, čia niekur nedingo. Keliose vietose teko smagiai pasijuokti vien dėl to, kad juostos kūrėjai nusprendė pasismaginti šaipydamiesi iš savo aktorių. Ne paslaptis, kad filme vaidina Liamas Neesonas ir Chrisas Hemsworthas, tad jų pasirodymai filmuose „Pagrobimas" ir „Toras" tapo pašaipų objektų šiame filme. Tai buvo rodoma ir filmo anonsuose.
Keli juokeliai buvo labai sunkiai suprantami. Be jų, žinoma, buvo ir kitų humoristinių scenų, kurias valdė naujas personažas – Šachmatukas. Kas jau kas, bet jis man ir tapo visos šiuos juostos pažiba ir įdomiausiu personažu, kuris bent jau turėjo šiokį tokį tikslą.
Kiti personažai nebuvo tokie charizmatiški kaip savo laikais J ir K, tad ir chemijos tarp jų beveik nebuvo, kas išties liūdna. Žiūri į du porininkus ekrane ir matai kažkokį barjerą, neleidžiantį jais patikėti nei akimirkai. Pačių personažų istorijos irgi nebuvo išvystytos iki galo, tad susitapatinti su jais buvo tiesiog neįmanoma. Vos tik keli jų praeities niuansai mums pateikiami, bet ir tie ne itin suveikia, kai personažai ekrane nedemonstruoja nieko išskirtinio.
Kalbant apie blogiukus, jie nekėlė jokios grėsmės pasauliui, o ir iš dalies man jie priminė tuos du perbalusius dvynius iš antrosios „Matricos" dalies. Tik jei „Matricoje" jie išties galėjo pakenkti, šitame filme buvo graudu į juos žiūrėti.
Be nykios istorijos ir visiškai neišskirtinių pagrindinių personažų mes gauname dar ir labai nuobodžiai vystomą pirmąjį aktą. Neslėpsiu, kelis kartus užmerkiau akis, nes tai, kas buvo rodoma ekrane per pirmąjį filmo rodymo pusvalandį, sukeldavo miegą. Tačiau filmui įpusėjus mes gauname tuos tikruosius „Vyrus juodais drabužiais", kurie gelbėja pasaulį atlikdami pavojingas misijas. Bet ar to pakako pateisinti labai neišvaizdžią pradžią ir pirmąjį istorijos aktą? Iš dalies taip, nes bent jau ekrane vystoma istorija pagyvėjo, tačiau vien veiksmu šiuolaikinio žiūrovo nepapirksi.
Tai yra pakankamai paviršutiniškas projektas, kuris buvo sukurtas tik dėl vieno tikslo – pinigų. Kūrėjai nepasistengė mums pateikti nei įdomios istorijos, nei įdomių personažų, o tuo labiau pamaloninti išskirtiniais veiksmo ir komedijos elementais. Jeigu pirmąjį ir trečiąjį filmą galėčiau žiūrėti ne po vieną ir ne po du kartus, tai šią juostą, kaip ir 2002 metais pasirodžiusią antrą dalį, įmanoma žiūrėti tik kartą. Nors ketvirtasis filmas yra šiek tiek geresnis už mano paminėtą prieš septyniolika metų išleistą kino projektą.
Techninė juostos pusė
Kiekvienas serijos filmas sugebėdavo pateikti išskirtinai atrodančias pabaisas ir vietoves, kuriose ir vyko veiksmas. Čia viskas yra taip, kaip ir anksčiau. Tad techniškai filmas nenusileidžia ankstesnėms dalims vien dėl kūrėjų kruopštaus požiūrio į detales.
Gerą įspūdį man paliko pasirinktos lokacijos – Paryžius ir Marokas, kuriuose ir vyko dalis šio pasakojimo veiksmo. Specialieji efektai čia buvo pagirtini, kaip ir grimas, šukuosenos ir, aišku, veikėjų apranga. Stilingas vaizdas papirkinėjo labiau nei nykus siužetas.
Su šio filmo garso takeliu buvo bandyta sukurti ankstesnių dalių atmosferą. Tai žavu, nes buvo galima jausti nostalgiją 1997 metais pasirodžiusiam pirmam filmui, bet visumoje juosta neturėjo vieno svarbaus elemento muzikos plane – Willo Smitho atliktos dainos.
Kitais techniniais aspektais, kuriais buvo galima žavėtis, paminėčiau kameros darbo privalumus. Veiksmo scenos buvo nufilmuotos dinamiškai, todėl jas žiūrint nesinorėjo nuobodžiauti bei jausti nepasitenkinimą pamatytais ekrane vaizdais. Garso montažas, kaip ir pridera tokio pobūdžio filmams, buvo galingas, o vaizdas kažkiek nestabilus. Bėgiojimai iš vienos scenos į kitą sukurdavo ekrane tam tikrą chaosą, o tai nelabai gerai atsiliepia sklandžiai vystomai istorijai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man labai patinka tiek Chrisas Hemsworthas, tiek ir Tessa Thompson, tačiau šiame filme tarp jų nebuvo visiškai jokios chemijos, ko nebūtų galima pasakyti apie jų bendradarbiavimą „Marvel" studijos projekte „Toras: Pasaulių pabaiga".
Chrisas jau ne vieną kartą buvo pademonstravęs savo tiek draminius sugebėjimus filmuose „Lenktynės" ir „Vidury vandenyno", tiek ir komišką prigimtį juostose „Vaiduoklių medžiotojai" ir „Kvaišų atostogos", tad jo pasirinkimas agento H rolei atrodė labai logiškas. Tik, deja, jis čia nebuvo toks juokingas, koks turėjo būti. Aišku, niekas nesitikėjo Willo Smitho, bet ir nesinorėjo dvi filmo rodymo valandas matyti medį.
Panašiai galima būtų apibūdinti ir filmo „Krydas" žvaigždę Tessą Thompson, kuri šiame filme bandė vaizduoti Tommy Lee Jonesą. Rimtumas jai tinka, tik, deja, pats personažas neatrodė patraukliai, kad būtų galima su juo susitapatinti ir bent kažkiek prijausti stebint jos veiksmus ekrane.
Antraplanėse rolėse viskas tvarkoje. Filme pasirodė Liamas Neesonas, Emma Thompson, Rebecca Ferguson, Rafe'as Spallas bei Šachmatukui savo balsą paskolinęs Kumailas Nanjiani. Keista, bet paminėti aktoriai susidorojo su savo rolėmis geriau už pagrindinį duetą.
Verdiktas
„Vyrai juodais drabužiais: Pasaulinė grėsmė" – juosta, kuri visais įmanomais būdais bandė perimti pačias geriausias anksčiau pasirodžiusios trilogijos savybes, bet dėl iki galo neišvystytos istorijos, chemijos neturinčių personažų ir labai užtęsto pirmojo akto, tapo tik į gražų pavidalą įvyniotu hibridu.