Šįkart režisieriaus užduotimi tapo misija neįmanoma – jis ryžosi ne tik pristatyti ne ką mažiau kokybišką tęsinį, bet kartu ir pranokti beveik idealiai atrodantį originalą, kuris prieš keletą metų privertė kino salėse džiaugtis ir mažus, ir didelius kino mylėtojus.
Apie ką mes čia...
Apsigyvenęs Londone ir suradęs daugybę draugų, Padingtonas ruošiasi savo tetos Liusės gimtadieniui. Jis nori jai padovanoti kažką ypatingo, kas jai galėtų suteikti džiaugsmo ir bent jau mintimis perkelti į Anglijos sostinę. Ir vieną dieną jis antikvarinėje parduotuvėlėje aptinka seną, apdulkėjusią, bet labai vertingą knygą, kurią ir nusprendžia padovanoti savo mylimai tetai. Tačiau meškiukas net nesuvokia, jog ši knyga jam ir jo artimiems atneš labai daug nemalonumų...
Kūrinio turinys
Kino ekranuose pasirodžius pirmajai „Meškiuko Padingtono“ filmo daliai, kaip ir daugelis kino gerbėjų ir kritikų visame pasaulyje, aš buvau maloniai nustebęs, jog lyg ir paprasta istorija apie iš Perų atkeliavusį meškiną ir jo nuotykius svetimame mieste gali būti tokia įdomi, šilta, pozityvi ir, svarbiausia, skleidžianti gėrį kiekviename rodomame kadre. Tai buvo vienas iš geriausių tų metų kino projektų, kurį su malonumu galima peržiūrėti ne vieną kartą.
Todėl ne paslaptis, jog tęsinys tapo vienu iš pačių laukiamiausių 2017 metų kino sezono projektų. Ir antrosios juostos kūrėjai tą kuo puikiausiai suprasto. Būtent tai ir nulėmė, jog režisierius su visa scenaristų komanda plušėjo dienas ir naktis tam, kad žiūrovai neliktų nusivylę, o meškiuko Padingtono nuotykiai nepasibaigtų ties antru pasirodymu kinuose.
Aišku, toks atsidavimas davė puikų rezultatą – tęsinys ne tik tapo žymiai juokingesnis, bet ir savo istorija ši juosta dar labiau leido pajusti visą Padingtono skleidžiamą gėrį, kuriuo jis galėjo užkrėsti net ir pačius didžiausius pesimistus.
Asmeniškai man šis filmas atskleidė labai daug įdomybių iš kino pasaulio, kurias, kaip bebūtų gaila, galės pastebėti tik patys dėmesingiausi. Žinoma, visos aliuzijos į labai populiarius žmones, televizinius serialus, herojus ir filmus pateikiamos tik iš britiškos pusės, todėl filme nebus nieko, kas yra susiję su Holivudiniu kinu.
Juostoje puikiai parodijuojamas Charlie‘s Chaplinas bei jo 1936 metų kino šedevras „Modernūs laikai“, yra ir ganėtinai ilga scena, susijusi su kultiniu ponu Bynu ir jo serialu, todėl įdėmiai stebint sceną kirpykloje, galima pamatyti itin vykusiai atrodantį tos žinomos ir labai juokingos scenos atkartojimą. Yra čia ir gana taiklių momentų, susijusių su kino legenda Lawrence‘u Olivieru ir net Šerloku Holmsu.
Atmetus tuos sinefiliškus momentus, kurie, manau, tikrai sužavės visus tikrus kino mylėtojus, juosta spinduliuoja itin gerą atmosferą. Nuo pat pradžios iki galo naivūs ir ne itin apgalvoti Padingtono veiksmai bei jo nesuplanuotos išdaigos leidžia ne tik gerai pasijuokti, bet kartu ir pastebėti labai įdomų reiškinį.
Šis filmas susideda vien tik iš sodrių juokelių, kurie išties sugeba prajuokinti, o ne priverčia jausti gėdą dėl kūrėjų idiotizmo ir noro vulgariais išsireiškimais papirkti ne itin intelektualią publiką. Čia to nėra. Dėl ko raginu vestis net ir pačius mažiausius vaikus, kad jie bent jau galėtų pasimėgauti kokybiška ir labai teisinga, vaikiškos psichikos netraumuojančia produkcija.
Humoristinė filmo dalis susideda ne vien tik iš smagių momentų ir kuriozinių situacijų, į kurias kaskart pakliūva Padingtonas, bet dar ir iš labai taiklių, sarkazmu bei ironija atsiduodančių dialogų. Pokalbiai priverčia kvatoti ne ką mažiau nei scenos, vertos pono Byno žiopliškumo.
Be puikaus humoro, filme yra ir labai gerai gvildenama drama, kurios tikslu tampa tikros draugystės, stiprios šeimos, abipusės meilės ir žmogiškojo atsidavimo kitam pateikimas. Visos šios mano paminėtos dramos sudedamosios dalys leidžia suvokti labai daug tikrų, gyvenimiškų akimirkų ir netgi bent jau trumpam užpildyti mūsų mintis pozityvu. Patikėkite, tai yra labai svarbu, nes filmas ir moko mus būti geresniais, padėti kitiems, kai to yra prašoma, nenusisukti nuo bėdos ir mokėti priimti atsakomybę dėl savo padarytų klaidų.
Pats juostos siužetas irgi yra labai patrauklus. Žiūrovams pateikiamas mįslėmis apipintas pasakojimas apie lobį, kuris tampa svarbiausiu akcentu kiekvienam filme rodomam herojui. Todėl filmas turi nemažai judraus veiksmo, detektyvinių motyvų, kalėjimo ypatumų ir, žinoma, netgi trilerio atspalvį. Bet visa tai pateikiama per lengvą ir paprastai sukramtomą prizmę, kad vaikams nebūtų nuobodu žiūrėti.
Veikėjai, apie kuriuos šiek tiek užsiminiau, irgi žavi savo pasirodymais. Padingtonas yra toks pat žavus ir naivus meškiukas, kuris linkęs padėti kiekvienam, o jo bičiuliai, Braunų šeimyna, irgi ne ką mažiau priverčia juoktis. Jie nepasikeitė nuo pirmojo filmo ir tai yra išties malonu, nes kiekvienas iš jų spinduliuoja labai pozityvia energija.
Iš naujų personažų paminėčiau du – Krumplį, kuris buvo tiesiog nepakartojamai pateikiamas kaip grubus ir stereotipų kupinas kalinys, bei pagrindinį šios istorijos antagonistą – aktorių Feniksą Biukeneną. Irgi nemažai stereotipų savyje nešiojantis herojus, kuris žavi vien tik buvimu ekrane. Toks savimi pasitikintis ir savimyla, jog net žavu.
Apibendrinus ir neiškalbėjus to, ko nereikia, tenka pripažinti, jog naujas filmas yra žymiai geresnis už pirmtaką tiek savo istorija, herojais, humoru, tiek ir pamokslu, kuris filmo gale gal net ir sugraudins pačius jautriausius kino žiūrovus.
Tikiuosi, kad filmas ir vėl pasirodys finansiškai sėkmingai visame pasaulyje ir po kelių metų sulauksime dar vienos „Meškiuko Padingtono“ dalies.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai filme tikrai neblogi, nors kartais ir matosi CGI efektas, bet ne taip ryškiai, jog jis erzintų akis ir gadintų peržiūrą. Meškiukas nupieštas labai gerai, kelios lokacijos, kurias mums pateikė kūrėjai filmo pradžioje irgi nustebina natūralumu, o ir Londone vystančios scenos su kai kuriomis vietovėmis ir mažomis detalėmis irgi kruopščiai atliktos.
Bet kas tie efektai, kai filmas susideda iš puikių dekoracijų, nuostabių herojų kostiumų ir, žinoma, grimo. Vien už Feniksą Biukeneną ir jo metamorfozes galima drąsiai „Oskarui“ nominuoti geriausių šukuosenų ir grimo kategorijoje.
Kameros darbu irgi likau patenkintas. Puikūs kadrai, Peru kraštovaizdžiai, panoraminiai Londono vaizdai ir ne ką prasčiau atrodantys gamtovaizdžiai. Taip pat puikiai buvo nufilmuotas ir pats veiksmas, herojų reakcijos bei apčiuoptos mažiausios detalės judresnėse scenose kaip vagies gaudymas naktį jojant šunimi.
Muzikinė filmo dalis maloni ausims, todėl tiek dainos, tiek ir muzikinės kompozicijos, kurias filmui paruošė Dario Marianelli, žavi savo lengvumu. Tiesiog malonu klausytis šio garso takelio, kuris kiekvienai rodomai scenai priduoda jaukumo.
Vaizdo montažas taip pat labai kokybiškai atliktas. Žiūri filmą ir mėgaujiesi kiekviena jo rodoma akimirka. Net nepastebi, kaip laikas greitai prabėga ir pasibaigia pagrindinė siužetinė linija, po kurios seka ganėtinai šmaikštus vieno herojaus pasirodymas kalėjime. Garso montažas irgi puikus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių vaidyba šiame filme įtikina, todėl kiekvienam ekrane pasirodžiusiam žmogui galima padėkoti už jo pasirodymą. Ir rašau taip tik dėl vienos paprastos priežasties – visą filmo šou pavogė Hugh Grantas, kuris buvo tiesiog nepakartojamas.
Tikrai taip, čia buvo tikra filmo žvaigždė, kuris ne tik ironiškai pasišaipė iš savęs, bet ir pridavė šio filmo istorijai itin žavaus prieskonio, dėl kurio kiti veikėjų atlikėjai buvo užtemdyti. Hugh Grantas čia buvo visoks – ir linksmas, ir liūdnas, ir šmaikštus ir net turėjo kelis seksualius momentus būnant katės kostiume.
Antru aktoriumi, kuriam irgi norėtųsi padėkoti, buvo puikusis Brendanas Gleesonas. Jis įkūnijo brutalų kalinį Krumplį, kurio žvilgsnis leido pajusti visą šio aktoriaus kietumą. Tiesa, neilgam, nes jis susipažino su pozityvumo įsikūnijimu Padingtonu.
Deja, bet apie Padingtoną negaliu nieko pasakyti, nes filmą žiūrėjau lietuviškai dubliuotą. O kaip mes žinome, jį originaliai įgarsino Benas Wishawas.
Tačiau dėl lietuviško varianto neturiu priekaištų. Ganėtinai kokybiškas ir geras dubliažas. Ir čia ne vien apie meškiuką kalbu. Visi aktoriai, kurie įgarsino savo personažus, neerzino savo balsais kaip dažnai būna animaciniuose filmuose.
Verdiktas
„Meškiukas Padingtonas 2“ – žymiai geresnis ir pozityvesnis už pirmtaką savo pateikimu, kokybiško humoro ir išradingų kuriozinių situacijų kupinas, veiksmo ir nuotykių nestokojantis bei šauniais personažais žavintis filmas, kuris ne tik savyje neša puikų pamokslą apie kiekviename iš mūsų gyvenančio gėrio sąvoką, bet tuo pačiu spinduliuoja tokia lengva energija, jog jį bežiūrint sunku nesišypsoti, kelioms valandoms užmirštant visas gyvenimo negandas.
Filmo anonsas: