Būtent taip pagalvojo ir kino gamybos įmonė „Incognito Films“ su prodiuseriais Pauliumi Virbicku ir Mantvidu Žalėnu priešaky. Šie po išties neregėtos sėkmės su beveik tris milijonus litų užsidirbusiu „Nepatyrusiu“, ryžosi dar vienam eksperimentui – kultinės rusų satyrinės komedijos „Apie ką kalbasi vyrai“ perdirbiniui.
Apie ką mes čia...
Keturi vaikystės bičiuliai – Tomas, Gediminas, Linas ir Vytautas po ilgų svarstymų, galiausiai ryžosi išsvajotai, vyriškai kelionei į Norvegiją, be abejo, be žmonų, palikdami jas namuose. Kelionės metu, vyrukams atsiriša liežuviai, ir jie, nematant jų išrinktosioms, išsilieja ir išneša iš trobos visus skalbinius, išsipasakoja apie jų gyvenimo problemas, apie svajones ir tai, kas dar buvo neatlikta. Nostalgiška kelionė galiausiai virsta į tikrą psichologų iškylą, kuri dar labiau sustiprina jų ryšį ir ilgametę draugystę.
Kūrinio vidus
Iš karto prisipažinsiu – nesu labai didelis lietuviškų filmų, o tuo labiau mūsų nacionalinių komedijų, gerbėjas, tačiau paskutiniais metais, vis dažniau tenka pripažinti, jog galima sutikti išties smagius ir lengvo turinio komedijos žanro darbus.
Kaip ir visai neseniai rodytas šiltas ir mūsų šalies pajūrį reklamuojantis filmas „Dėdė, Rokas ir Nida“, kurį taipogi kuravo „Incognito Films“, užsiėmusi anos juostos platinimu.
Tačiau kalbant apie prodiusavimą, šiek tiek neramino tas faktas, jog tai tie patys bičai, kurie buvo atsakingi už, bent jau mano galva, labai prastą „Nepatyrusį“, skirtą skustagalviams intelekto nesužalotiems veidams ir jų peroksidu šviečiančiomis kompanionėms. Visgi, net ne tai sukėlė didžiausią rūpestį. Labiausiai bijojau, kad mūsiškiai sutryps tai, ką yra sukūrę rusai. Būtent iš jų, o tiksliau, iš genialaus „Kvarteto I“ buvo nupirktas filmo scenarijus.
Kas nežino, „Kvartetas I“ – tai aktorių ir rašytojų kolektyvas, davęs mums per pastaruosius kelis dešimtmečius geriausias rusų satyrines komedijas, tokias kaip kad „Rinkimų diena“, „Radijo diena“ ir, žinoma, dvi „Apie ką kalbasi vyrai“ filmų dalis. Vien dėl to nerimas dėl originalių juostų sudirbimo buvo itin didelis.
Na, kas paneigs, jog dažniausiai originalių filmų perdirbiniai, pakliūdami į blogas rankas, sufilmuojami būna dažniausiai labai prastai. Tuo jau buvo galima įsitikinti ne tik žiūrint Holivudinius filmus, bet ir tokias lietuviškas juostas kaip „Valentinas vienas“ ar tą patį „Nepatyrusį“.
Filmo veiksmas prasideda nuo buities, todėl puikiai galime susipažinti su kiekvienu iš filmo herojų: suprasti jų vidines būsenas, susipažinti su aplinkomis, kuriose jie gyvena, ir, žinoma, kodėl jie nori iš jų ištrūkti bent jau kažkuriam laikotarpiui. Ir tai, kas pavaizduota filme, puikiai atspindi šeimyninio gyvenimo rutiną.
Gerai, aš neturiu žmonos, neturiu vaikų, tačiau turiu tėvus ir žinau, kokios problemos ištinka žmones, kurie prabūna santuokoje ilgus metus. Ir čia kaip pirštu į akį - su žiupsneliu humoro ir netgi tam tikra vyriškumo savikritika. Gi daugelis vyrų iki vedybų buvo medžiotojais, alfa patinais, tačiau santuokoje, jei praranda savo žavesį ir budrumą, tampa paklusniais žmonų šuniukais.
Žinoma, ne visi, bet dauguma tai jau tikrai. Tokie pataikūnai kaip Lino personažas, kuriuos žmonos stipriai laiko už kiaušų. Na, ir visas filmo veiksmas sukasi apie tai, kaip reikia išlikti vyru, ką daryti, jeigu moteris šeimoje yra diktatorės, ir kam išvis reikalinga santuoka, jeigu vyrai joje kenčia labiau už trapiąją lytį.
Humoras – jo kupinas visas filmas, pradedant nuo visokių subtiliai pateiktų herojų fantazijų, ir užbaigiant mūsų šalies pramogų pasaulio atstovais. Visos juostos metu lygiai taip pat, kaip ir originaliame filme, savo išmintimi dalijasi žinomi vyrai.
Ne visi sukelia juoko, nes kai kurių dialogai nėra įdomūs ar turintys kibirkštėlę. Tačiau kai į pokalbį įsipaišo renginių vedėjai ir radijo stoties „ZIP FM“ pažibos, „Radistai“ Rolandas ir Jonas, publicistas, rašytojas, internetinis trolis, supermamų ir emigrantų siaubas bei restoranų kritikas Andrius Užkalnis, galima mirti iš juoko.
Ir ne, tai nėra pataikavimas, tai yra tikra tiesa. Šie vyrukai puikiai prajuokina savo ištartomis frazėmis. Galiausiai turime ir skandalingąją Jolantą Leonavičiūtę, kurios vaidmuo atitinka tai, ką atliko rusų filme jau Anapilin iškeliavusi Žana Friskė.
Nemažai pašaipos gavo ir žaliavalgiai, ir, tuo pačiu, greitojo maisto vartotojai. Na gerai, ir patys emigrantai. Bet, čia jau patys turite pamatyti, nenoriu atimti puikios pramogos kine.
Filmo veiksmas ir jo išdėstymas nenusibosta, todėl per šimtą rodymo minučių, galima ne tik pakikenti, bet ir atsipalaiduoti, pasigrožėti ir vaizdais - kartais banaliais, bet tokiais gyvenimiškais pokalbiais apie nieką. Kino kūrėjai surado balansą tarp juoko ir rimtumo, o tas filmui tikrai padėjo. Na, ir dar reikėtų pasveikinti „Incognito Films“, jog „tualetinis“ humoras šiame filme beveik nepasireiškė, o tai didelė pažanga nuo visai neseniai kinuose karaliavusio „Nepatyrusio“.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į tai, jog juostos pastatymas neviršijo 150 tūkstančių eurų - jo kokybė pribloškia. Tai nėra pigiai atrodantis filmas - tai juosta, kurią pavyko nufilmuoti itin gerai. Vien kraštovaizdžiai ir Norvegijos panoraminiai vaizdai sukelia palaimą, o ką jau kalbėti apie spalvų išdėstymą visos juostos metu.
Filmas įgavo gana šiltų atspalvių, todėl jį bežiūrint viduje pasidaro kažkaip šilčiau (nors lauke ir minusinė temperatūra).
Filmo muzika nebloga. Tiksliau, garso takelis toks, kuris neerzina, o kartu suteikia filmui svarbią, „kelioninio“ stiliaus, atmosferą. Na, ir muzika, kuri skamba visos juostos metu (nesvarbu ar tai radijas, ar bendrai paimti muzikiniai kūriniai) nesukelia diskomforto. Visgi nebuvo pasirinktas Radžio repertuaras, o tai jau yra gerai.
Filmo montažas puikus. Teko pačiam dalyvauti vienos scenos filmavime ir matyti kaip vyko vieno epizodo filmavimas - taip tikrai, darbas atliktas preciziškai. Na, ir suklijuoti momentai, ir perėjimai iš mobilaus ekrano į platų vaizdą, verti pagarbos. Su garsu irgi viskas tvarkoje.
Aktorių kolektyvas
Pagrindinius vaidmenis atliko keturi, puikiai savo vaidmenims tinkantys aktoriai. Visada sakiau, jog lietuviams sunkiai sekasi vaidinti - kiekvieną kartą tenka stebėti teatrinės vaidybos didžiuosiuose kino ekranuose ypatumus ir štai čia viskas staiga apsiverčia. Nesakau, kad tai Oskaro verti pasirodymai, bet jie tikrai įtikinami.
Geriausiai su savo vaidmeniu, mano nuomone, susidorojo Audrius Bružas. Natūrali, tokio „pacaniško“ stiliaus herojaus elgsena, kuriam rūpi ir jo žmona, ir dar daugybė kitų moterų. Tačiau tai puikus pavyzdys, kaip galima lengvabūdiškai elgtis būnant santuokoje. Ir Audrius tą puikiai perteikė savo vaidmeniu.
Žinoma, ne ką mažiau pasistengė ir Lino vaidmens atlikėjas Kirilas Glušajevas. Smagus pliuškio ir gero vyriškio portretas, kuris bučiuoja kojas savo seksualiai žmonai. Leonardo Pobedonoscevo ir Manto Vaitiekūno pasirodymai nebuvo tokie ryškūs, tačiau ir jie įdėjo nemažai darbo, todėl smerkti tikrai negalima, tiesiog jų personažai nebuvo šios juostos varančioji galia.
Galiausiai, paminėsiu antraplanius herojus, kurie savo buvimu irgi leido nusišypsoti. Ineta Stasiulytė parodė viską, ką turi gražaus. Na ir kai kuriais momentais suteikė galimybę gerai pasijuokti. Scena lovoje tikrai užskaitoma. Lygiai taip pat patiko ir Džiugas Siaurusaitis su savais cepelinais. Filme dalyvavo ir būrys žinomų žmonių: Mantas Katleris, Jonas Nainys, Rolandas Mackevičius, Alfredas Bumblauskas, Andrius Užkalnis ir kt. O už Jolantą Leonavičiūtę - atskiras ačiū. Tikrai pritrenkiančiai atrodanti moteris, kuri filmui pridavė atskiro žavesio.
Verdiktas
„Tarp mūsų berniukų“ – tai išties džiuginantis, nacionalinis komedijinio žanro produktas, kuriam drąsiai galima skirti geriausios lietuviškos komedijos titulą. Filmas sugeba prajuokinti bei dėl kokybiškai pritaikytų juokelių pagal mūsų žmonių mentalitetą, tikrų vyriškų pasikalbėjimų ir šaunaus pagrindinių aktorių ketvertuko pasirodymo suteikia galimybę patirti didelį malonumą peržiūros metu. Viską vainikuoja kokybiškai atliktas filmo prodiuserių darbas adaptuojant puikų genialios rusų satyrinės komedijos scenarijų.
Filmo premjeros akimirkos:
Filmo anonsas: