Apie ką mes čia…
Suradusi romėnų neužkariautą kaimą Galijoje, kinų princesė Fu Ju prašo pagalbos padėti jai išlaisvinti jos įkalintą motiną Imperatorienę ir kartu padėti nelygioje kovoje su Julijumi Cezariu. Pagalbos ranką ištiesia du bičiuliai – Asteriksas ir Obeliksas, kurie jau ne vieną kartą stojo prieš Cezario vadovaujamą kariuomenę ir ją lengvai nugalėjo.
Kūrinio turinys
Su Asterikso ir Obelikso nuotykiais mane sieja labai glaudus ryšys iš vaikystės, nes būtent tada susipažinau su šiais iš Galijos kilusiais charizmatiškais personažais, kuriuos nuo 1959 iki 1977 metų komiksuose pristatinėjo prancūzai Rene Goscinnny su Albertu Uderzu. Turėjau apie dvidešimt komiksų, kuriuos su mielu noru vis kartodavau, o vėliau dar mėgavausi jų animacinėmis adaptacijomis.
Žinoma, Asterikso ir Obelikso populiarumas kažkada turėjo juos perkelti ir į vaidybinio kino formatą. Ir tai įvyko 1999 metais, kai kino ekranus pasiekė pirmasis šios serijos filmas „Asterikas ir Obeliksas prieš Cezarį“. Juosta išėjo nebloga, o jos finansiniai rezultatai paskatino imtis pratęsimo. Jau 2002 metais žiūrovų teismui buvo pristatytas filmas „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“, kuris pranoko visus lūkesčius ir tapo iki šiol smagiausia bei tuo pačiu sėkmingiausia šių dviejų galų nuotykių kino adaptacija. Na, o vėliau prasidėjo bėdos ir pasirodė du vidutiniško filmai – „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“ ir „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“. Ir, žinote, šie du mano paminėti filmai pasirodo nebuvo tokie prasti, kaip šis naujas ir visiškai nevykęs bandymas atgaivinti šią išsikvėpusią kino seriją.
Kodėl nevykęs? Viskas elementaru. Filme bandoma juokauti taip, kaip pirmosiose dalyse, bet kūrėjai užmiršo vieną paprastą dalyką – kas buvo juokinga prieš kelis dešimtmečius, negali būti juokinga dabar, todėl visos kuriozinės situacijos, stereotipai apie kinus ir mėtomi į visas puses „mediniai“ juokeliai moraliai paseno, dėl ko pasijuokti iš to absurdo, kuriuo dažnai buvo perpildyta ši serija, neišeina. Jeigu kam nors dar neaišku, paaiškinsiu paprastai – kai išgirsti vieną ir tą patį anekdotą dešimtą kartą, jis jau nebus toks šviežias, netikėtas ir juokingas. Ir su šiuo filmu yra analogiška situacija.
Bet, kaip ten bebūtų, pats gavau šiokią tokią pramogą vien dėl sentimentų ir nostalgijos tiek komiksams, tiek ir pirmiems filmams. Visgi šie personažai kelia šypseną ir pamatyti naujus jų nuotykius dideliame ekrane man norėjosi, todėl nors ir jausdamas nusivylimą seanse, bandžiau bent ieškoti kokių nors pliusų, kurie vienaip ar kitaip leistų iškentėti iki finalinių titrų. Ar tai radau? Radau ir tuo pliusu tapo pats personažų pateikimas, kuris nelabai kuo ir skyrėsi nuo to reginio, kurį mes pirmą kartą pamatėme 1999 metais filme „Asterikas ir Obeliksas prieš Cezarį“. Tik čia gal viskas buvo paprasčiau ir ne taip šmaikščiai, bet visumoje, likau patenkintas pagrindinių veikėjų duetu. Kas liečia kitus personažus, tai čia jau nieko nesakysiu, nes beveik visi iki vieno buvo pateikti šaltai ir neįdomiai.
Trumpai kalbant – tai nereikalingas, nejuokingas ir morališkai pasenęs nuotykis, kurį galima pasižiūrėti tik tuo atveju, jeigu nuoširdžiai pasiilgote nenugalimų galų ir norite kelioms valandoms atitrūkti nuo realybės.
Techninė juostos pusė
Šis filmas – vienas brangiausių kada nors sukurtų prancūziškų kino projektų, kuris patenka į septintuką su 65 milijonų eurų biudžetu. Kosminiai pinigai, kurie, beje, net labai juntami ekrane. Kas man čia patiko, tai produkcijos dizainas, kuris leido sukurti vizualiai išties smagų žvilgsnį į Kiniją bei Galiją, o visos tos dekoracijos su herojų kostiumais, grimu ir šukuosenomis priešaky leido pasinerti į pasakišką ir kartu istoriškai neteisingai atvaizduotą laikotarpį, kuris pasakos rėmuose veikė kuo puikiausiai.
Kas dar šiame filme atrodė neblogai, tai vaizdo montažas ir kameros darbas. Muzika, sukurianti nuotykio atmosferą, bet specialieji efektai atrodė taip, lyg jie nukeltų į 2000-ųjų pradžią. Na, bet bala nematė, vis geriau už tai, ką prieš metus demonstravo koks nors „Morbijus“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kiekviename šiai kino serijai priklausančiame filme galime pamatyti aibę nuostabių, talentingų ir žymių aktorių, kurie dažnai ekrane bando kvailioti, tik ne visuomet jiems tai pavyksta. Ir šiuo atveju čia susirinko tikras prancūziško kino elitas, kuriam atstovauja Vincentas Casselis su Marion Cotillard. Nesakau, kad jie buvo blogi, bet taip švaistyti savo talentą... Na, tikiuosi, kad bent jau filmavimo aikštelėje jie gerai praleido laiką ir už tai gavo solidų honorarą.
Aišku, pagrindiniu smuiku filme groja Guillaume‘as Canetas su Gillesu Lellouche‘u, kuriems atiteko Asterikso ir Obelikso vaidmenys. Ir aktoriams visai neblogai tai sekasi daryti, nes vizualiai jie tikrai nenutolo nuo to, kas žiūrovams buvo pristatyta tiek komiksuose, tiek ir ankstesniuose filmuose. Beje, įdomus faktas – pirmą kartą Obelikso nevaidina Gerardas Depardieu, kuris iki šiol buvo pasirodęs keturis kartus šio personažo amplua.
Taip pat filme trumpam galime išvysti ir legendinį futbolininką Zlataną Ibrahimovičių, Ramzy‘į Bedią, Jonathaną Coheną ir prancūzų kino legendą Pierre‘ą Richardą.
Beje, filmą žiūrėjau dubliuotą lietuviškai, tai kažkiek apkartino peržiūrą, nes visgi animaciją žiūrėti yra viena, o vaidybinį filmą – visai kas kita.
Verdiktas
„Asteriksas ir Obeliksas: drakonų imperija“ – pats prasčiausias savo nykiai pateiktu siužetu ir tuo pačiu nejuokingiausias iki šiol pasirodęs kultinių galų Asterikso ir Obelikso nuotykis vaidybinio kino rėmuose. Ir nors filmas tarsi turėtų būti nuotaikingas, jis atrodo varganai ne vien dėl netikusių juokelių, blankiai perteiktų personažų ir bendros atmosferos, bet ir dėl savo atgyvenusios koncepcijos, kuri veikė prieš kelis dešimtmečius, bet ne dabar.