Jei pasidomėtumėte, kas rodoma skirtingose pasaulio šalyse ir kokie filmai dalyvauja tarptautiniuose kino festivaliuose, Lietuvos horizontą pasiekiančius kūrinius veikiausiai nesunkiai suskaičiuotumėte. Teisingai! Ne viskas tinkama rodyti Marijos žemėje, tačiau nemažai vertingų kino stebuklų mūsų šalies repertuarą aplenkia dėl netinkamų aplinkybių, platintojų abejingumo, nesugebėjimo įvertinti filmo galimybių, netikėjimo gerais rezultatais, rizikos baimės, elementaraus tingėjimo ir kitokių absurdiškų atsitiktinumų.
Dabar tik su šypsena galime prisiminti legendinį atvejį, kad Lietuvos kino rinką sucementavusiam ir kino verslo perspektyvas grąžinusiam Jameso Camerono „Titanikui“ buvo iškilusi reali grėsmė nenuskęsti mūsų ekranuose. Prieš filmo premjerą net patys optimistiškiausi ekspertai netikėjo, kad „Titanikas“ pajėgus atplukdyti 2 mln. litų viršijančias pajamas. Holivudo studijai „20th Century Fox“ atstovavęs platintojas ketino atsisakyti „Titaniko“ dėl nepalankių finansinių sąlygų ir pernelyg mažos dalies už parduotus bilietus. Gerai, kad maištinga mintis nepavirto realybe ir radikalų sprendimą pavyko pakeisti. Kažin kokioje vietoje šiandien būtų Lietuvos kino rinka be „Titaniko“ fenomeno?
Greito vartojimo formulė
Komercinio repertuaro madas diktuojantys platintojai ir rodytojai siūlo Holivudo studijų produkciją, kurioje atsiranda vis daugiau rimtesnio kino mąstančiam, reikliam, apsiskaičiusiam ir pasaulio aktualijomis besidominčiam žiūrovui. Bet didžiausią dalį pasiūlymų vis tiek sudaro mikliai pamirštami popkorniniai atrakcionai, susirenkantys pajamas per smūginius premjerinius savaitgalius ir užleidžiantys ekranus kitiems superhitams nuo greitojo konvejerio.
Lietuvoje nėra pakankamai kino salių premjerų įvairovei, todėl pas mus galioja laukinės verslo taisyklės: jei tavo atvežtas filmas nesuveiks per premjerinę savaitę, antram savaitgaliui gausi prastesnį laiką, o vėliau liksi už brūkšnio ir rinksi dulkes ant lentynos ar džiaugsiesi smulkiu laimikiu mažesniuose kino teatruose. Lietuvoje niekas nelaukia, kol filmas atsiskleis ir užmegs ryšį su žiūrovu (kartais šiam procesui prireikia trijų ar keturių savaičių), o platintojai niekuomet nežino, kaip ilgai pavyks išgyventi konkurenciją su šaudančiais, bėgančiais, sprogdinančiais, gąsdinančiais, juokinančiais trileriais. Tik drąsiausi kino industrijos žaidėjai išdrįsta rizikuoti ir investuoti lėšas į ambicingesnį kiną, kuris gali neatsipirkti ir sugeneruoti neišsrebiamų nuostolių. Tačiau būtent nematomi filmai stebuklingai sugeba užsibūti lankomiausiųjų dešimtuke po septynias ir daugiau savaičių. Kai žiūrovas randa tikrai prasmingą filmą, rekomendacijos draugams, pažįstamiems ir kolegoms sumontuoja jam sparnus neprognozuotos statistikos ir stebinančių rezultatų link.
Amžinosios Romos efektas
Šį rudenį magiškai pasisekė italų režisieriaus Paolo Sorrentino įstabiam, stulbinančiam, gražiam ir nepamirštamam meilės laiškui Romai – stilingai dramai „Didis grožis“, kuri tik per stebuklą pateko į lietuvišką repertuarą ir privertė Lietuvos žmones įsimylėti naktinius ekscentriško rašytojo nuotykius. Dažniausiai mūsų platintojai nurašo panašius rizikingus filmus iškart po peržiūros festivalyje ar mugėje, bet racionaliau mąstantys rinkos naujokai vis dar stengiasi pramušti savo tiesą, kartais įveikia nepalankias sąlygas ir skatina rodytojus keisti požiūrį į greitų pajamų nenešantį europietišką kiną.
„Didis grožis“ per penkias savaites pardavė daugiau nei 11 tūkst. bilietų, surinko per 100 tūkst. litų pajamų ir įrodė kolegoms platintojams, kad rizika kartais pasiteisina ir atsiperka efektyviau už nutiražuotas formules. Paradoksalu, tačiau daugiau lūkesčius apgaunančios reklamos gavę ir garsesniais aktoriais žongliravę komerciniai laužai („Princesė Diana“ su Naomi Watts, „Pabėgimo planas“ su Sylvesteriu Stallone, „Šeima“ su Robertu de Niro, „Palikti Aliaskoje“ su Nicolasu Cage’u) užgeso ir išnyko daug mikliau už P. Sorrentino bandymą šiuolaikiškai imituoti Federico Fellini.
Daug kartų tas pats
Lietuviškas repertuaras formuojamas tiesmukiškais užmojais, atsižvelgiant į anksčiau finansiškai pasiteisinusius dalykus ir net nemėginant ieškoti naujovių. Per Šv. Valentino šventę tarpusavyje konkuruoja nuspėjamos romantinės komedijos, bent du savaitgalius per mėnesį okupuoja prastesnė rusiška komercija („Karti, karti“, „Viskas įskaičiuota 2“, „Ką išdarinėja vyrai“, „Rusų nuotykiai Las Vegase“), artėjant Helovinui iš gausybės rago pasipila smurtiniai siaubo trileriai („Išvarymas“, „Tūnąs tamsoje 2“), didžiausią ažiotažą lengviausiai generuoja tęsiniai ir perdirbiniai („Greiti ir įsiutę 6“, „Pagirios 3: velniai žino kur“, „Geležinis žmogus 3“, „Kietas riešutėlis. Puiki diena mirti“), bet finale kaip lyderiai išryškėja tobulai lietuviškai įgarsinti animaciniai filmai (lapkričio pradžioje tarp 15 lankomiausių filmų – aštuoni holivudinės animacijos pavyzdžiai).
Išgalvotų pavadinimų labirintuose
Dar viena rimta Lietuvos kino platintojų epidemija – originalių pavadinimų laisvi vertimai, absurdiški kaitaliojimai, melagingi išniekinimai ir juokingi kalambūrai. Šiemet buvo labai daug tokių atvejų, kai beribė rinkodaros specialistų fantazija nutempė iki visiškų kvailysčių („Dabar jau tikrai šikna“ = „This Is the End“, „Rizikinga erzinti diedukus 2“ = „RED 2“, „Sekso abėcėlė“ = „The To Do List“, „Kultūristai“ = „Pain & Gain“, „Kietašikniai“ = „Movie 43“, „Elitinis jaunimas“ = „The Bling Ring“, „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ = „The Heat“, „Purgenas“ = „Purge“).
Čia veikia paprasta logika – skandalingas pavadinimas sužvejos daugiau dėmesio ir bus lengviau pastebėtas. Girdime tuos pačius pasiaiškinimus, kad originalus pavadinimas „neskamba“, „nieko nepasako“, „neišsiskiria“. Tačiau įdomiausia, kad laisvamaniški išsigalvojimai dažniausiai nepadeda nelaimingiems filmams, o kartais net pakenkia, atbaido ir supainioja žiūrovus. Pedro Almodóvaro komiška satyra „Los amantes pasajeros“ (liet. „Įsimylėję keleiviai“) atskrido į repertuarą pakrikštyta „Aš tokia susijaudinusi!“ (iš angl. „I’m So Excited!“) ir nusileido vos su 3,2 tūkst. parduotų bilietų. François Ozono ironiška drama „Dans la maison“ (liet. „Namuose“) kažkaip pavirto į „Provokuojančius užrašus“ ir pasiklydo repertuare su 1,9 tūkst. žiūrovų. Michelio Gondry „Mood Indigo“ turėjo netgi lietuviškai išverstą rašytojo Boriso Viano knygą „Dienų puta“, bet platintojams šis pavadinimas atrodė netinkamas (arba nekomercinis) ir taip išdygo „Gėlėti sapnai“ (tik 3,5 tūkst. bilietų). Apmaudu, nes šie meistrų kūriniai nusipelnė gausesnio lankomumo.
„Samsaros“ pergalė
Džiaugsmingomis ir retomis prošvaistėmis repertuarą papildo netikėčiausi stebuklai. Tokiu šiemet norisi pavadinti nuostabiąją vaizdų fiestą, nepamirštamą kelionę aplink egzotišką pasaulį ir užkoduotų gyvenimiškų minčių laviną „Samsara“ (178 tūkst. litų, 12,5 tūkst. žiūrovų, 12 savaičių lankomiausiųjų dešimtuke). Tai ypatingas filmas, kurio niekas neskubėjo rodyti. Nuo jo premjeros 2011 m. Toronto kino festivalyje iki pirmojo lietuviško seanso spėjo prabėgti beveik 19 mėnesių. Nė viena Lietuvos kino platinimo bendrovė nepastebėjo ir neįvertino „Samsaros“ magiškų galių. Į repertuarą filmas prasmuko, kai jį įsigijo Rusijos kino verslininkai ir per tarpininkus Latvijoje pasiūlė mūsų rodytojams išmėginti laimę. Be didelių ambicijų, įkyrios reklamos ir ažiotažinių lūkesčių. Jau pirmieji seansai užtikrino, kad „Samsara“ liks salėse ilgai ir laimingai. Daugiau panašių kuriozinių atvejų, ir lietuviškas repertuaras atsigaus nuo užsitęsusios vergovės Holivudo fermoms.
Kosmosas ir kerštas
Iš komercinių atrakcijų tiesiog būtina paminėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno neįtikėtiną kosminį šedevrą „Gravitacija“, nustebinusį nerealia vizija, nematyta fantazija, įspūdingu 3D efektų panaudojimu ir fenomenaliu Sandros Bullock solo pasirodymu, atperkančiu visas jos anksčiau suvaidintas nesąmones. Protingas laisvojo kritimo trileris užtikrintai nusileido į 2013 m. lankomiausių filmų dešimtuką (jau 715 tūkst. litų per penkias savaites ir 42 tūkst. parduotų bilietų). Jei platintojai nuo pat pradžių būtų tikėję šio unikalaus ir revoliucinio reginio jėga, „Gravitacija“ būtų lengvai surinkusi lietuvišką milijoną.
Gaila, kad žiūrovai deramai neįvertino kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o moralės ir keršto trilerio „Kaliniai“, prikaustančio 2,5 val. didele įtampa, nenuspėjamais įvykiais, detektyvine intriga ir aktorių benefisais (114 tūkst. litų ir 7,9 tūkst. bilietų). Atrodė, kad Woody Allenas jau susicementavo savo vardą lengvomis romantinėmis komedijomis „Viki Kristina Barselona“ (32,9 tūkst. žiūrovų), „Į Romą su meile“ (27,9 tūkst. žiūrovų), „Vidurnaktis Paryžiuje“ (23,6 tūkst. žiūrovų), bet vos tik jis pabandė surežisuoti rimtesnių išbandymų dramą, ištikimiausi žiūrovai nusisuko ir įsimintinoji „Džesmina“ su vieną geriausių savo vaidmenų padovanojusia Cate Blanchett užstrigo ties 7 tūkst. bilietų.
Daug pasiūlymų – mažai naudos
Šiandien Lietuvos kino rinkoje darbuojasi daugiau nei 20 (!!!) platintojų. Tai visų laikų rekordas, tačiau ir tai nepadeda atsivilioti į šalies ekranus vertingiausių filmų, nes aktyviausi dalyviai vis tiek tarnauja Jo Didenybei Holivudui.
Šią misiją tenka vykdyti tarptautiniams kino festivaliams (Lietuva negali skųstis tarpusavyje konkuruojančių kino renginių gausybe), kurie bent keliems seansams atveža svarbiausius, egzotiškiausius, netikėčiausius, originaliausius metų filmus. Vis dažniau krikštas festivalyje ir žiūrovų lankomumas įtikina rodytojus ir platintojus organizuoti pratęsimą repertuare. Net nereikia ieškoti geresnių pavyzdžių už korėjietį Kim Ki-Duką, kuris iki meditacinio melancholiško filmo „Pavasaris, vasara, ruduo… ir vėl pavasaris“ ažiotažinės ir sausakimšos premjeros „Kino pavasaryje“ buvo žinomas tik keliems kino kritikams, o vėliau jau savarankiškai šturmavo repertuarą.
2011 m. rudenį Prancūziją ir kai kuriuos tarptautinius festivalius sudrebino realiais nutikimais grįsta gyvenimiška drama „Neliečiamieji“. Prisnigo ir visi mūsų platintojai užmigo su meškomis. Nė vienas repertuarą formuojantis ekspertas nenumatė „Neliečiamųjų“ stiprybės, kurią visu grožiu atskleidė perpildyti „Kino pavasario“ seansai. Po triumfo festivalyje su publikos simpatijų prizu „Forum Cinemas“ susitarė su filmui atstovavusiu Rusijos verslininku įtraukti „Neliečiamuosius“ į gegužės repertuarą, tačiau nebuvo net mažiausio reklaminio palaikymo ir nieko ypatingo nuveikti nepavyko (vos 917 parduotų bilietų). Bet pažiūrėkite, kas nutiko Estijoje: viena kopija rodyti „Neliečiamieji“ sulig kiekviena savaite didino sūkių skaičių, užsidirbo žiūrovų meilę ir surinko 800 tūkst. litų pajamų. Taigi, Lietuvos platintojai pramiegojo filmą, kuris galėjo patekti į lankomiausiųjų dešimtuką ir padengti visas reklamos sąnaudas.
Nepastebimos aplinkybės
Išlikime sąžiningi. Nėra teisinga kalti prie kryžiaus pamirštamus filmus perkančius, nebūtinais birzgalais barškinančius ir popkorninius žiūrovus ugdančius platintojus, nes repertuaro realybę nulemia daug nematomų ir nepastebimų aplinkybių. Būtent jos dažniausiai sukuria užburto rato efektą, kurio apsvaiginti rinkos dalyviai tiesiog stengiasi nepamesti komforto zonos, tingi laukti naujų vėjo gūsių, vengia didesnės rizikos ir atsakomybės, ramiai dirba pagal pasiteisinusias formules ir tiesiog plaukia pasroviui.
Repertuaro kokybę lemia pinigai. Dauguma renkasi lengviausią kelią ir siūlo filmus, kuriuos galima parduoti lengvai ir užtikrintai, o tada jie užleidžia vietą kitam eilėje. Rimtesni, gudresni, protingesni ir kitokie filmai dažniausiai nurašomi teiginiais „neatsipirks“, „neapsimoka“, „visai nekomercinis“, „čia tik festivaliams“, „niekas neateis“, „netinka masiniam žiūrovui“. Bet juk „Didžio grožio“, „Samsaros“ ir „Gravitacijos“ atvejai rodo, kad Lietuvoje yra išsilavinusių ir kiną suprantančių žiūrovų. Bėda ta, kad platintojai įprato vilioti popkornų žiaumotojus, daug kartų nutiražuotų kino pramogų vartotojus ir holivudinių superhitų gerbėjus. Jie jau nebemoka dirbti su rimtojo kino laukiančia auditorija ir lieka neišgirsti.
Kur yra Adelė?
Taip, iš tiesų, per pastaruosius metus kino platinimo veiklą pradėjo vykdyti net keli tarptautiniai kino festivaliai, bet jų kuklūs rezultatai nukanda vos kelias dešimtąsias procento Lietuvos kino rinkoje. Ambicijų būtinai parodyti Kanų festivalio „Auksinės palmės šakelės“ laureatą „Adelės gyvenimą“ genamas, Tarptautinis Kauno kino festivalis įsigijo prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o platinimo teises visam Baltijos regionui, bet visai nesirūpina, kad žmonės sužinotų, jog šedevrinį, diskusinį, skandalingą, nepamirštamą filmą jau galima pamatyti Lietuvoje. Nenuostabu, kad didieji kino teatrai atsisako bendradarbiauti su tokiais platintojais, kuriems nereikalingas rezultatas. Ar pavadintumėte „Adelės gyvenimo“ premjerinį savaitgalį sėkmingu, kai geidžiamiausias metų filmas sukrapšto vos 209 bilietus už 2,4 tūkst. litų? Atleiskite, bet tai yra nemokšiškas filmo gadinimas ir žlugdymas.
Nuperkama daugiau – rodoma mažiau
Filmo likimą lemiantis veiksnys – rodytojo verdiktas. Jei kino centro vadovai ištaria „Ne“, platintojams nebelieka prasmės rizikuoti ir užsikrauti garantuotų nuostolių. Gražioje realybėje Lietuvai nupirkta gerokai daugiau filmų negu pasiūloma rinktis žiūrovams, tačiau jie taip ir lieka repertuaro failo paraštėse. Priežastys tos pačios: salėse trūksta vietos, kiekvienam savaitgaliui suplanuota po keturias ar net penkias premjeras. Šiemet ypač suaktyvėjo nepriklausomi Lietuvos prodiuseriai ir nacionalinis kinas pradėjo konkuruoti su importiniais žiūralais, nauji platinimo horizontai dar labiau sumažino gudresnių ir rizikingesnių filmų tikimybę prasimušti į repertuarą.
Didžiuokimės lietuviškų filmų „Ekskursantė“ (35 tūkst. žiūrovų per šešias savaites) ir „Laiškai Sofijai“ (28 tūkst. žiūrovų per 10 savaičių) rezultatais, nekantriai laukime žiemiško milžinų ketverto mūšio („Moterys meluoja geriau“ prieš „Kaip pavogti žmoną“ prieš „Redirected / Už Lietuvą“ prieš „Valentinas už 2rų“), sveikinkime revoliucines iniciatyvas („Pistonai: filmas“ iššovė su 12 tūkst. bilietų per tris dienas). Holivudinės animacijos įgarsinimo patirties susikrovęs Andrius Rožickas teisingai pastebėjo, kad filmo pardavimą gali nulemti dubliažas. Jo komanda įsigijo lenkišką filmą „Meilės vaistai“ (Lekarstwo na miłość) ir pergarsino pagal interneto chuliganų „Pistonų“ tradicijas. Tai dar vienas įrodymas, kad gera idėja pateisina riziką ir padeda ištrūkti iš užburto rato.
Bet prie lietuviškų pergalių nepamirškime retsykiais žvilgtelėti į kaimynų repertuarą. Latvijoje ir Estijoje dirba daugelis Lietuvos kino platintojų ir ten jie lepina žiūrovus gerokai didesne filmų įvairove. Tarkim, Latvija jau lapkričio viduryje pamatė Toronto ir San Sebastiano kino festivalių perlą – britų režisieriaus Rogerio Michellio antiromantinę dramediją „Le savaitgalis“ (Le Week-End), kuri nudžiugintų kiekvieną Jeano-Luco Godard’o gerbėją ir apstulbintų aktorių dueto vaidyba (garsusis britas Jimas Broadbentas buvo pripažintas pačiu geriausiu San Sebastiane).
Moteris ateivė ir mergaitės pankės
Venecijos kino festivalyje prieštaringai įvertintas ir drąsiausiu bei intymiausiu populiariosios aktorės Scarlett Johansson vaidmeniu gundantis konceptualus futuristinis trileris „Po oda“ (Under the Skin) išradingai ir bauginančiai tyrinėja vyrų ir moterų santykius, seksualinį išnaudojimą, atsidavimą ir brutalų smurtą. Latviai ir estai šį filmą tikrai pamatys, o Lietuvoje jis vis dar neturi patvirtintos datos.
Europos kino forumas „Scanorama“ surizikavo nusipirkti Venecijos „Horizontų“ programoje ryškiai pasirodžiusią ir Tokijo kino festivalyje nugalėjusią švedų režisieriaus Lukaso Moodysono maištingą pankroko ir kino baladę „Mes geriausios!“, kurioje trys mergaitės išgyvena nostalgišką laikotarpį su siautulinga muzika, nepataikavimu visuomenės taisyklėms ir revoliucija prieš nurodymus, kaip reikia atrodyti, rengtis, ką valgyti, su kuo draugauti. Būtų nuostabu, jei prasmingas pramoginis švediškas filmas nepasiklystų vien tik mažų kino teatrų repertuare ir gautų savo galimybę „Forum Cinemas“.
Tęsinys – kitame straipsnyje.