Grįžus iš „Yaga“: nebijok hipio

„Pakelkite rankas, kas norėtumėte būti šamanais“, – tarė seminaro vedėjas ratu susėdusiems mokiniams. Rankų pakilo bent penkios. Fone DJ'ėjus grojo tranzišką muziką su indišku vokalu. Aplinkui pušys, veganiškas maistas, merginos su piešiniais ant veidų ir vaikinai su dredais – arba atvirkščiai. Tokia buvo pirmadienį Varėnos miške pasibaigusi „Yaga“ – o gal jos nebuvo, gal tai tik hipiškas kolektyvinis sapnas.

„Yaga“ yra unikalus atvejis Lietuvos festivalių kontekste.

Tai muzikos festivalis, bet muzika čia visų pirma fonas kurti atmosferai, nors ir niekada – niekada – nesibaigiantis.

Festivalis šiemet vyksta jau 10-ąjį kartą, yra visiems atviras, įsileidžiantis ir DELFI žurnalistus, siunčiantis apie save pranešimus spaudai. Tačiau Lietuvoje jis vis tiek turi bene mistinį statusą – geriausiu atveju žmonės girdėję mitų apie tai, kad „Yagoje“ susirenka šimtai hipių, šokančių pagal trance muziką. Kas nėra toli nuo tiesos.

Laiku, kada nuvažiuoti į vasaros festivalį tapo kiekvieno prie draugų pritapti norinčio jauno žmogaus Lietuvoje pareiga, dėl ko daugelis nežino kur ir kodėl važiuoja, bet važiuoja, „nes reikia“, „Yaga“ sugebėjo atsiriboti nuo festivalių turistų. Kiekvienas čia sutiktas atrodė turintis tvirtą priežastį, kodėl į šį mišką atklydo ir esantis bendruomenės dalimi.

Kai Lietuvos festivaliams sunkiai sekasi pritraukti užsienio svečių, tad jie kovoja dėl kiekvieno šalyje likusio potencialaus lankytojo, „Yaga“ yra stebėtinai internacionali. Festivalyje be lietuvių kalbos žmonės bendravo prancūziškai, vokiškai, latviškai, ispaniškai. Ir visi vienas kitą suprato.

Būnant „Yaga“ miške, jeigu visai tiksliai, Spenglos hidrografiniame draustinyje, lengva suvokti, kodėl visi šie žmonės – kasmet jų atvyksta apie porą tūkstančių – čia susirenka. „Yaga“ sukūrė alternatyvią realybę, kurioje dalykai, kurių kasdieniame miesto gyvenime niekada nepatirtum, tampa savaime suprantami.

Vaikinas, ryte medituojantis DJ'ėjui grojant lengvą techno muziką. Permatomai skaidraus vandens upė, kurioje dalis maudosi tiesiog nuogi. Humusas, falafeliai ar šilauogės maisto zonoje. Gerklinio dainavimo pamokos. „Pasidaryk pats“ cirkas su profesionaliais prieš festivalį susibūrusiais artistais, vaikščiojančiais lynu, žongliruojančiais, virvėmis lipančiais į orą ir darančiais akrobatinius triukus. Lietuvos nepriklausomos muzikos pionierius Dovydas Bluvšteinas su draugais pasigaminęs jurtą ir jos viduje pilstantis chai arbatą. Jokių alaus reklaminių stendų. Jokių reklamų apskritai, nebent „Space dragon“ – natūralaus energetinio gėrimo, pažymėto „Yaga“ ženklu. Praktiškai jokių koncertų filmavimų telefonais, selfių lazdelių ir selfių iš viso.

Tai tik keletas „Yagos“ akcentų, kuriuos visus vienija viena – to nerasi kitame festivalyje Lietuvoje.

Sunkiai rasi ir tokią muziką kaip čia. Tai nebūtinai pliusas. Pagrindinis dalykas kurį reikia žinoti apie „Yaga“ muziką, jei kitąmet čia važiuosi – kad ji niekada nenutils. Nuo pat ketvirtadienio dienos iki pirmadienio vidurdienio, kol tęsėsi festivalis, muzika skambėjo praktiškai visą laiką. Užmiegi su ja ir keliesi su ja. Dieną groja lengvesnis indiškas dub'as, naktį – kartais ir brutalus techno.

Atrodytų, kad tai turi erzinti, nes naktį tiesiog nori ramiai išsimiegoti, o palapinės – prie pat scenos. Tačiau ilgainiui pripranti tiek, kad muzikos nebegirdi, o kai matai, kad prie scenos visada – absoliučiai visada – yra šokančių žmonių, supranti, kad kol jų šoks bent vienas, tol muzika negali nutilti. Jei būtum mieste, kviestum policiją už triukšmą. Bet „Yaga“ nėra miestas.

Dešimtmečio proga festivalis šiemet turėjo ir stiprų hedlainerį: britų grupę „Juno Reactor“. Labiausiai išgarsėję savo įtempta kompozicija „Navras“, panaudotoje filmo „The Matrix Revolutions“ garso takelyje, „Juno Reactor“ buvo ideali „Yagos“ grupė. Scenoje – internacionali komanda su muzikantais ir šokėjomis iš Mumbajaus ir Izraelio. Jų muzika – epinė, sinematiška, su techno ir klasikos elementais. Tokia, tarsi čia pat Varėnoje įvyktų Apokalipsė ir ją yagiečiai sutiktų šokdami.

„O tai kaip tualetai?“, – girdžiu. Nes kolega juos jau aprašė. Ir, dievaži, reikia su juo solidarizuotis. „Yaga“ meilės gamtai filosofija nederėjo su įprastais festivaliuose biotualetais, tad vietoje jų čia buvo įrengta keletas lauko tualetų, tokių vis dar nesvetimų daugelyje šalies kaimų. Jau po poros dienų jie atrodė taip, kad lankytojai tiesiog ėjo į mišką.

Tualetai – nemalonus, bet organizatoriams būtinas išspręsti klausimais. Antraip rizikuojama, kad, nepaisant viso „Yagos“ grožio, festivalis nuskambės visų pirma kaip tas, kurio tualetai dvokia labiausiai. Tai turbūt būtų tiesa. Bet tai būtų nesąžininga.

Kaip pastebėjo ne kartą „Yagoje“ buvusieji, šiemet festivalis nebuvo toks masyvus, kaip ankstesniais metais. To priežastis, kad šiemet į Lietuvą atvyko „Rainbow“ – po pasaulį keliaujanti tarptautinė hipių bendruomenė. Kasmet savo susibūrimui pasirinkdami vis kitą vietą šiemet vaivorykštiečiai susibūrė Rokiškio rajone esančiame Aleksandravėlės kaime. Dalis potencialių „Yaga“ lankytojų festivalį iškeitė į „Rainbow“ susibūrimą. Kiti iš „Yagos“ važiavo tiesiai į Rokiškį.

Lietuvos spauda suskubo paskelbti, kad Rokiškyje „pusnuogiai hipiai kelia orgijas“ ir kitaip gąsdina vietinius kaimo gyventojus. Vėliau paaiškėjo, kad svečiai – draugiški, kad vietinė parduotuvė po jų antplūdžio dar niekada nematė tokios apyvartos, kad vietos močiutėms jie geriausi klientai – perka naminį pieną brangiau už įprastas supirkimo kainas.

Praktiškai į visas subkultūras Lietuvoje žiūrima su panašia baime – kol nepažįsti, joms priklausantieji atrodo keisti ir pavojingi. „Yaga“ publika gali gąsdinti konservatyvų protą: čia daugybė dreduotų, barzdotų, tatuiruotų (o siaube, ir merginos!) žmonių, pasipuošusių rūbais indiškais raštais, vaikštančių basomis ir šokančių pagal įprastai „maroziška“ laikomą muziką.

Realybė tokia, kad „Yaga“ – vienas šilčiausių ir saugiausių festivalių, kokius Lietuvoje tekę aplankyti. Per visą beveik savaitę nebuvo jokio incidento, muštynių ar vagysčių. Jokių girtų paauglių, jokių besikabinėjančių gaujomis vaikštančių vaikinų. „Gyvenk ir leisk gyventi“, – savo filosofiją skelbė „Yaga“. Ir ją išpildė, plačiausia žodžio „gyventi“ prasme.

Tai festivalis, kuris nebūtų patikęs tiems, kurie tą patį savaitgalį rinkosi į „Granatų“ festivalį Rumšiškėse. Bet „Yaga“ jų ir nenori pritraukti. Šio festivalio stiprybė ta, kad jis nebando aprėpti per daug, bet suburia tuos žmones, kuriems su juo tikrai pakeliui.

Rezultatas – festivalis taip ištraukia iš realybės, kad grįžęs, nebežinai, ar visko nesusapnavai. Tas prie scenos medituojantis vaikinas – gal jo iš tikro nebuvo? Gyvenimas „Yagoje“ ir už jos ribų per daug skiriasi, kad lengvai atsigautum. Bet post-festivalinis liūdesys ir yra geriausias įrodymas, kad festivalis pavyko.